Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







17

                                                          BIBLIOTEKOJE

ATSIBUDĘS RYTE SU ŽADINTUVU Džeikas nusistebėjo, kaip po visko pavyko užmigti. O gal jis visą laiką tiesiog miegojo?
    [Po paraliais, kaip man spėjo įgristi šitas suknistas jausmas ryte, šitos dvejonės, dilema –
beprotis aš ar ne...
    Blogiausia, kad negaliu apie tai su niekuo pasikalbėti, niekam viso šito papasakoti... ]
    Džeikas pasitrynė nuo miego suakmenėjusį veidą.
    Bepusryčiaudamas susiprato, kad pranyko mintyse ir pernelyg ilgai tenai užsikuisė, tad į dušą nebespės. O šaltas dušas būtų buvę pats tas.
    Įšokęs į Chevrolet  susimuistė sėdynėje lyg įsėdęs į svetimą transporto priemonę. Pabandęs išminti sankabą pajuto, kaip tirta jo keliai. Tik tada susiprato, kad po nakties jaučiasi lyg nesavas. Atsidusęs užvedė variklį ir pagarsino radiją.

                                                                    * * *

    Redakcijoje buvo kitokia atmosfera, nei įprastai, Džeikas išsyk tai pastebėjo.
    - Sveiki, kas čia dedasi? – paklausė jis, priėjęs prie Marko, kuris tuo metu šnekučiavosi su Emili.
    - Tonis išvykęs, šiandien jo nebus, - atsakė Emili.
    - Išvykęs? Kur? – susidomėjo Džeikas.
    - Kažkoks svarbus susitikimas, bala žino, - pasvarstė Emili.
    - O kaip tu? – pasiteiravo Markas.
    - Neblogai.
    - Kodėl manęs nepakvietei?
    - Kur? – nustebęs paklausė Džeikas.
    - Atrodai nepailsėjęs, matyt turėjai neblogą vakarą. Todėl klausiu, kodėl nepakvietei? – sukikeno Markas.
    Jis nepatenkintas susiraukė darkart tuos du pralinksmindamas.
Prisėdęs prie stalo jis ėmėsi darbo, nors visi kiti mėgavosi ypatingai nepersidirbdami.
    [Tonis - tikras šmikis, bet jei darbas tolydžio vyktų kaip šiandien, šita redakcija tikrai nusiristų velniop]
    Netrukus priėjo Markas.
    - Kaip tavo reikalai? – pirmas paklausė Džeikas, kad nesulauktų to paties klausimo jo adresu.
    - Gerai, - palinksėjo Markas.
    - O kaip su Liusi?
    - Puikiai. Džeikai... – nutęsė Markas, lyg mažas berniukas, ketindamas mamos prašyti monetų saldainiams ar naujos mašinėlės.
    - M?
    - Klausyk, gal galėtum popiet pavėžėti? Susitinku su Liusi.
    - Popiet? O kaip darbas? – sukluso Džeikas.
    - Eina velniop. Tonio vis tiek nėra. Nieko nėra tokio, ko negalėčiau pabaigti ryt. M?
    Džeikas sudvejojo. Jis mėgo discipliną, tad nors ir ne itin buvo sužavėtas savo darbu, vis tiek nebuvo pratęs nuo jo išsisukinėti. Išskyrus išskirtinius atvejus. Tačiau tai vargiai galėjai vadinti išsisukinėjimu.
    [Tiek to, tik nuvešiu ir grįšiu]
    - Gerai, - sutiko Džeikas.
    - Ačiū. Lieku skolingas, - padėkojo Markas, draugiškai plekštelėjo Džeikui per petį ir nužygiavo sau.
    Džeikas vėl palinko prie darbo, tačiau susikaupti nebėjo. Iš dėžutės paėmęs keletą sąvaržėlių, vartė jas delne, po to palengva jungė jas viena su kita į bendrą grandinę. Galvoje skambėjo:
    - Tau tai gali būti kas nori – sapnas, fantazija, bet kas. Kaip tai bevadinsi. Tu gebi sugrįžti į pasaulį, kurį vadini tikruoju. O man ši vieta – vienintelė, kur egzistuoju. Man tai – prakeikimas.
    Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas.
    Išniro vaizdinys, kaip mergina juodu apsiaustu priėjusi prie veidrodžio viltingai liečia jo paviršių.
    Tada išniro vaizdas, kaip jis stovi prie lovos ir žiūri į save iš šono, miegantį. Jausmas toks, lyg žiūrėtum į veidrodį ir tavo atspindys imtų judėti pats sau, nepriklausomai nuo tavo judesių. Čia lyg dar vis ta pati tavo kopija ant spindinčio paviršiaus, tačiau tau nebepavaldi, nepriklausoma. Ir tu nebežinai, kuris iš jūsų tikresnis.

                                                                    * * *

    - Ačiū, kad pavėžėjai, seni, - padėkojo Markas sustojus automobiliui.
    - Nėra už ką, geros likusios dienos, - palinkėjo Džeikas.
    - Grįžti atgal į darbą?
    - Manyčiau taip.
    - Pats kaltas, - sukikeno Markas. – Iki.
    Išlipęs iš Chevrolet Markas dar kartą atsisveikindamas pamojo, Džeikas pries nuvažiuojant atsakė tuo pačiu.
    Lauke ėmė lyti.
    Pakeliui į darbą Džeikas pamatė biblioteką ir nedvejodamas įsuko į šalutinį kelią, vedantį link jos.
    [Velniai nematė to darbo, jei rasiu bent vieną atsakymą ar paaiškinimą, tai bus milijoną kartų vertingiau, nei užbaigtas straipsnis]
    - Nėra nieko tokio, ko negalėčiau pabaigti rytoj, - balsu pakartojo Marko žodžius.
    Džeikas vaikštinėjo knygomis apkrautų spintų labirintais, po pažastimi pasikišdamas sudominusias knygas. Bibliotekoje šiandien buvo beveik tuščia, nors buvo sunku įsivaizduoti tinkamesnį orą skaitymui. Į aukštus bibliotekos langus ir palanges garsiai barbendami talžėsi stambūs ir šalti lietaus lašai, o atsimušę į palangių, gatvių ar šaligatvių paviršius virsdavo pasišiaušusiais vandens purslais. Senyva bibliotekininkė, šiltai įsitaisiusi prie savo stalo kairiajame bibliotekos borte ir po akiniais užmerkusi akis, sėdomis snūduriavo.
    Dar vienas žmogus, neskaitant Džeiko, įsmuko į biblioteką šlapiais batais ir lietpalčiu. Bibliotekininkė tingiai pramerkė akis ir kėdėje susimuistė. Nusimetęs gaubtą nuo galvos vyriškis nusipurtė ir iš skverno išsitraukė ten paslėptą knygą, kurią padavė bibliotekininkei. Tada palikdamas šlapius pėdsakus ant grindinio nuėjo prie knygų lentynų.
    Padėjęs knygas  ir atsistūmęs kėdę Džeikas prisėdo prie skaityklos stalo. Bestumiant kėdę, dvi galinės kojos prasibraukė per grindų paviršių ir įkyriai sucypė, ir tas cypimas trumpam perskrodė vyraujančią tylą. Bibliotekininkė dėbtelėjo į Džeiką per akinių viršų, tačiau tuoj pat vėl nuleido akis.
    Jis vertė vieną knygą po kitos, tarp pirštų vartė lapus, kartais lėčiau, kartais paskubom, kartais kuokštą puslapių praversdamas į priekį, kartais vėl sugrįždamas atgal.
                Veidrodžio magija....   
Miego sutrikimai              ... Lunatizmas...
                Smegenų funkcijos sutrikimai ir ligos...
Astralinė projekcija...                ... Sielos kelionės                                         
    Jis ieškojo atsakymų, tačiau daugelis jų galėjo iš dalies tikti jo atveju, bet tuo pačiu visi buvo neįtikinami. O kokia yra tikra tiesa - beliko ir toliau spėlioti.
    - Paimsiu šias dvi, - pasigirdo balsas, ištartas tyliu balso tembru, tačiau vis vien nuaidėjęs bibliotekos kampais.
    - Šitą turėsit grąžinti per porą savaičių, - nurodė bibliotekininkė, baksteldama pirštu į kietą viršelį.
    - Tinka.
    - Prašau, gero skaitymo, - palinkėjo ir pastūmė knygas vyro link.
    - Dėkoju, - linktelėjo vyras ir susikrovęs knygas į tą patį skverną, kur gulėjo atnešta knyga, užsimovė gaubtą ant galvos ir dingo per bibliotekos duris.
    Džeikas mieguistai nusižiovavo. Jokių atsakymų kol kas nerado, tačiau lauke toliau taip pliaupė, kad jis nutarė dar valandėlę paskaityti.

                                                                    * * *

    - Atleiskit, - tarė balsas už nugaros.
    Džeikas pakėlė akis.
    - Mes užsidarom.
    - M?
    - U ž s i d a r o m, - neskubėdama paaiškino bibliotekininkė pasimetusiam jaunuoliui.
    Sutrikęs jis apsidairė ir pažvelgė pro langą - dangus dar vis buvo apniukęs ir tamsus. Bibliotekoje kaip ir pirmiau buvo tik jis ir greta jo stovinti senyva bibliotekininkė. Tačiau kuo labiau temo, tuo ši patalpa atrodė tuštesnė, tuo garsesnis ir grėsmingesnis rodėsi aidas, nuskambantis tuščiais bibliotekos kampais, tariant žodžius.
    [?]
    - Kiek valandų? - paklausė ir pasitrynė galvą.
    - Šešios.
    - Vakaro?
    - Negi ryto? - dabar jau nustebusi užklausė bibliotekininkė.
    [Nėjau miegojau?
    Ar ne? ]
    Knygos, į kurią buvo įsikniaubęs, atversto puslapio viršuje, juodu šriftu ant balto buvo parašyta:
    III skyrius. Miego sutrikimai.
    Kurgi ne, - mintyse suurzgė Džeikas.
    - Atleiskit, jau einu.
    Atsistojęs nuo stalo Džeikas nuėjo link durų. Raumenys buvo sustingę kaip po amžino miego, tačiau nejau tikrai buvo užmigęs?


                                                                    18

                                                    YPATINGA VAKARIENĖ

SUMUŠTINIAI UŽKANDINĖJE BUVO VISAI VYKĘ. Džeikas kaipmat sudorojo maistą, nes grįždamas iš bibliotekos pasijautė stipriai praalkęs. Kai susimokėjo ir išėjo laukan, kaip tik liovėsi lyti.
    Bevažiuojant namo, skersai gatvę prabėgo peršlapęs ir suplukęs šuo. Džeikas pastebėjo jį iš tolo, todėl užteko tik šiek tiek pristabdyti, kad murzinas gyvis spėtų perbėgti gatvę net nespėjus toptelėti minčiai apie galimą pavojų. Tuo metu skaudus dieglys pervėrė Džeiko krūtinę ir jis suvaitojo, tačiau nesustojęs toliau nuriedėjo link namų, kurie buvo jau visai čia pat.
    Grįžęs pasijuto geriau ir pamanė, kad būtų neprošal vėl padirbėti prie pjesės. Jis prisėdo prie rašomojo stalo ir kurį laiką jautė minčių badą, tačiau bėgant minutėm po truputį ėmė regztis sakiniai, kol galutinai visai įsibėgėjo. Tą akimirką, kai mintys pylėsi it risdamosi nuokalne, Džeikas viduje ėmė džiūgauti, tačiau neleido šiam jausmui save užvaldyti, kad neišvaikytų įkvėpimo.
    - Laikas atsipūsti, - pagalvojo Džeikas po keleto valandų rašymo.
    Sumuštiniai buvo lengvas grobis, todėl vėl maudė skrandį. O ir padirbėti sekėsi neblogai. Jis nusipelnė užkąsti.
    Džeikas šiandien nebuvo nusiteikęs ilgai stovėti prie puodų, tad užkaitė indą vandens – išsivirs spageti.
    Jis vis dar mąstė ir negalėjo suprasti, ar jis užmigo bibliotekoje, ar taip smarkiai įsiskaitė, kad laikas prabėgo akimirksniu. Tačiau jei įsiskaitė, kodėl neprisimena ką? O jei užmigo, tai kaipgi jam pavyko tai padaryti sėdint? Jam tai nebūdinga. Be to, jis gerai pamena, kad priėjus bibliotekininkei, jis tiesiog pakėlė galvą, tačiau ji nebuvo paremta ranka ar padėta ant knygos.
    [Tikriausiai liks dar vienas klausimas be atsakymo...
    Gal reiktų apsilankyti pas gydytoją?
    Hm, netikusi mintis. Pats turiu susitvarkyti. Jei papasakosiu viską, pamanys, kad man atsisuko varžteliai. Geriausiu atveju išrašys vaistų, nuo kurių visą dieną būsiu aptujęs. Kaip tuomet dirbčiau ar sėsčiau už vairo?. ]
    Sumetęs makaronus Džeikas prilėtino ugnį ir liko stovėti prie viryklės, retkarčiais juos pamaišydamas šakute.
    [Pasiilgau Emos obuolių pyrago. Gabalėlis pyrago su šlakeliu vanilinio užpilo, saldus aromatas su švelniu cinamono prieskoniu.
    Nepakartojama]
    Džeikas skeptiškai pažvelgė į makaronus, kurių visą puodą dabar būtų negalvojant išmainęs į mažą gabaliuką tetos pyrago.
    Paėmęs šakutę jis ėmė maišyti vakarienę, tačiau po akimirkos paklaikusiu veidu atšoko šalin į virtuvės kampą, tuo pačiu nusviesdamas šakutę ant spintelės paviršiaus. Staiga išsprogusios jo akys buvo panašios į bepročio, persigandusio kažko neapibrėžto ir neaiškaus, ir todėl bejėgiškai besigūžiančio į kampą.
    - Šūdas! Kas per velniava?! - sušuko jis, o per kūną nuėjo šleikštulio vejamas drebulys ir jis smarkiai nusipurtė.
    Jis nedrąsiai vėl priėjo prie viryklės.
    - Šūdas, šūdas, šūdas! – suriko iš naujo.
    Puode viena ant kitos raizgėsi, pynėsi ir šliaužiojo baltos ir nariuotos pusės smiliaus dydžio lervos. Viena jų buvo pasmeigta į šakutės dantis ir dabar kartu su šakute gulėjo ant spintelės. Lerva, ištikta agonijos, nenumaldomai raizgėsi, o iš jos per dūrius veržėsi žalsvas skystis.
    - Sušiktos lervos! Iš kur tos sušiktos lervos?!
    Džeikas keletą akimirkų mindžikavo šalia viryklės virpėdamas iš netikėtumo ir šleikštulio. Tuomet pastvėrė puodą ir visą jo turinį iškratė į klozetą. Nuleido vandenį gal dešimt kartų, kad tikrai nė viena iš ten neišlįstų. Vėliau, su popieriumi numovęs nuo šakutės paskutinę lervą, įmetė ją ten pat, ir nuleido vandenį dar keliskart.
    Viso jo kūną ėmė perštėti ir niežėti, jis nenumaldomai kasėsi nugarą, rankas, kojas, pakaušį.
    [Atrodo tos susmirdusios lervos  šliaužia manimi! Šlykštynės. Sušiktos šlykštynės!]
    Be paliavos purtydamasis ir kasydamasis Džeikas atidarė visas spintelių duris ieškodamas šitų padarų irštvos, išėmė visus produktus, prakratė visus indus ir kitus daiktus. Bergždžiai. Visgi suvokdamas, kad nepraris nė kąsnio iš šičia, sumetė visas turėtas maisto atsargas į šiukšlių dėžę. Tuomet pravalė viryklę ir kitus baldus, dezinfekuodamas viską nuo šitų padarų. Galiausiai surišęs šiukšlių maišą sumojo kuo greičiau jį išnešti iš buto ir atsikratyti. Užsiavęs tik batus, be apsiausto, išėjo laukan.
    Buvo šaltas vakaras ir prireikė tik keleto akimirkų, kad žvarbukas persmelktų jo kūną kiaurai lyg plonutę drobę. Džeikas atidarė šiukšliadėžės dangtį ir nervingai sviedė ryšulį. Pūtė gūsingas vėjas, kuris privertė drabužius prilipti prie kūno.
Grįžęs šepečiu ir valikliu ištrynė ir išvalė klozetą ir išeidamas dar porą kartų nuleido vandenį. Tada suskubo į dušą.
    Kiekvienąkart atsiminus nariuotus padarus jo puode, kur turėjo kunkuliuoti vakarienė, Džeiką kratydavo drebulys. Jo neatpalaidavo ir šilta vandens srovė. Jis nesuvokė, iš kur galėjo atsirasti šitie sutvėrimai,
    [tarkim jų kiaušinėliai buvo makaronų pakelyje, tačiau kur velniai griebtų prasmego patys makaronai?]
    Džeikui įsiskaudėjo galvą. Išėjęs iš dušo pajuto, kaip gargaliuoja skrandis, tačiau apie maistą pagalvoti negalėjo. Tad įsipylė ir išgėrė du stiklus viskio, kuris vienišas stovėjo spintelėje. Suskambo telefonas, buvo jau vėlokai ir iš netikėtumo jo širdis susvirduliavo ir susmuko krūtinėje.
    - Klausau, - pratarė jis prakošdamas per dantis.
    - Džeikai? – pasigirdo moteriškas balsas.
    - Labas vakaras, Olivija, - ne itin džiugiai pasisveikino Džeikas.
    Jam labai norėjosi pabrėžti vakaras, o gal net pridurti vėlus vakaras. Kodėl ji jam taip vėlai skambina? Jis žinojo, ji nori vėl pasigirti savo sėkme darbe ir priminti dėl judviejų susitikimo penktadienį. Kažkada buvo įprasta, kad prireikus jis pats jai paskambina. Kur dingo ši tvarka? Jis visiškai apleido savo pozicijas. Šita moteris daro su juo ką nori. Mano, kad dabar ji viena gali nuspręsti, kada jiems susitikti, o kada ne, gali skambinti ir drumsti jo ramybę kada panorėjusi. Ji neturi teisės, po velnių, taip elgtis!
    - Džeikai, kaip laikaisi?
    [Nuostabiai, tikras apogėjus, brangioji!]
    - Neblogai, o kaip tu? Kaip atšventėt? – paklausė Džeikas, vaizduodamas susidomėjimą.
    - Puikiai! Visi kėlė taures, linkėjo sėkmės... gerai sakei, būtų buvę negražu anksčiau laiko iš ten pasišalinti.
    - Nepadauginai? – šyptelėjo jis į ragelį.
    - O ne, toks mano elgesys būtų buvęs pernelyg nesolidus ir neprofesionalus kaip būsimai padalinio vadovei, - tvirtai atsakė Olivija.
    [Ach taip, kaip aš galėjau to paklausti? Jūs gi nedarote klaidų, Jūsų elgesys preciziškai suplanuotas. Karalienėms nevalia elgtis kaip nedera.]
    - Poryt susitinkame, taip? – užklausė Olivija, o tas užtikrintas „taip? “ jį kažkodėl įsiutino.
    - Ne, - staiga išsprūdo Džeikui, o Olivija sutrikusi nutilo.  Jis susizgribo argumentuoti. - Atleisk, Olivija, aš prastai jaučiuosi, man atrodo, būsiu apsirgęs. Tikriausiai gulėsiu lovoje ir gersiu arbatą, nebent iki penktadienio staiga pagerės. Nenoriu ir tavęs susargdinti, dabar tu jokiu būdu negali susirgti, darbe turėsi perimti naujas pareigas ir panašiai. Be to, manau šiuo metu būčiau ne koks kompanionas. Man labai gaila, nepyk.
    - O, man taip pat gaila. Bet ne, nepykstu, liaukis. Kas nutiko, persišaldei? Eini į darbą?
    - Manau, taip, persišaldžiau, bet į darbą vis tiek turiu eiti - darbai nestovi vietoj...
    - Suprantu. Jau ir praeitą savaitgalį atrodei paliegęs, matyt bus nusilpęs tavo imunitetas nuo viso šito streso. Tikriausiai kaip ir sakai, tau būtų geriausia pailsėti.
    - Na taip... Jei pasijusiu geriau, paskambinsiu, - tarė Džeikas ir pabandė atsikrenkšti, visgi serga.
    - Gerai, Džeikai, sveik. Jei ir nepasijusi geriau, aš tau pati paskambinsiu savaitgalį paklausti, kaip jautiesi. Sutariam?
    - Mhm, - pasyviai sutiko Džeikas.
    [Kodėl ji prie manęs pristojo? Mūsų santykiai grįsti seksu. Pokalbiai tik užpildo tą tuštumą, kai nesimylim, sukuria šiokį tokį ryšį, bet nepririša. Su ja buvo smagu susitikti, nes ji žinodavo, kada paklausti, o kada nutilti, suprasdavo mane iš pusės žodžio. Kodėl staiga sugalvojo užsikarti man ant sprando su savo priekaištais, perdėtu rūpestingumu. Ji turėtų suprasti, kad man tai nepatinka. Mes ne pora, kad ją kur, mes meilužiai!]
    Džeikas atsigulė lovoje manydamas pailsėti. Tačiau jį ėmė neraminti tai, kas su juo pastaruoju metu darosi, ir pradėjo vartytis. Šiandien visa tai įgavo pagreitį ir apgalvojęs paskutinius naktinius potyrius ir nutikimą bibliotekoje, jis net ėmė abejoti, ar puode tikrai matė lervas, o ne verdančiame vandenyje kunkuliuojančius makaronus. Jį kankino nerimas ir baugulys. Džeikas prisiminė peršlapusį šunį, kurį matė šiandien gatvėje, ir jo krūtinę vėl pervėrė skausmingas dieglys.


                                                                    19

                                                      BERNIUKAS IR ŠUO

DŽEIKAS TAIP PAT YRA TURĖJĘS ŠUNĮ. Jis buvo pilko tankaus kailio ir plačia stuomeninga krūtine. Labai priminė vilką, greičiausiai buvo koks vilkšunio mišrūnas. Pats rado jį, grįždamas iš mokyklos.
Ant kupros tempdamas sunkią kuprinę ir delnuose laikydamas jos rankenas, kad sumažintų naštą, jis žingsniavo pelkėtu taku rudais auliniais batais taškydamas balas. Pirmieji metai mokykloje, o knygos tokios didelės ir sunkios.
    Žvalgydamasis į šalis pastebėjo šunį, kuris gulėjo susiradęs pastogę netoli apleisto pastato apkaltais langais: sušlapęs, suplukęs ir murzinas. O lauke buvo šalta. Džeikis kėblindamas pro šalį nenuleido akių nuo suvargusio padaro, o šuo, nepakeldamas galvos nuo priekinių letenų, taip pat žvilgsniu lydėjo praeinantį vaiką. Apvalios liūdnos akys šaukte šaukė, bet pilkas nuilsęs  kūnelis net nesukrutėjo. Nutolus nuo šuns tiek, kad norint tebestebėti jį jau reikėjo atsigręžti, Džeikio kojos staiga sustojo. Jų žvilgsniai nesiskyrė ir dabar. Džeikis žengė žingsnį atgal, priartėdamas link gulinčio šuns, ir šuo staiga pakėlė galvą. Džeikis sustingo. Akimis ištyrinėjo aplinką. Nė gyvos dvasios. Jei šuo piktas ir jį užpuls, niekas negalės jam padėti. Namai buvo visai netoli, tad namo drąsiai grįždavo pats. Bet buvo griežtai pasakyta nenuklysti nuo kelio ir eiti tiesiai namo. Jis nenuklydo, bet dar šiek tiek sutrumpino kelią. Visas šias vietas jis gerai pažinojo, buvo iššniukštinėjęs kiekvieną kertelę šioje gatvėje ir jos užkulisiuose. Tačiau šio šuns anksčiau čia nebuvo. Jis įsitikinęs. Pastebėjo, kad ir jokio antkaklio ant šuns nematyti. Jis žinojo, kad jei šuo laimingas ir draugiškai nusiteikęs, vizgina uodegą. Šio uodega gulėjo prigludusi prie žemės lyg pakirsta. O šuns žvilgsnis vis dar buvo įsmeigtas į Džeikį. Bet jis nebijojo. Nė kiek. Na gal šiek tiek, bet ne taip, kad būtų pabūgęs dar labiau prisiartinti prie šuns. Ir žengė dar porą žingsnių. Ir dar porą. Šuo sukrutėjo, o Džeikio keliai sudrebėjo. Žvilgsniai sekė vienas kitą. Palaukęs keletą akimirkų žengė dar porą žingsnių ir pastebėjo, kad šunėkui prakirsta ir krauju pasruvusi kairė ausis. Šuo nežymiai suinkštė vos vos praverdamas snukį.
    - Sveikas, kaip tu?
    - Nebijok, aš nepadarysiu tau nieko bloga.
    - Aš prieisiu arčiau, gerai?
    Džeikis žengė dar žingsnį, o šuo netikėtai pašoko ant keturių kojų, ir vaikas, praradęs pusiausvyrą, vos nenuvirto.
    - Vufff, - suinkštė jis ir pats atkėblinęs prie Džeikio pradėjo vizginti pasišiaušusią uodegą.
    Širdis krūtinėj vis dar virpėjo, bet pasijuto palengvėjimas su džiugesio prieskoniu. Priklaupęs viena koja Džeikis ėmė jį glostyti. Delnai tapo murzini kaip ir pats šuo, tačiau tai abiems nė kiek nerūpėjo. Šuo klusniai nuleido ausis ir pradėjo laižyti murzinas vaiko rankas. Jis neabejojo, kad šis pilkas padaras niekam nereikalingas.
    Kai Džeikis žengtelėjo žingsnį atgal, šuns akys vėl apsiblausė. Akys buvo tokios gilios, liūdnos... Džeikis pagalvojo, kad jei šunys mokėtų verkti, šito akyse kaipmat ištrykštų ašaros. Bet ašaros nevalingai suspindo pačio akutėse. Ir suprato, kad jo maža širdutė nepajėgs priversti kūną trauktis.
    Džeikis pamojo šuniui eiti paskui, o šis klausiamai į jį pažvelgė.
    - Eime, eime, aš tavęs nepaliksiu! Šuo stryktelėjo prie jo ir nesitraukė likusį kelią, klusniai  žengė greta, kartkartėmis pakeldamas akis į Džeikį įsitikinti, kad tas neapsigalvojo.
    Grįžus namo sekė ilgos diskusijos. Iš pradžių tėvai atrodė kategoriški, bet vėliau atlyžo. Jis manė, kad tai savotiška kompensacija jam už tėvų barnius, nesklandumus šeimoje, bandant bent šiek tiek tai užglaistyti. Nebūtų  drįsęs pagalvoti, kad jo tėvų barniai kažkada išeis į naudą. Tačiau išsyk nusprendė, kad nors ir negautų tėvų leidimo, vogčiomis vis tiek jį augintų, jei reiks ir po lova. Buvo įsitikinęs, kad Rudolfas jo neišduos. Rudolfas buvo šuns vardas, kurį sugalvojo pakeliui namo su savo būsimu augintiniu, o šuo, atrodo, taip pat tokiam vardui neprieštaravo.
    Tais pačiais metais įvyko avarija, po kurios Džeikis liko vienas. Ne visiškai vienas, kaip vėliau prisiminė, namuose jo laukė Rudolfas. Kokia laimė, kad bent jis tą vakarą nebuvo automobilyje...
    Kartu su Rudolfu juos priėmė mamos sesuo, Džeiko teta Ema. Daugiau nebuvo kur dėtis. Džeikis ilgomis tamsiomis naktimis dažnai ašarodavo įsikniaubęs į savo šunį, o tas nuo jo niekur nesitraukė. Rimtas Rudolfo žvilgsnis visada jį palaikydavo. Kai Džeikis susikrimsdavo, šuva tempdavosi jį lauk kartu pasivaikščioti, pažaisti, prasiblaškyti. Savo paikomis išdaigomis mokėdavo jį pralinksminti. Būtent Rudolfui pavyko pirmą kartą prajuokinti Džeikį po tėvų žūties. Kai Džeikis pradėjo rašyti, skaitydavo savo kūrybą tik Rudolfui, o tas sėdėdavo ant lovos pastatęs ausis ir klausydavosi. Jiedu buvo kaip Lesė ir Džo, niekas negalėjo jų išskirti.
    Džeikis žinojo, kad teta Ema ir dėdė Aronas nebuvo labai patenkinti šuva namuose. Naktimis išgirdęs triukšmą lauke jis pakildavo iš Džeikio lovos ir imdavo loti. Tai juos baisiai erzino. Tačiau dėl šuns sargumo Džeikis galėjo ramiau miegoti. Prisisapnavus košmarui apsikabindavo Rudofą ir vėl užsnūsdavo.
    Kartą Džeikis lipdamas laiptais išgirdo:
    - Dieve, tas šuo mane varo iš proto, - guodėsi Ema.
    - Mane taip pat. Šuns vieta turėtų būti lauke prie būdos, o pareiga – saugoti namus, - antrino Aronas.
    - Cha, jis puikiai tai daro ir iš vidaus. Tas jo lojimas...
    - Bet ką daryti?
    - Nežinau. Džeikis ims isterikuoti...
    - Jis neteko tėvų, jam bus sunku susitaikyti, jei atimsim ir šunį, - kalbėjo Aronas.
    - O aš netekau sesers, po velnių! Ir man niekas nesakė, kad prisiimdama auginti sūnėną, kartu gausiu dovanų ir šitą besiseilėjantį padarą, - niršo Ema.
    - Jis nesiseilėja.
    - Koks skirtumas. Vis tiek, kaip ir sakei, jam namie ne vieta.
    - Kažin ar išeitų su Džeikiu susitarti, kad augintume jį lauke, o ne namie... – pasvarstė Aronas.
- Nenoriu, kad jis dergtų ant mano kiemo! Kam, jei ne man, reiks visa tai valyti?
    - Gal jis pasirūpintų tuo pats? Ir dabar vedžioja jį kada reikia, raginti netenka. Bent jau tiek.
    - Nežinau, Aronai.
    - Gal reiktų pasitarti su daktaru Hoveriu?
    - Dėl ko? Dėl šuns?
    - Taip, dėl šuns. Vaikis neseniai neteko tėvų. Kiekviena smulkmė jį gali vėl sujudinti. Nesinori paskui vietoj lojančio šuns, naktimis girdėti raudantį vaiką.
    - Gal tu ir teisus, - pritarė Ema.
    Laimei, daktaras Hoveris patarė jiems leisti šuniui pasilikti greta Džeikio. Tai neva jam kaip papildoma psichoterapija (koks ilgas žodis  - tada pagalvojo Džeikis, ir buvo neaišku, kas tai), ir jei tai nesukelia nepakeliamų rūpesčių, verčiau šiuo metu nedirginti berniuko.
    - Keisti tie suaugusieji, - pagalvojo Džeikis. - Jei sėdžiu už durų, nejau jie tikisi, kad nieko negirdžiu? Jei dar mažas, nereiškia, kad kurčias.
    Kai Aronas paliko Emą, šuo palaikydavo ir ją, nueidavo prie jos ir atsiguldavo arba sėdėdavo ir žvelgdavo tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgdavo į Džeikį, kai jam būdavo liūdna. O užsigniaužusi teta Ema ėmė ignoruoti aplinkinį pasaulį, ir problema dėl šuns kuriam laikui atitolo. Tačiau kai pas ją pradėjo ateidinėti vyriškiai, Rudolfas vėl tapo Emos pykčio objektu. Rudolfas buvo sargus ir nenorėdavo įsileisti svetimų žmonių į namus. Nors ir tas pats vyriškis ateidavo keliskart, savu tuose namuose netapdavo.
    - Dink iš čia, tu netikęs šunėke! Kad tave kur skradžiai!
    - Kas čia dabar? Patrauk toliau tą šunį, - susierzindavo atėjūnai, jau prie durų pasitinkami Rudolfo urzgesio ir pikto lojimo.
    Rudolfas paprastai nebuvo agresyvus, bet Emos svečiai jam labai nepatiko, jis kiekvieną jų sutikdavo piktai pritūpęs ir grėsmingai iššiepęs dantis.
    - Džeikai, pasiimk tą prakeiktą šunį. Džeikai!
    Jiedu užsidarydavo kambaryje viršuj, nes kitaip šuo nenurimdavo. Tikriausiai bent kiek išprovokuotas jis neabejodamas kuriam nors jų būtų iškandęs gabalą sėdynės. Apie tai pagalvojęs Džeikas ir dabar šyptelėjo.
    Po tėvų netekties atvykus į kitą miestą ir mokyklą buvo sunku pritapti. Mokytis sekėsi neblogai, tačiau jis buvo šiek tiek kitoks savo elgesiu ir tai jį skyrė nuo kitų vaikų.  Po avarijos tapo užsidaręs, išsiblaškęs, nesistengė niekam patikti, neieškojo draugų, neturėjo noro su kuom nors išsamiau kalbėtis. Taip pat turėjo netikusį įprotį kramtyti lūpą, todėl dažnai ją puošdavo gilūs šašai. Vaikai dėl kitoniškumo pradėjo prie jo kibti, o užslėptos Džeikio nuoskaudos kaskart sprogdavo ir išsiverždavo lyg ugnikalnis. Vaikams lendant prie jo ar blogu žodžiu užsiminus apie tetą Emą, jis šokdavo jiems į atlapus ir nesibodėdavo akistatą laimėti kumščiais.
    Bėgo metai ir vaikai tiesiog priprato prie Džeikio. Atsirado ir draugų. Rudolfas taip pat padėdavo jam jų susirasti, kai kartu vaikštinėdavo lauke. Bet kaip ir anksčiau, Džeikiui labiausiai patiko leisti laiką su Rudolfu. Geriausias jo draugas visus tuos metus išliko ne kas kitas, o šis šuo.
    Tačiau vieną dieną grįžęs iš mokyklos jis rado šunį prie namo. Gulintį pasliką. Negyvą. Kūnas atvėsęs ir pradėjęs stingti. Akys stiklinės, atmerktos, tuščios, be emocijų, be gyvybės požymių. Iš pravertos burnos veržėsi gausios putos. Džeikis, jau pamatęs jį iš tolo, išsyk sustingo. Negrabiomis rankomis nusiėmė kuprinę nuo pečių ir nudrėbė ant žemės. Drebančiu kūnu pribėgo prie jo, parklupo, ranka perbraukė jo pilką kailį, pažvelgė į perkreiptą jo snukį ir siaubingu, veriančiu balsu suriko. Jei po avarijos apėmus panikai ir siaubui riksmas užstrigo giliai gerklėje taip ir neištrūkęs laukan, tai dabar jis veržėsi iš kažkur labai giliai ir buvo skausmingas tarytum milijonas adatų dūrių tiesiai į širdį.
    Ema išskubėjo lauk ir sustojo terasoje supratusi, kas nutiko. Kaimynai ir atsitiktiniai praeiviai sustoję nustebę ir pakraupę žvelgė į sukniubusį staugiantį berniuką. Ema priėjusi pabandė pakelti jį ir nuvesti šalin, bet Džeikis, apimtas isterijos, nesileido ir virpančiomis rankomis stūmė ją nuo savęs.
    Keletą dienų Džeikis neišėjo iš savo kambario, galėjo ištisas valandas drybsoti lovoje ir žvelgti į tašką sienoje. Nenorėjo apie nieką galvoti. Tomis dienomis nebuvo nė kalbos apie mokyklą. Tačiau vėliau jis vėl ėmė galvoti. Ir nebuvo abejonių, kad tai padarė Haris Bekersas. Jis buvo čia tos dienos išvakarėse. Ir Haris Rudolfo nekentė labiausiai, o šuo labiausiai nekentė jo. Džeikis žinojo, kad nors ir Ema taip pat nemėgo šuns, bet niekada nesiryžtų taip pasielgti.
    Kai Džeikis pabusdavo naktį prisisapnavus košmarams, nebebuvo ką apsikabinti. Niekas jo nebesaugojo ir tamsiomis naktimis.  Džeikis ilgai neužmigdavo, dažnai nubusdavo nuo slogaus sapno, kuris pasitaikydavo net toks tikroviškas, kad pajusdavo balsu šaukiantis.
    - Aš nežinau, ką su juo daryti, kaip elgtis, kaip kalbėti. Aš pati neturiu vaikų, neturiu patirties tame, o čia ne šiaip sau vaikas. Jis... jis - sunkus. Jam pačiam sunku, ir jis dažnai elgiasi nenuspėjamai, vieną akimirką būna linksmas, kitą gali liūdėti, o dar kitą pakelti isteriją, - už uždarų durų pas daktarą Hoverį guodėsi Ema.
    - Jūs teisi, jam sunku. Aš tikiu, kad Jums taip pat be galo sunku, – ištarė daktaras.
    - Beprotiškai sunku...
    - Suprantu, tačiau šiuo atveju nieko nepaskubinsi. Jis paaugs, sutvirtės fiziškai, psichologiškai, ir visa tai pamažu tols. Reikia laiko. Ir jam, ir Jums.
    - Bet kaip man elgtis? Jis gyvena savame pasaulyje atsitvėręs siena, kaip man su juo bendrauti?
    - Tam reikalingas delikatesnis požiūris į šią situaciją. Aš išrašau vaistus, kartais su juo valandėlę pasikalbu, bet tai tik užvedimas ant kelio. Visus kitus namų darbus turite bandyti atlikti Jūs. Konkretaus recepto, kaip elgtis įvairiose situacijoje, aš surašyti negaliu. Tiesiog neleiskite jam jaustis vienišam. Stenkitės, kad jis jaustų, jog Jūs su juo, jo pusėje ir jį palaikote. Net jei jis užsidarys savo kambaryje, jei jaus, kad gali Jumis pasikliauti, kad jis Jums svarbus, pats pas Jus ateis, anksčiau ar vėliau. Nebūtinai pasakys Jums tiesiai šviesiai, kad nori pasikalbėti, kas neduoda jam ramybės ir panašiai, tačiau ateis tikėdamasis atsiremti. Svarbiausia nepraleisti šio momento.
    - Dievulėliau, kaip visa tai sudėtinga. Jis ateina prie manęs ir nueina keletą kartų per dieną: norėdamas pasiimti sumuštinį, išsiplauti lėkštę, pažiūrėti televizorių. Iš kur man žinoti, kada jis ateis norėdamas pasikalbėti?
    - Stenkitės jį geriau pažinti. Kiekviena emocija iš kažkur ir kažkodėl atsiranda. Net jei berniukas atrodo Jums nenuspėjamas, sunkus. Jis sudirgęs, emociškai pažeistas, todėl jo emocijų pasikeitimą gali įtakoti mažiau pastebimi veiksniai, jos greičiau keičiasi ir gali būti aštresnės nei būtų adekvatu tam tikroje situacijoje. Bet visgi tas emocijas kažkas sukelia. Jei pabandytumėte ne stebėtis tokiomis jo nuotaikomis,  o į jas įsigilinti, pavyktų geriau jį perprasti. Tuomet būtų lengviau su juo bendrauti ir galbūt pastebėtumėte, kada jam labiausiai reikia Jūsų.
    - Nežinau, ar pajėgsiu.
    - Pabandykit.
    Kartą Džeikis ėmė rėkti ant tetos Emos, nes ta išjungė televizorių ir liepė eiti miegoti, nors buvo tik aštuonios vakaro ir rodė įdomias futbolo rungtynes. Tada ji pirmą kartą impulsyviai trenkė jam antausį, bet po minutės pati aiktelėjo iš netikėtumo. Tačiau ji pasiekė tai, ką norėjo - Džeikis užtilo. Todėl buvo ir kitų kartų, kai ji šitaip jį tvardydavo. Bet Džeikas suprato, kad tetai Emai tuo metu pačiai reikėjo pagalbos. Jis tai matė iš jos padriko elgesio, vis dažnėjančių ir gausėjančių išgertuvių, svetimų vyrų lovoje, kurie vis labiau su ja nesiskaitė. Šunsnukis Bekersas taip pat ir toliau vaikščiojo pas Emą, kol vienąkart jos neprikūlė, o Džeiko neapykanta jam augo. Jis negalėjo įrodyti tetai, kad būtent Bekersas nužudė Rudolfą, todėl beliko laikyti pyktį giliai širdyje.
    Džeikas toliau užstojo tetą. O kalbos virė visur, ne tik mokykloje, bet ir tarp tauškalyčių moteriškių gatvėje. Jis paaugo ir suprato, kad žodžiai gali būti galingesni nei kumščiai, nors anksčiau ir rodėsi atvirkščiai. Jam taip pat nepatiko Emos gyvenimo būdas, tačiau jautė pareigą nutildyti tuos liežuvautojus.
    Besijausdamas vienišas Džeikas ėmė įsivaizduoti, kad Rudolfas tebėra su juo. Eina greta jam vaikštant šaligatviais, tupi prie jo kojų sėdint ant suoliuko parke, kantriai laukia prie namo, kol jis grįš atgal pabėgiojęs, miega kartu su juo ir klausosi skaitomų jo rašliavų. Įsivaizduodamas Rudolfą, jis vėl pradėjo ramiau miegoti, regis, net kartais jausti jį esant šalia, atsibusdavo nuo jo lojimo naktį...  Kai išsikraustė iš Emos ir susirado darbą, tas jausmas pamažu tolo. Jis dirbo ilgas sunkias valandas, idant galėtų išsilaikyti, o grįžęs krisdavo į lovą kaip negyvas. Įstojus į koledžą Rudolfas jį aplankydavo tik prisiminimuose.
    Kartą, kai dar gyveno pas tetą, Džeikas išgirdo Emos ir jos svečio pokalbį.
    - Kaip ramu, kai čia nesivalkioja tas šunpalaikis. Maniau, kad kokį kartą jis perkąs man koją. Garbė žodis, aš būčiau išsyk jį užmušęs, - tarė vyras, jiems su Ema sėdint apačioje ant sofos ir traukiant po cigaretę. – Primink, kur jis prasmego?
    - Ne tau vienam tas šuo šiepė dantis. Jis kėsinosi į kiekvieną, kas peržengdavo šitų namų slenkstį. Jis buvo nepakenčiamas. Haris Bekersas juo pasirūpino. Aš pati neapsikenčiau ir leidau.
    Džeiko širdis nusileido iki pat kulnų ir ėmė ten dunksėti. Visas kūnas apmirė ir sustingo. Ji žinojo? JI ŽINOJO! Ji pati norėjo... jį sunaikinti!
    Žadėjęs lipti apačion užkąsti, jis apsisuko ir nuslinko atgal į savo kambarį. Atsisėdęs lovoje ir rankoje stipriai suspaudęs rašiklį, įtūžio iškraipytu šriftu ant lapo rašė:
    EMAI:
    Vėlyvą vakarą ir naktį
    Sužimba žvaigždės danguje
    Ir
    Gilioj tamsoj patvoryje
    Sukniaukia juodos katės.
    Lange, baltoj šviesoj ir palengva
    Praslinko moters siluetas
    Grakštus, dailus,
    Kaip kad šokėjo piruetas.
    Tačiau kiekvieną kartą
    Lyg koks kekšių kabaretas
    Tvaikus gašlybės aromatas
    Užteršia tyrą nakties kvapą.
    Ilgiausios eilės
    Geidulingų kūnų
    Rikiuojas prie baltos šviesos lange.
    Išsidabinę išorę
    Bet viduje pašvinkę
    Nerimastingai laukia
    Kolei siluetas
    Atiduos save.
    Kiekvieną naktį patvory
    Sukniaukia juodos katės
    O tamsoje sublizga gašlios akys.
    Kiekvienąkart, kai moters siluetas
    Dovanojo kūną savo
    Aimanoms tuščioms,
    Oras aplinkui tušo tušo tušo...
    Kol vieną gaivią naktį –
    Ją negyvai užkrušo!
    O tada garsiai perskaitė Rudolfui. Rudolfas labiau mėgo Džeiko prozos kūrinius nei poeziją, bet šis eilėraštis, atrodė, jam patiko.
    Po tos dienos Džeikas vėl atitolo nuo tetos Emos. Reikėjo kovoti su savimi kiekvieną kartą su ja kalbant, kad nepratrūktų. Haris Bekersas nesilankė pas juos nuo to laiko, kai vieną vakarą dėl neaiškių priežasčių ją pavertė kraujosruvomis išmarginta bokso kriauše. Džeikas po to įvykio guodė ją, džiaugėsi, kai daugiau laiko leisdami kartu tapo artimesni. Tačiau po nugirsto pokalbio viskas apsivertė. Vėl. Ema nesuprato to priežasties, bet jai menkai terūpėjo. Ji nuleido rankas. Lemtingą vakarą grįžus namo ir pamačius tetą Emą kaip niekur nieko džiaugsmingai besivoliojant su Hariu Bekersu, jis neapsikentė. Tai buvo paskutinis lašas. Tą dieną jis išėjo ir troško tik vieno – daugiau niekada gyvenime nebesutikti Emos. Ir viską pamiršti.

                                                                    * * *

    Grimzdamas vis giliau į savo minčių bedugnę Džeikas jau buvo bepradedąs snausti, tačiau išgirdo lojimą toli už lango, ir miegas pranyko iš jo kambario.
    Širdžiai tebesiblaškant, Džeikas suprato, kad miegas dar ilgai pas jį negrįš. Jis išlipo iš lovos ir apsirengė, tuomet nusliūkino prie veidrodžio.
    Kambaryje buvo tamsu, bet Džeikas pasijuto taip, lyg veidrodis, vėl išvydęs jį stovintį priešais, išsišiepė.
    Užmerkęs akis jis vėl paniro į jo gelmę.


                                                                    20

                                                                  JIE

ŠĮKART DŽEIKAS ANAPUS PATEKO PALENGVA, išniro nesuklupdamas ir atsistodamas tvirtai ant abiejų kojų. Jį ir vėl pasitiko jo kambarys ir Rozali, sėdinti ant miegamojo lovos. Kambaryje buvo šviesu, šviesa sklido iš lauko. Aplink vyravo tyla. Išvydusi Džeiką, Rozali nusiėmė nuo galvos gaubtą, iš jo pabiro banguotos plaukų sruogos ir sukrito ant pečių.
    - Iš kur žinai, kada manęs laukti? – paklausė Džeikas po to, kai pasisveikindamas jai linktelėjo.
    Rozali nebyliai ir valiūkiškai šyptelėjo, bet jis žinojo, kad ji tai jaučia. Kažkokiu būdu.
    - Praeitą kartą vos neįkliuvome, - surimtėjusi tarė ji. – Privalome būti atsargesni.
    - Na, galbūt šiek tiek užsimiršome. Tačiau, pagalvojus, nieko tokio nenutiko, - abejingai gūžtelėjo pečiais Džeikas, nors anąkart buvo ne juokais išsigandęs.
    - Neturėtume elgtis taip nerūpestingai. Manau, čia mano kaltė. Mano atsakomybė. Aš tavęs prašiau manęs nepalikti, grįžti čia vėl. Taigi negaliu leisti, kad per mano atsainumą tau kas nors nutiktų. Mes gi nežinome, ką JIE gali padaryti. Vien tai, kad jie žino, jog čia buvai, ir ne kartą, gali suteikti jiems pretekstą laukti tavęs vėl. Kaskart vis didesnė rizika jiems įkliūti, - nuogąstavo Rozali.
    - Aš nesu mažas vaikas ir už save galiu atsakyti pats, tad už nieką savęs nekaltink. Be to, kaip ir sakiau – nieko nenutiko, - tvirtai tarė Džeikas ir minutei nutilęs parymo į kėdės, stovinčios prie rašomojo stalo, atkaltę. - Kaip manai, ką JIE su manimi padarytų, jei pavytų? – paklausė jis, stengdamasis apie tai kalbėti be nereikalingų emocijų, lyg tai visiškai jo neliestų, bet visgi visai nekalbėti ir negalvoti nepajėgė. – Jei, kaip sakei, jie laiko mane pašaliečiu?
    - Net nuo minčių apie juos mane krečia šiurpas, - susigūžė Rozali. - Man jie panašūs į savarankiškus šešėlius, atsiskyrusius nuo juos valdančių kūnų, juodą tirštą miglą, kuri kiekvieną akimirką gali išsisklaidyti ar atsirasti iš niekur.
    - Juodoji migla. Neblogai. Tačiau nors JIE ir tokie abstraktūs, jų siluetai pernelyg primena žmogaus pavidalą... Taigi?
    - Na taip, mirties angelai skamba kur kas patraukliau, - ironizavo Rozali. - Galiu tik spėlioti. Tačiau tai, kad tu čia sugrįžti, akivaizdu. Su tavimi plyname lauke atsirado veidrodis, namas, paskui visa gatvė... Jei jie pastebėtų, pro kokius vartus tu čia patenki, kas žino, gal juos tiesiog paimtų ir užvertų? Amžiams. Ir liktum čia įkalintas, kaip aš.
    - Skamba nekaip, - ištarė Džeikas, bet pats nusistebėjo savo kietu ir šaltu stotu, kalbant šia tema.
Jis įdėmiai stebėjo Rozali, sėdinčią ant jo lovos. Stojus pauzei ji žvalgėsi po kambarį, lyg ieškodama kažko įdomaus. Jos veidas buvo baltas ir tyras lyg alebastrinės skulptūrėlės, o tamsūs plaukai tai dar labiau išryškino. Ji buvo panaši į personažą baltai juodam filme, tačiau išraiškingi rausvų lūpų vingiai suteikė jai gyvybingumo, ir neabejotinai traukė akį. Jos lūpos buvo lyg vyšnios ant saldaus balto kreminio torto.
    - Džeikobai? – tamsios merginos akys staiga nukrypo į jį, ir tai jam buvo keistai netikėta. Jo skruostais nusirito šiluma, lyg būtų prigautas darantis tai, ko nederėtų.
    - Taip? – sukluso jis.
    - Papasakok apie save. Ką nors, - paprašė Rozali.
    - Ką būtent nori išgirsti? Vargu, ar turiu papasakoti ką nors įdomaus, – tarė Džeikas ir sunėrė rankas prieš save, jis nemėgo, kai kalba pasisuka į jį.
    - Bet ką. Kuo užsiimi, kai būni anapus. Apie savo šeimą, apie tai, ką mėgsti, o ko negali pakęsti - sufleravo ji.
    Rozali žvilgsnis susmigo į Džeiką ir ji buvo ryžtingai nusiteikusi ką nors iš jo išgirsti. Džeikui buvo dingtelėjusi mintis šiek tiek pakeisti „savąjį aš“, šiapus galėtų tapti kuo panorėjęs, bet paskui susizgribo, kad Rozali gali sugaudyti jo užmačias. Kartais atrodo, kad ji net beveik gali skaityti jo mintis. Tad tikriausiai neverta sukčiauti, kai ant stalo sudėta didžioji dalis kortų.
    - Gyvenu vienas, dirbu redakcijoje. Laisvalaikiu rašau. Šiuo metu rašau pjesę, - išbėrė jis.
    - Kas dar?
    - Na ir viskas, - pakraipė galvą Džeikas, dar vis laikydamas priešais save sunertas rankas. – Anksčiau mėgau pabėgioti, tačiau baigęs koledžą sportą apleidau.
    - Pasakoji taip, lyg išpažintum man nuodėmes, klūpėdamas prie klausyklos nuleista galva, - tarė Rozali ir pakilo nuo lovos. – Apie ką rašai?
    - Nieko ypatingo.
    - Gal rašai apie šią vietą? – pasmalsavo ji.
    - Nevisai.
    - Na žinai, nekoks iš tavęs pasakotojas. Penki „Tėve mūsų“ ir dešimt „Sveika Marija“, jaunuoli. Tikiuosi rašai geriau, nei pasakoji. Kitaip visą istoriją galėtum aprašyti dešimčia sakinių, ne daugiau. Maždaug, gyveno Dedalas, turėjo sūnų - Ikarą. Kartą Dedalas pagamino sparnus, sulipdydamas plunksnas vašku, ir išmokė sūnų skraidyti. Ikaras skirsdamas pakilo aukštai į dangų ir liepsnojanti saulė vašką ištirpdė, o plunksnos pabiro kiekviena sau. Ikaras įkrito į jūrą ir paskendo. Pasakojimo pabaiga.
    - Atleisk, - juokdamasis išvebleno Džeikas. - Nelabai įsivaizduoju, ką norėtum išgirsti, - apgailestavo jis, Rozali priėjus arčiau. – Beje, iš kur visa tai žinai? Maniau, kad nieko tokio neprisimeni.
    - Paskaičiau tavo knygų, - trumpai paaiškino ji.
    - M, mat kaip.
    - Tada papasakok, kaip jautiesi.
    - Kaip jaučiuosi? – pasitikslino.
    - Taip. Kaip jautiesi čia, stovėdamas ir kalbėdamas su manimi. Kaip jautiesi grįžęs anapus. Po to, ką išgyveni čia... – ji atsistojo priešais jį ir kalbėjo, savo žvilgsniu košdama kiaurai.
    - Na... Su manim kažkas pastaruoju metu darosi, - tarė Džeikas. – Jau vien tai, kad dabar kalbu su tavim kambaryje, kuris labai panašus į mano, tačiau toks nėra, įrodo, kad kažkas su manimi vyksta ne taip, - jis išspaudė ironišką šypseną. – Bet ir kai grįžtu atgal, kažkokia dalelė manęs dar klaidžioja, jaučiuosi lyg nesavas. Sunku apibūdinti.
    Rozali priėjo arčiau, bandydama įdėmiau įsižiūrėti į jo akis, veidą, o jis akimirkai pritrūko oro. Ji stovėjo prie pat jo, per vieną žingsnį ir akylai tyrė jį žvilgsniu, o Džeikas vėl įsistebeilijo į jos lūpas.
    Lūpos buvo šiek tiek pravertos ir Džeikas dabar matė tik jas, tą akimirką jam buvo nė motais, kaip įžūliai jis į jas spokso. Rozali stipriau prasižiojo, lyg bandydama kažką ištarti, bet nesusivaldęs jis žengtelėjo prie jos, ir jų veidai priartėjo vienas prie kito arčiau nei per sprindį. Džeikas pajuto jos artumą, pajuto jos kvapą. Kiekvienas žmogus žemėje turi savo kvapą. Ir kiekvienas vyras atpažįsta savo moters kvapą. Vieniems šis kvapas primena jazminą, kitiems leliją, lotosą, kardamoną ar rožes. Rozali nebuvo jo moteris. Galbūt egzistavo tik jo pernelyg tikroviškame sapne, per toli nužengusioje fantazijoje. Tačiau šio kvapo jis nepamirš niekada, šitai jis tvirtai suvokė.
    Ji pirštų galiukais palietė flanelinius Džeiko marškinius, keletą akimirkų į juos bukai žvelgė, kaip žvelgiama tada, kai mintys klaidžioja už jūrų marių ir dar toliau, o tada ištarė:
    - Jie minkšti, švelnūs... kaip tėčio.
    Džeikas įdėmiai sužiuro į Rozali.
    - Rozali, tu prisiminei savo tėvą?
    Jos akys tapo stiklinės, ji žvelgė į Džeiko marškinius, tylėjo ir toliau juos glostė. Jos švelnūs prisilietimai Džeiką dar labiau įmagnetino ir jis pajuto, kad velniškai nori jos. Jo vidus pamažu užkaito kaip katilas, per ausis imtų rūkti garai, jei tik tai būtų buvę įmanoma. Galiausiai ji vėl pakėlė akis į Džeiką.
    - Tavo akyse atsispindi liūdesys, - konstatavo ji ir atsitraukė. – Dėl ko tau liūdna?
    - Man neliūdna, - tarė Džeikas ir paraukęs lūpas papurtė galvą.
    - Besąlyginis neigimas – silpnumo požymis, - nukirto ji ir nuėjusi atsirėmė prie gretimos sienos.
    - Rozali, tu sakei, kad mano marškiniai, kaip tėčio. Prisiminei jį?
    - Ne. Tai tik dar viena prisiminimų nuotrupa, - ji trumpam užsimerkė, - Švelnūs languoti flaneliniai marškiniai ir rudos sagutės ant vyriškų stambių riešų, - ji pavaizdavo tai braukdama per savą riešą.
    - Prisimeni jo veidą?
    - Deja, ne.
    - Bet žinai, kad tokius marškinius nešiojo tavo tėvas?
    - Taip. Žinau. Tai keista.
    Džeikas susimuistė ir susimąstė. Gašlios jo mintys nusirito užmarštin.
    - Gal įvairūs daiktai, žurnalai, laikraščiai ir nuotraukos tau padėtų dar ką nors atsiminti? Gal reiktų pabandyti su savimi atsinešti keletą skirtingų daikčiukų, jie galbūt prikeltų daugiau tokių nuotrupų?
Rozali žvilgsnis dabar šokinėjo taip šen, tai ten.
    - Galbūt, - trumpai tarė ji balsu, kuris Džeikui pasirodė pernelyg abejingas ir šaltas, visgi jis stengiasi jai kažkaip padėti.
    - Kitą kartą pabandysiu ką nors atsinešti.
    Kurį laiką stojo tyla. Jie abu paniro į savas mintis, bet kiekvienas pasistengęs galėjo atspėti, ką galvoja kitas.
    - Manau tau laikas, - tarė ji ramiu balsu po kurio laiko.
    - Taip greitai?
    - Praeitą kartą vos nesusitikai su vienu jų akis į akį – baukščiai prakalbo ji. – Nenoriu laukti, kad JIE patys pasibels į duris.
    - O gal JIE negali čia patekti? Į šitus butaforinius mano namus?
    - O jei gali? Nelabai tikisi, kad yra bent viena kertelė šičia, kur jie negalėtų tavęs ar bet ko kito čia patekusio suuosti. Gal čia ir tavo namas, bet jų namai, jų šventovė, yra viskas aplinkui. O gal visa tai, kas atsiranda kaskart tau pasirodžius, yra spąstai tau privilioti. Kas, jei viską sukuri ne tu, o sukuria JIE?
    - Ši versija man visai nepatinka. Reikštų, kad jie pažįsta mane kaip nuluptą. Žino, kaip gyvenu anapus, - nepatenkintas nusivaipė Džeikas.
    - Man teko išklausyti visas tavo versijas dėl šios vietos. Čia mano versija dėl JŲ.
    - Gerai. Aš keliausiu atgal. Bet prieš tai noriu trumpam išeiti laukan.
    - Džeikobai..
    - Neilgam.
    - Praeitąkart tu nepajėgei grįžti atgal prie veidrodžio, teko bėgti, - priminė ji. - Kuo toliau nutolsi nuo namo, tuo didesnė rizika... nespėti, - jos balsas nutyko, o palei ją nušvito ir išsyk pranyko pilka drumzlina migla.
    - Rozali, tai, kad JIE gali užverti vartus kitapus, yra tik tavo versija. Ir tai, kad JIE nori man blogo, yra taip pat tik tavo versija. O dėstai tai kaip faktą. Galų gale, tu net neįsivaizduoji, kas JIE yra iš tikrųjų.
    - O gal nori prieiti ir pats jų paklausti? – sušnypštė Rozali.
    - Gal JIE atsakytų į visus klausimus, į kuriuos neturime atsakymų. Dabar keliame visokias išgalvotas versijas, nežinodami kas yra kas, nežinodami tikrų faktų, - svarstė Džeikas, o jo iš kažkur atsiradęs lengvabūdiškumas siutino Rozali.
    - Liaukis tu su tais faktais! Faktai, faktai, faktai. Nejau nematai, nejau nusupranti, kad čia viskas ne taip, kaip tavo pasaulyje? Tas gaudesys, kuris pasigirsta, kai JIE pasirodo, tau jis skamba lyg... lyg draugiškas sutiktuvių maršas?!
    - Tas gaudesys siaubingas, - susiraukė Džeikas.
    - Ir jis pasigirsta tik tada, kai tu pasirodai, kai jie tave suseka.
Džeikas vėl pradėjo vaikštinėti pirmyn atgal.
    - Tik trumpam, Rozali, - ištarė jis, pats nesuprasdamas, kodėl išvis jos prašo, o ne tiesiog padaro tai, ką nori. – Pažadu.
Rozali keletą akimirkų svarstydama tylėjo, kol galiausiai atsiduso ir tarė:
    - Eime.
    Jiedu išėjo laukan, kur į tolumą vingiavo gyvenvietės gatvė ir rikiavosi namai. Viskas atrodė taip, kaip namuose. Dar tikriau, nei anąkart. Jis sužiuro į Rozali. Jos plaukai plaikstėsi lyg juodi mustango karčiai, jam grakščiai šuoliuojant prerijomis.
    - Vėjas... Jauti? Pučia vėjas! – sukrykštė Džeikas, pats nesuvokdamas, ko džiūgauja. Bet džiugesys turėjo ir blankų sutrikimo prieskonį.
    Rozali užsimerkė ir pakėlusi galvą leidosi glostoma gūsio. Netrukus Džeiko nosį pasiekė jos plaukų, odos kvapas. Moters kvapas. KVAPAS! Jis tik dabar susigaudė, kad ir prieš tai... užuodė ją! Su šia mintimi Džeikas pajuto vejos, nukritusių lapų aromatą. Lapų, kurie dabar ridenosi gatvių kampais ir šaligatviais. Jis apsidairė. Medžių lajos krutėjo ir ošė, o netrukus pasigirdo melodingas paukštuko čerškesys.
    - Kas tai? – paklausė Rozali, išsigandusi staiga pertrauktos mirtinos tylos.
    - Paukštis. Ir vėjas. Girdi, kaip ošia lapai? – paklausė Džeikas, kartu ir sunerimęs, ir nustebęs, ir kankinamas smalsumo.
    [Neįtikėtina]
    Džeikas ištiesė delnus į orą, lyg mėgindamas sugriebti vėją už uodegos.
    Vėl užsimerkusi Rozali godžiai gaudė naujus pojūčius.
    - Rozali, pakilkim aukštyn, kaip anąkart.
    Mergina sužiuro į Džeiką, keletą akimirkų abejodama, o tada paėmė jį už rankos. Ir jiedu palengva ėmė kilti į orą. Gyvenvietė vis tolo ir tolo. Džeikas apstulbo pamatęs, kad už betolstančio Užmiesčio toliau driekiasi Miesto ribos ir pats Miestas, vietoj milžiniškų kalnų ir stalkalnių pasistiebę į viršų stūksojo aukšti pastatai, plytėjo pažįstami parkai, gatvės, tiltai, matėsi parduotuvių stogai. Riba buvo regėti tik kitoje Užmiesčio pusėje, kur pūpsojo tamsiavandenis ežeras ir toliau per visą horizontą žaliavo miškas, kas už jo – nebuvo matyti. Kuo aukščiau jie kilo, tuo labiau vaizdą dengė tiršta neperregima migla, kol galiausiai ji užgožė viską.
    Kai tik Džeikas ir Rozali vėl atsidūrė vidury Sedingtono gatvės, pasigirdo grėsmingas gaudesys, kuris artėjo kaip niekad sparčiai.
    - Kad mane kur, tai JIE! Paskubėk, Džeikai, tai JIE, paskubėk!
    Džeikas lėkė tekinas į raudonų plytų namą, kur jo laukė vartai namo. Iš skubėjimo ir baugulio drebančios rankos jį nuvylė ir įsiutino, kai negrabiai grabaliojant rankeną uždelsė atidarant laukujas duris.
    Įsmukęs į butą, jis išsyk nulėkė į miegamojo kambarį prie veidrodžio ir prieš neriant jo gelmėn, atsigręžė... o ten stovėjo juodas nebylus siluetas, šešėlis, juodoji migla, kaip sakė Rozali, bet tuomet šie žodžiai nieko nereiškė, o dabar rodėsi pragaištingi. Tačiau dabar JIS buvo ne migla, ne šešėlis, o kažkas tikresnio, realesnio. Džeikas buvo įsitikinęs, kad ištiesęs ranką jis galėtų tai paliesti.
    JĮ dengė neperregimas ir sunkus apsiaustas, gaubiantis jį nuo galvos iki kojų. Ten, kur turėjo būti būtybės veidas, krito šešėlis, todėl nieko nesimatė.
    Užliejo jausmas, lyg  krūtinėje ką tik būtų sprogusi bomba, ir visi be išimties viduriai būtų išsitaškę į šalis. Jam pakirto kojas ir jos nevalingai pritūpė. Džeikui norėjosi kuo skubiau iš ten nešdintis, bet atrodė, lyg kažkas padus jam būtų prikalęs vinimis prie medinio grindinio. Jis tiesiog sustingo.
    Siluetas slinko prie jo pamažu, o sustabarėjęs Džeiko kūnas tvinkčiojo nuo įtampos. Kai priartėjo visai greta Džeiko, būtybė palengva kėlė galvą, tuo pačiu siaurėjo šešėlis, gaubiantis ją. Džeiko akys įsiplėtė, jo kūnas šiek tiek pasviro atgal. Sudiegė akiduobes, ir atrodė, kad akių rutuliai tuoj išsprogs, iškris ir nusiris ant žemės kaip netyčia ištrūkusios sagos.
    Būtybė staiga pakėlė galvą ir prikišo juodą it anglis veidą prie pat Džeiko, ir demoniškas žemo tembro gaudesys perrėžė Džeiko ausis, tarytum smailūs peilio ašmenys, tuo pačiu suspausdamas jo smegenis iki riešuto dydžio.
    Jis suvaitojo ir dar labiau išplėtė akis, o jo veidas visas persikreipė. Būtybė dar labiau priartėjo prie Džeiko ir jis pamatė didžiulę išsižiojusią jos burną, kuri buvo lyg visa traukianti praraja, iš kurios gelmių sklido tas pragariškas garsas. Siluetas priartėjo prie jo dar arčiau, ir atrodė, kad jie tuoj susilies į vieną, bet Džeikas šiaip ne taip žengė žingsnį atgal, nugara atsiremdamas į veidrodį. Ir veidrodis jį prarijo.

                                                                    21

                                                      DAKTARAS HOVERIS

PABUDO VISAS IŠPILTAS PRAKAITO ir gulintis skersai lovos. Žadintuvas čirškė iš visų plaučių ir, panašu, kad jau kuris laikas. Nervingai pašokęs iš lovos Džeikas nusipurtė. Priėjęs prie komodos išsitraukė jau kartą naudotą draperiją ir uždengė ja veidrodį. Tada suskubo po dušu atsipeikėti.
    Pakeliui į darbą pagarsino radiją taip, kad ji plerpė kiek išėjo. Nuo plerpiančio garso dar labiau įsiskaudėjo ir taip sunki galva, tačiau šis triukšmas neleido jam apie nieką rišliai galvoti. Jis juto kaip per kūną dar vis ritasi nervingas drebulys, tad iš visų jėgų stengėsi atsikratyti įkyrių minčių. Darbas. Straipsniai. Olivija. Ir jo pjesė. Viskas, kas įprasta. Daugiau niekas jam neturi rūpėti.
    Sunku patikėti, kad dar visai neseniai jis šitą beprotybę išaukštino, neva kaip bus taip, bet tai bus penas jo pjesei, tai net išeis į naudą. Kraustykis, Džeikai, iš proto, į sveikatą, Džeikai! Tavo gyvenimas nieko vertas, todėl ir tavo kūryba nieko verta, tau nelemta parašyti nieko verto bent kruopelės dėmesio... Bet štai šitos haliucinacijos, košmarai yra tavo vienintelė viltis. Tik galutinai išsikraustęs iš proto gali tapti tikru rašytoju. Taip, Džeikai... Kad tave kur! Tačiau ir per čerškiančią radiją ėmė brautis įvairios mintys, kurios šiepė jį ir iš jo kvatojo. Jis nervingai spaudė vairą rankose ir nors buvo šalta, delnai pradėjo prakaituoti.
    Tik atvykęs į darbą Džeikas sėdo prie straipsnio, kurį turėjo užbaigti šiandien. Po valandėlės iš kabineto išėjo Tonis ir vaikštinėjo prie kiekvieno asmeniškai, primindamas neatliktų darbų terminus. Žvilgčiodamas, kaip Tonis artėja ir prie jo darbo stalo, Džeikas nebepajėgė susikaupti. Tačiau buvo likę visai nedaug. Pajuto kaip nervingai trūkčioja jo kairės akies vokas. Jis tapo tikras nervų kamuolys.
    - Na, mielas Džeikobai Kopeli, kaip sekasi tau? – pamaivos balsu prakalbo Tonis, priėjęs prie Džeiko darbo stalo.
    - Tuoj užbaigsiu straipsnį, prieš pateikiant darkart perskaitysiu ir atnešiu, - pradėjo dėstyti Džeikas, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų entuziastingai, tačiau jo žodžius pertraukė Tonio sarkazmas:
    - Šią savaitę niekas nesudegė? - tarė jis ir iššiepė savo gremėzdiškas lūpas lyg pasiutęs pajacas.
    Džeikas, norėdamas sulaikyti irzulį, apsimetė negirdįs, nors spėjo pagalvoti:
    [Sumautas šunsnukis...]
    - Šiandien užbaigsiu šitą, taigi kitą savaitę turėsiu pakankamai laiko tam straipsniui, apie kurį...
    - Luktelk, - nukirto Tonis, nutildydamas jį rankos mostu.
    Jis akimis perbėgo per straipsnio eilutes, gulinčias ant Džeiko stalo, ir galiausiai tarė:
    - Susiimk, Džeikobai. Seniai iš tavęs negavau kažko įdomaus. Panašu, kad ir vėl negausiu. Be to, seniai rašei bendrajai skilčiai...
    Džeikas pajuto kramtantis lūpą, Tonis nuėjo šalin ieškoti kitos aukos, su kuria galėtų šiek tiek pasismaginti.

                                                                    * * *

    Po pietų, jau pabaigęs straipsnį, Džeikas pagalvojo, kad visgi reiktų su kažkuo pasikalbėti apie tai, kas su juo vyksta. Žinoma, ne su bet kuo. Ir žinoma, ne apie viską. Kad prastai miega, sapnuoja košmarus, apie atsijungimą bibliotekoje. Apie kitus negalavimus, kaip haliucinacijos, naktiniai jo nuotykiai įsivaizduojamame pasaulyje, tikriausiai vertėtų nutylėti. Gal padarytų keletą tyrimų, išrašytų vaistų. Ir visa tai dingtų. O jei ne? Džeikas nuvijo pastarąją mintį šalin.
    Po to kai prarado tėvus ir apsigyveno pas Emą, teta vedžiojo jį pas daktarą Reimondą Hoverį pasikalbėti. Džeikis, būdamas mažas, manė, kad daktarai gydo tik skaudančią galvą, pilvuką, gerklę, išrašo vaistų, kai peršąli ar sutvarsto žaizdas, kai susižeidi. Todėl nesuprato, kodėl jam reikia eiti pas daktarą, nors nieko neskauda. Jis net suabejojo, kad tai tikras gydytojas.
    Daktaras Hoveris padėdavo jam atsikratyti įkyrių minčių, patardavo, nuramindavo. Ema kartais nežinodavo kaip elgtis, kai mažasis Džeikis būdavo labai nuliūdęs, kai supykęs puldavo į isteriją, kai staiga tapdavo, kaip ji sakydavo, įtartinai ramus ir geras, kai naktį prikeltas košmaro surikdavo. Ji su dėde Aronu savo vaikų neturėjo, tačiau priėmė Džeikį ir Rudolfą, jo šunį, pas save. Ema nežinojo, kaip jam padėti. Nežinojo ir jos vyras, Džeikio dėdė, kol su jais gyveno. Reimondas Hoveris šiuo atveju buvo išeitis. Bėgant metams Džeikas augo, o prisiminimai tolo, daktaras Hoveris norėjo padėti jam su jais susigyventi, bet Džeikui buvo lengviau tiesiog nustumti juos giliau į nuošalesnę kertelę jo galvoje, tiesiog negalvoti apie tai, kas jam sukelia skausmą, o jei neišeidavo, apie tai neprasitarti. Jis tapo tvirtesnis, brandesnis ir vizitai pas daktarą tapo vis retesni, kol visai nutrūko. Jis visada turėjo jo tiesioginį numerį tam atvejui, jei kažkada prireiks jo patarimo, pagalbos. Jau praėjo daug metų, kai Džeikas numeriu nesinaudojo, nesilankė pas jį. Tačiau dabar neįsivaizdavo kito gydytojo, kuris galėtų jam padėti. Džeikas išsitraukė suglamžytą nediduką lapelį iš piniginės. Jau du kartus teko perrašyti numerį ant kito lapo, nes popierius su laiku tai įplyšdavo, tai susilamdydavo, tai susimurzindavo, bet visgi šitą numerį išsaugojo.
    - Ir dabar reiktų perrašyti, - pagalvojo Džeikas surinkęs numerį, viena ranka laikydamas ragelį, o kita – vartydamas sulamdytą lapą. – Gal pasikeitė numeris ar daktaras Hoveris ten nebedirba? Praėjo nemažai metų, - svarstė jis, kai po kelių signalų niekas neatsiliepė.
    - Daktaras Reimondas Hoveris klauso, - pasigirdo pažįstamas balsas, staiga išplaukęs iš tolimos praeities.
    [Tyla]
    - Daktaras Reimondas Hoveris klauso, - pakartojo.
    [Ką tu darai, velniai rautų? Ką darai?! Tau visai galvoj pasimaišė!
    Ir dar skambinti iš darbo, mulkis! ]
    Džeikas, išsigandęs pats savęs, paskubom padėjo ragelį.
    [Viskas gerai, susiimk, Džeikai, susiimk. Dabar tu ne mažas berniukas, susitvarkysi pats, tik nekrėsk kvailysčių.]

                                                                    * * *

    Džeikas pastebėjo, kad darosi irzlus ir nervingas, ir tas jausmas nepaliaujamai auga ir vystosi, vis labiau jį slėgdamas, lyg mažas parazitas, demonas užgimęs jo gyslose.
    Po darbo užsukęs į užkandinę jis užsisakė puodelį baltos kavos – jo mėgstamiausios. Jis tikėjosi ramiai atsigerti karšto gėrimo ir suvalgyti gabalėlį saldaus pyrago. Bet už jo nugaros ant minkštasuolių sėdėjo vaikas su tėvu. Vyras abejingai skaitė laikraštį (Džeikas girdėjo, kaip šnara vartomi ploni popieriniai lapai), o vaikas, tikriausiai sukirtęs vakarienę ir neturėdamas kuo užsiimti, metaliniais įrankiais braižiojo figūras tuščioje lėkštėje, kur voliojosi padažo likučiai, sukeldamas šlykštų spiegiantį garsą.
    Jis apsidairė aplinkui - nejau visiems nė motais ką išdarinėja šitas vaikiūkštis? Visi ramiai valgė, gėrė, šnekučiavosi. Taip, visiems nė motais. Džeikas taip pat pabandė ignoruoti šį garsą. Tačiau atsikandus pyrago, kąsnis užstrigo gerklėje ir jį vos nesuvimdė. Tas spiegulys jį varė iš proto! Kaip ir garsas, kurį gali skleisti kreida, staigiai ir tvirtai perbraukta per mokyklinę lentą. Kaip ir pragariškas gausmas šiąnakt, sklidęs iš tos žmogystos burnos gelmių. Jis pakelė puodelį kavos ir pastebėjo, kad jo pirštai nervingai tirta.
    [Nusiramink, tai tik paprastas garsas. Tas vaikas tuoj liausis.
    Pasriūbęs gurkšnį karšto gėrimo Džeikas padėjo puodelį atgal ant stalo ir atsikando dar pyrago, kurį lyg beskonį vartė burnoje.
    Tai tik sušiktas garsas. Tas netikęs vaikiščias tuoj liausis. Privalo liautis! ]
    Iki galo išmaukęs kavą jis neištvėręs pašoko nuo stalo ir įsmeigė savo piktą nekantrų žvilgsnį vaiko pusėn. Tas liovėsi brūžinęs lėkštę ir taip pat sužiuro į jį. Džeikas pražiojo burną ir iš jos vos neišsprūdo rūstus įtūžęs riaumojimas. Tačiau paskutinę akimirką jis sukando dantis lyg grotas, kurios sutrukdė ištrūkti pasiutusiam žvėriūkščiui. Vyras visa laiką neatitraukdamas žvilgsnio skaitė laikraštį. Džeikas, ant stalo numetęs keletą monetų, išsinešdino lauk.

    Grįžus namo ir išėjus iš dušo irzulys dingo ar bent jau aprimo.
    Prisėdus prie pjesės, visą laiką kamavo vaizdiniai ir prisiminimų nuotrupos apie juodus siluetus, apie jį, iš tolo žvelgiantį į miegantį patį save, šlykštynėmis virtusius makaronus, raudonus smėlynus, iš kurių išniro Miestas ir Užmiestis, Rozali… Juodas lyg hematitai jos akis, tamsius banguotus jos plaukus, baltą odą, kuri turėtų būti švelni it šilkas. Džeikas laikė ją už rankos. Tiksliau Rozali laikė jį, bet jis nepamena, kokia buvo jos oda. Ar šiltas buvo jos delnas. Keista. O gal ir ne. Tai tik smulkmenos palyginus su viskuo, ką jis matė ir juto Ten. Smulkmenos, bet jis norėjo prisiminti kiekvieną detalę. Tačiau viskas buvo miglota, prisiminimai apčiuopiami, tačiau ne visai ryškūs, vietomis išblukę lyg senos albumo nuotraukos. Džeikas pakilo nuo stalo ir nuėjęs prie lango pažvelgė laukan.
    Lauke buvo sutemę, gatvės – tuščios. Kambaryje virš jo skambėjo tyli melodija, kuri jam visai netrukdė, net patiko, ji buvo puikus fonas šiam šaltam rudens vakarui, tinkamas fonas siūbuojančioms nuo vėjo medžio šakoms, krentantiems lapams, kurie jau beveik baigė apnuoginti kamienus.
    Sumanęs prieš miegą šiek tiek paskaityti, Džeikas susmuko krėsle su knyga rankoje, bet krėslas nepatenkintas sugirgždėjo. Gi buvau tave sutaisęs! Senas trantas, - sumurmėjo ir galutinai nuleido rankas.
    Atsigulęs į lovą ir prisiminęs, kad buvo paskambinęs daktarui Hoveriui, džiaugėsi, kad visgi laiku padėjo ragelį, neprašneko. Niekas vis tiek negalėtų jo suprasti. Vis tiek negalėtų papasakoti visko. Negana to, jei lepteltų daugiau, nei turėtų, jį palaikytų pamišėliu. Nueidamas pas daktarą Hoverį jis galėjo prisidaryti tik dar daugiau problemų. Hoveris pažinojo Džeikį nuo mažumės, žinojo visas jo problemas iki griaučių. Tai jau savaime priverstų į jį žvelgti įdėmiau, iš psichologinės pusės Džeikas savaime būtų priskirtas „rizikos grupei“. Kelias į beprotnamį jam tiesesnis, nei visiems kitiems šiai grupei nepriklausantiems.
    Visą dieną keikęs iš eilės viską, kas su juo vyksta, vis dėlto naktį vartydamasis lovoje Džeikas pajuto, kad norėtų vėl išvysti Rozali. Nors ir ji egzistuotų tik jo galvoje, vis vien. Gal dėl to, kad šiandien iš vakaro išlenkė tris stiklus viskio. Šiandien įprastos normos neužteko atsipalaiduoti. Apgirtus galvai jo pilkos mintys pastebimai atlyžo. Tačiau per kūną vis tiek nusirisdavo šaltas drebuliukas kiekvieną kartą pagalvojus, kad Ten gali vėl susidurti su juodomis būtybėmis. Taip pat, tikros ar ne jos bebūtų. Jis juto, kad pripranta prie Rozali ir jam ima jos trūkti. Tačiau pabūgo, kad gali stipriau prie jos prisirišti.
    [Galbūt visa tai tik iliuzija, haliucinacija ar sapnas. Kaip galima prisirišti prie to, kas neegzistuoja? Kaip gali trūkti to, ko niekada nebuvo. Dievaži, tai kažkoks absurdas…]

                                                                    * * *

    Ryte suskambo žadintuvas. Jokie sapnai, košmarai ar haliucinacijos šiąnakt Džeiko nekamavo. Ir vis vien jis netryško noru keltis iš lovos. Bet gi darbas, straipsnių ir pjesės rašymas buvo jo kasdienybė. Dar vakar rytą jis buvo įsitikinęs, kad bus laimingiausias, jei kiekviena diena eis pagal planą, be jokių nukrypimų nuo kurso. Ryte klusniai kelsis, eis į darbą, rašys straipsnius, šypsosis Toniui, vakare rašys pjesę ar skaitys, savaitgaliais susitiks su Olivija ar šiaip ištrūks kur pasėdėti ir išgerti. Ir taip kiekvieną savaitę tas pats. Laimingas dienos, savaitės, metų ciklas. Pamažu užmirštant haliucinacijas ir košmarus.
    Tačiau šįryt vėl rodėsi kitaip. Atrodo, kiekvieną dieną jo nuomonė sviro tai į vieną, tai į kita pusę. Visa ta rutina buvo siaubingai įgrisusi. Jam pabodo būti prisukamu Sistemos kareivėliu, kuris klusniai vykdo savo pareigas. Ir kaip reikia kasryt nusiteikti darbui, kuris jam net nepatinka? Tačiau galbūt tai normalu ir belieka su tuo susitaikyti? Daugelis žmonių dirba tai, kas jiems, po teisybei, ne prie širdies. Darbas yra darbas. Tik pavieniais atvejais pasitaiko tokių laiminguolių, kurie daro tai, ką mėgsta, ir tokiu būdu uždirba pinigus.
    Akivaizdu, kad Džeikas nepriklauso šių laiminguolių būriui. Pasisekė tiek, kad šiandien penktadienis.


                                                                    22

                                                              KAPINĖSE

PAPIETAUTI IŠ DARBO IŠTRŪKĘS KIEK ANKSČIAU, nei priklauso, Džeikas nusprendė prasieiti pėsčiomis iki kavinukės. Oras buvo neblogas, o lapkritis jau visai ant nosies. Netgi arčiau nei ant nosies. Šiandien jau spalio trisdešimt pirmoji. Visgi artėjant prie kavinės jis paspartino žingsnį, nes šaltukas buvo spėjęs gerokai užgelti jo ausis. Viduje jautėsi šurmulys, tačiau įsitaisius jaukiame kamputyje ant minkštos kėdės ir bevartant laikraštį, visas sujudimas nutolo į nežymų foną. Žinoma, jis mieliau tyliai paklausytų kokios nors mėgstamos melodijos kaip restorane, tačiau čia buvo kavinukė, o dabar - pietų metas. Džeikas peržvelgė naujienas, iš pradžių perbėgdamas tik per antraštes ir retkarčiais sustodamas išsamiau paskaityti.
    Pirmadienio naktį, S. Kočerio gatvėje, penkiasdešimt devintajame name, kilo gaisras, pasiglemžęs dvi gyvybes. Spėjama, kad gaisras galėjo kilti buto savininkams užmigus ir be priežiūros palikus įjungtą elektrinį šildytuvą, kuris...
    Skaitydamas Džeikas ėmė kramtyti lūpą ir tai pajuto tik netyčia stipriai įsikandęs. Jis užvertė laikraštį ir priliepė lūpą, o atitraukęs pirštus pamatė krauju suteptas jų pagalvėles.
    [Velniai rautų, kas per įprotis!]
    Kaip tik tuo metu kai nusivalė lūpas nosinaite, sulaukė garuojančios lėkštės su maistu.
    - Skanaus, - palinkėjo simpatiška padavėja, o jis, įsikišęs nosinaitę su kraujo lašu kelnių kišenėn, jai padėkojo ir palydėjo šypsena.
    Pietus užsisakė ir sukimšo per pusvalandį, tad Džeikui liko dar pusė valandos laisvo laiko.  Neturėdamas noro ilgiau sėdėti ankštoje kavinėje, jis apsivilko paltą ir išėjo į lauko vėsą.
    Pamažu eidamas šaligatviu Džeikas lyg mažas berniukas įdėmiai apžiūrinėjo parduotuvių vitrinas, kurios Helovino proga buvo pasipuošusios išskaptuotų moliūgų galvomis, žibintais ir žvakutėmis.
    - Šiandien jau spalio trisdešimt pirmoji, - vėl prisiminė jis.
    Trikampės akutės, įrėžtos oranžinėse galvose, tuščiai žvelgė į niekur, o išsiviepusios jų burnos pikdžiugiškai šypsojosi.
    Jam nebuvo tekę išskaptuoti moliūgo. Kažin, ar tai sunku?
    - Atleiskit, - ausis pasiekė vyriškas balsas, ir Džeikas atgręžęs žvilgsnį pamatė, kad kreipiamasi į jį.
    Priešais stovėjo seniokas, palinkęs prie bloknoto su Miesto planu, kurį laikė įsikniaubęs rankose. Jo žilę dengė pilka beretė, o kaklas buvo apvyniotas keliomis raštuoto šaliko rinkėmis.
    - Gal žinote, kur yra Velingtono gatvė? – klausė liesas seniokas. - Turėtų būti kažkur čia, bet niekaip nepavyksta rasti.
    - Velingtono? Jums reikia dar paėjėti šia gatve tiesiai, kol pamatysit kavinukę pavadinimu Galileo.
    - Atrodo, jau praėjau ją, - nusivylęs savimi išsišiepė seniokas ir pasitaisė beretę.
    - Tuomet teks grįžti, - šyptelėjo ir Džeikas. - Iškart už kavinės pasuksite į dešinę, o ten ir bus Velingtono gatvė.
    - Ah, jei nebūčiau namie palikęs akinių, galbūt jau būčiau susigaudęs. Pavadinimai užrašyti tokiom mažytėm raidėm, kad neįmanoma įskaityti.
    - Nieko tokio, netoli nuklydot, iki Galileo nueisit ne daugiau nei per penketą minučių.
    - Dėkoju, jaunuoli.
    - Tai kad nėra už ką.
    - Atrodo, Jums bėga kraujas, - pridūrė jis rodydamas į lūpą.
    - Velnias, - iškošė Džeikas ir pirštų galiukais perbraukė lūpą, pagalvėlės vėl nusidažė raudonai.
    - Gal nosinaitę? – pasiūlė vyriškis.
    - Ne, ačiū, nereikia. Turiu savo, - patikino Džeikas ir kairiąja ranka iš kišenės išsitraukė nosinaitę, kuri jau buvo sutepta krauju.
Vyras abejodamas, ar niekuo negali padėti, dar vis stovėjo greta.
    - Viskas gerai, nenukraujuosiu, rasit kelią?
    - A, taip, žinoma, - užsižiopsojęs tarstelėjo vyriškis. – Geros dienos.
    - Jums taip pat, - linktelėjo atsisveikindamas Džeikas.

                                                                    * * *

    Po darbo Džeikas nutarė apsilankyti ten, kur jau kuris laikas nesilankė. Galėjo sakyti, kad nebuvo laiko. Bet tai buvo netiesa. Ir Džeikas, tai žinodamas, kitų pasiteisinimų nebieškojo. Pastatęs automobilį tolėliau, likusią kelio atkarpą link kapinių ėjo pėsčias.
    Jis susigūžė į paltą - vakarop dar labiau atvėso. Bet gatvės buvo judrios. Praeiviams skubant šaligatviais, o automobiliams  - gatvėmis, besiplaikstantys medžių lapai sukosi ir šlameno po jų kojomis ir ratais. Paskutiniai kamieną dengiantys lapai krisdami nuo šakų arba išsisukę iš sąšlavų, išdykusiai ridenosi plaikstomi vėjo lyg gyvi padariūkščiai. Oras dvelkė pūvančių lapų ir drėgnos žolės kvapu. Šis kvapas buvo įsismelkęs į praeivių šalius ir šalikus, plaukus, paltus ir batus. Ir net grįžus namo buvo juntamas.
    Pasiekęs kapines ir nuo antkapio papėdės nurinkęs lapus, Džeikas prisėdo ant suoliuko netoli tėvo ir motinos kapo. Tada pamažu apsidairė.
    Kapines apjuosę medžiai, vėjo paraginti, lingavo šakomis, sukeldami monotonišką ošimą. Palei jų viršūnes nepailstamai sukosi varnai, o jų juodi šešėliai, krisdami ant žemės, braižė mistines figūras. Džeikas pastebėjo, kad kapinėse medžiai ošia taip garsiai, kaip niekur kitur neošia. Net šie, dabar turėdami tik lapų likučius, ošia neįprastai garsiai. Ir varnai sukiojasi ir karksi kaip niekur kitur. Arba jam taip rodėsi. Džeikas neturėjo noro apie tai galvoti ir svarstyti.
    Jam baisiai knietėjo užsitraukti cigaretę, tačiau sumojo, kad verčiau pakentėti. Nors jo tėvas ir buvo rūkorius.
    - O vėliau ir prasigėręs šunsnukis, - netikėtai išniro mintis lyg koks staiga atsiradęs parazitas. Džeikas nuvijo ją šalin ir vylėsi, kad velionis tėvas jo minčių negirdi.
    Būdavo, kad jo mintys gyvendavo pačios sau, ir nors jam pavykdavo jas sutvardyti, kartkartėmis kokia netikusi nevalinga mintis iššokdavo jam priešakin, tokia netikėta, lyg būtų visiškai svetima.
    - Tėvai? - į medžių šnarėjimą ir varnų karkimą įsispraudė balsas.
    Pasukęs žvilgsnį į šoną Džeikas pastebėjo vyrą, stovintį greta jo. Juodu paltu ir raudona nuo šalčio nosimi bei skruostais. Pagalvojo, kad vyras turėtų būti maždaug pora dešimtmečių vyresnis už jį.
    Atsakydamas į klausimą Džeikas linktelėjo.
    - Aš prisėsiu, nieko? - paklausė vyras.
    - Nieko, prašau, - atsakė Džeikas ir kiek pasislinko padarydamas vietos. - O Jūs ką lankot? – pasiteiravo.
    - Sūnų.
    - Užjaučiu.
    - Jau seniai jo netekau, bet viskas, rodos, dar šviežia. Iki galo nesugyja.
    - Suprantu, - linktelėjo Džeikas.
    - Kaip..?
    - Avarija. O..? - klausiamai pažvelgė Džeikas, tačiau pašnekovas suprato dar nebaigus klausti.
    - Liga...
    - Buvai dar mažiukas ar vyresnis, kai tai nutiko? Prisimeni juos? – pasiteiravo vyriškis.
    - Prisimenu. Prisiminimai man išliko. Tik jie ir išliko, deja.
    - Turi bent tiek. Prisiminimai yra svarbiausias palikimas. Jų dėka tavo tėvai gyvens ir toliau, tavyje, tavo širdyje. O mano sūnus – manojoje.
    - O kiek buvo sūnui, kai jis..?
    - Liga mano berniuką nugalėjo kai jam buvo dvylika. Buvo velniškai sunku matyti, kaip jis nyksta... Tiesiog akyse. Tiesa, kuris laikas jutau, kaip mirtis pamažu link jo sėlina. Kai naktį sėdėdavau jo palatoje, kai viskas nutildavo ir nurimdavo, žiūrėdavau į perbalusį sulysusį sūnaus kūnelį, į lėtą ir sunkų jo alsavimą, atrodo, jausdavau kažką taip pat esant visai šalia, ramiai stovintį kažkur greta ir laukiantį. Aš žinojau, kad tas nepageidaujamas pašalietis – artėjančios mirties šešėlis. Tačiau vis tiek tikėjausi stebuklo.
    Kalbėdamas vyriškis visą laiką nervingai trynė delnais, nevalingai maigydamas pirštus, o Džeikas sėdėjo žvilgsnį įsmeigęs į tolį.
    [Ką jis besakytų, jam buvo lengviau, nei man. Jei vienas tėvų, kad ir net abu kartu, būtų sunkiai susirgę, o ne staiga žuvę, būčiau bent turėjęs laiko su tuo susitaikyti. Žinočiau, kad gali ateiti akimirka, kai jų neteksiu. Tačiau avarija viską pasiglemžė per sekundę, vieną akimirką visa šeima buvo pakeliui namo, o kitą – iš visos šeimos likau tik  aš, vienas aš, jų neliko, ir neturėjau net sušiktos vienos akimirkos tai suvokti, tam nusiteikti. Nusiteikti, kad nuo šiol visam šitam suknistam pasauly būsiu vienas!]
    - Ar liga, ar avarija, ar kita baigtis, jei žmogus artimas – skausmas didžiulis, - tarė vyras lyg išgirdęs jo mintis.
    Džeikas į jį žvilgtelėjo.
    - Sako, laikas gydo žaizdas. Na, manyčiau, taip... Tačiau visam išlieka randai. Žmogus, patyręs kančią, kad ir kas tai bebūtų – netektis, išdavystė, apgaulė, nusivylimas – niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, - vyras minutei nutilo, nuo žemės paėmė nukritusį lapą ir gniaužydamas jį rankoje tęsė, - Kančia iš vidaus degina kūną ir sielą, sukeldama nepakeliamą skausmą. Laikas gesina besiplaikstančią ugnį, tačiau žmogaus širdyje visada rusens patirtos kančios žarijos. Ir jis visaip bandys apsisaugoti, kad jos neįsiliepsnotų vėl. Paklausi, o kaipgi galima nuo to apsisaugoti? Ogi niekaip, - vyriškis liūdnai šyptelėjo, o Džeikas, nurydamas gumulą gerklėje, jam pritarė. - Beje, pamiršau prisistatyti, aš Samuelis, - vėl tarė pašnekovas ir ištiesė ranką.
    - Džeikobas, - ištarė jis ir ranką atsakydamas paspaudė.
    - Šalta, ar ne?
    - Neabejotinai, - sutiko jis ir nusipurtė nuo žvarbulio.
    - Pėsčiomis?
    - Ne, džiugu, kad ne, - šyptelėjo Džeikas.
    - Gal ir mane galėtumėt pavėžėti bent nedidelę atkarpą?
    - Žinoma, tik iki automobilio vis vien teks paėjėti.
    - Tinka.
    - Link kurios pusės Jums reiktų?
    - Link El Dorado kino teatro. Bet nesitaikykite prie manęs, galėsite išleisti pirmoje stotelėje. Vis mažiau teks eiti.
    - Nieko tokio, aš važiuoju į tą pusę, El Dorado nebus didelis nuokrypis nuo kurso.
    - Jei neapsunkinsiu Jūsų.
    - Ne, jokiu būdu.
    - Nuostabu. Ačiū.
    Jiems pakilus eiti ir bekalbant, baltų garų ratilai veržėsi abiem iš burnų, ir Džeikas, prisiminęs  pirmykštį norą, išsitraukė pakelį cigarečių.
    - Rūkot?
    - Kartais, - atsakė Samuelis ir abu sukikeno. Džeikui atkišus pakelį, vyriškis išsitraukė vieną baltą suktinį.
    Lauke jau temo, gatves apšvietė žibintai ir nedidukių jaukių krautuvių, didesnių parduotuvių ir kavinių vitrinų langų šviesos. Vitrinose sužibo moliūgų galvos, žvakutės ir kitos Helovino puošmenos. Dangus buvo tamsus, tačiau neapniukęs, tiesiog pranašavo artėjant naktį. Džeikas pagalvojo, kad šiąnakt turėtų matytis nemažai žvaigždžių. Tačiau, žinoma, ne čia, mieste, kur dirbtinės šviesos užgožia dangaus kūnų švytėjimą.
    Jis su nauju pažįstamu palengva traukė po cigaretę. Jiems žingsniuojant šaligatviu Džeikui pasirodė, kad jis kaip senais universiteto laikais šlitinėja su Viliu Vatsonu. Gilios diskusijos ir pauzės apmąstymams, traukiant karstelėjusį dūmą.
    - Ačiū, - tik po keleto minučių sumojo padėkoti Samuelis, žvilgsniu rodydamas į cigaretę.
    - Į sveikatą, - sukikeno Džeikas.
    - Na taip, žinoma, - nusikvatojo vyras.
    - Pats nevairuojat? - paklausė Džeikas po minutėlės.
    - Vairuoju. Bet ir mėgstu palikti automobilį namie, paįvairinimui. Ypač jei nereikia kur nors skubėti.
    - Iki El Dorado nemaža kelio atkarpa. Jei susiruošėt į filmą, galėjot ir nespėti.
    - Būčiau nuėjęs ten kitą vakarą.
    Pasiekus automobilį abu sulindo vidun.
    - Premjera?
    - Ne, rodos, ne. „Apvalus kvadratas“, girdėjot tokį?
    - Ne, neteko.
    - Man taip pat buvo netekę apie tokį girdėti, bet kai rinkausi į kurį filmą eiti, šitas išsyk suintrigavo.
    - Neabejoju, - šyptelėjo Džeikas. - Kodėl nesirinkot siaubo filmo? Gi šiandien Helovinas!
    - Aš nešvenčiu Helovino. Štai mano sūnus... kai dar buvo gyvas, mėgo šią šventę. Net paūgėjęs su malonumu kasmet kartu su motina išskaptuodavo po dvi moliūgų galvas, kuriomis papuošdavome kiemą. Geriau nueisiu į filmą, kuriame niekas neaikčios ir neriksnos. Atrodo, šitas turėtų būti linksmesnio žanro. Liūdnumo ir gyvenime pakanka, - pasvarstė vyriškis.
    - Tiesa.
    - O Jūs kaip nors paminėsit?
    - Heloviną? – pasitikslino Džeikas.
    - Taip taip, - palinksėjo Samuelis.
    - Nemanau. Tiesą sakant buvau net primiršęs šią šventę. Man tai eilinis penktadienis, - papūsčiojo pečiais Džeikas.
    - Buvo malonu, - ištarė vyras automobiliui sustojus, o atsisveikindamas ištiesė ranką.
    - Man taip pat. Gero filmo, - tarė Džeikas paspausdamas dešinę.
    - Dėkoju. Viso geriausio.
    Samuelis uždarė automobilio dureles ir nukėblino prie kino teatro fasado. Paradinės durys buvo apjuostos mažomis švytinčiomis geltonomis lemputėmis, o greta įėjimo margavo ant sienų ir kolonų iškabinti įvairiaspalviai plakatai su rodomų filmų pavadinimais ir herojais. Prie kino teatro rikiavosi ir vaikštinėjo žmonės: vieni ėjo per paradines duris vidun, o kiti ėjo lauk, dalindamiesi įspūdžiais, skirstydamiesi, kviesdami ir lipdami į taksi ekipažus.

                                                                    * * *

    Važiuodamas namo Džeikas prisiminė savo paskutinį švęstą Heloviną, kuris buvo ir paskutinis jo tėvams apskritai. Antri metai iš eilės motina jau leido jį kartu su kiemo vaikais eiti kaulyti vaišių. Anksčiau ji sakydavo, jog jis dar per mažas. Jis niršdavo, kaipgi per mažas?
    - Valgyk, Džeiki, valgyk. Mėsą ir daržoves privalai suvalgyti, tu juk didelis.
    - Džeiki, čia nėra jokių gnomų ar kitų baubų. Tu gi didelis vyras, pats tai žinai, - sakydavo motina, nors dar iš vakaro pasakodavo apie juos istoriją. Tai kaip gali nebūti?
    Jei mama pasakoja, reiškia jie egzistuoja, o jei egzistuoja, kodėl jie negali užklysti ir pas jį? Džeikis galvodavo, kad mama tik ramina jį, kad užmigtų. Bet jei jie tikrai ims ir ateis? Nejau ji nebijo, kad padarys jam kažką blogo? O gal bijo ir ji? Todėl palieka praviras jo duris, kad jei kas, išgirstų? O jei ji nebijo, nes galvoja, kad pas Džeikį tikrai niekas neateis. Pas bet kurį kitą, tik ne pas Džeikį. Tuomet negalima pasikliauti jos žodžiais. Ji nežino, kad kartais, kai visi sumiega, Džeikiui nepavyksta užmigti ir jis ilgai guli lovytėje atmerktomis akimis. Arba užmerktomis, bet vis tiek nemiega.
    -  Džeiki, tu siaubingai mus išgąsdinai! Kaip galėjai būti toks neatsargus?! Tu juk jau didelis, Džeiki, privalai žinoti, kad n e g a l i m a žaisti gatvėje. Tai labai pavojinga! - kartojo tėvas ir motina,  priklaupę prie jo ir žvelgdami jam tiesiai į kaltas akutes po to, kai jis vydamasis kamuolį išbėgo į gatvę, ir automobilis vos jo nepartrenkė. Priekiniai to automobilio žibintai buvo dideli ir apvalūs, kaip ir išsigandusios Džeikio akys tą akimirką. Džeikio žvilgsnis buvo įsmeigtas vien į kamuolį, jis nepaleido jo iš akių lyg katė, vaikydama pelę. Jis nejuto kaip žaisdamas atsidūrė ant asfalto, tik išgirdo spiegiantį stabdančių ir praslystančių guminių padangų garsą. Džeikis pakėlė akutes ir pamatė artėjantį grėsmingą automobilio snukį, bet persigandęs tik susigūžė ir užsimerkė. Motina, kaip tik tuo metu ėjusi džiauti skalbinius, sukliko, o vairuotojas, automobiliui pagaliau sustojus, atrodė sustingęs ir išsigandęs lyg ištiktas širdies smūgio.
    - Džeiki, tu jau didelis!
    Kodėl daug valgyti, netikėti baubais, žinoti kaip elgtis gatvėje ir nežioplinėti jis jau pakankamai didelis, o kartu su vaikais eiti kaulyti saldainių – per mažas?!
    Bet vis dėlto antri metai iš eilės jis jau buvo pakankamai suaugęs ir tam.
    Motina Helovynui paruošė karamelizuotų obuolių ir sausainių, kurie atrodė ir vadinosi vienodai - raganos pirščiukai. Sausainiai buvo tamsūs, pailgi, o ant jų galiuko buvo suformuotas storas, suragėjęs ir ilgas raganos nagas. Džeikas kurį laiką nesiryžo jų ragauti, nes atrodė pernelyg bjauriai. Bet visgi kartą paragavęs suprato, kad jie tik paprasti mamos sausainiai, saldūs ir gardūs.
    Vakare Džeikis su kitais vaikais pasiruošė linksmybėms. Džeikis kaukės neturėjo, bet mama baltai išdabino jo veidą, o paakius pajuodino. Galiausiai ant kaktos nupiešė netikrą žaizdą, susiūtą penkiomis grubiomis siūlėmis. Jo išvaizda buvo įtikinamiausia ir labiausiai šiurpino.
    - Dėl Dievo meilės, kas čia dabar? – susiraukė tėvas, pamatęs motinos išgrąžintą sūnų.
    Jiedu tuomet smagiai sukikeno.
    Pasibaigus kaulijimui visi susėdo apžiūrėti kiek kokių trofėjų surinko. Tačiau Siuzė Šelton nenorėjo pasidalinti su visais savo krepšelio turiniu ir stovėjo nuošaliau, bandydama atsitraukti nepastebėta. Storuliukė Siuzė nebuvo mėgiama vaikų dėl savo išvaizdos, kuria išsiskyrė iš visų, ir dėl to, kad buvo skundikė. Visi taip manė. Jei nutikdavo kažkas, ką verčiau būdavo nutylėti, o tiesa vis tiek iškildavo viršun, visi įtardavo Siuzę. Ji vienintelė buvo keista atsiskyrėlė ir nežinia ką nešiojosi savo galvoje, nes buvo nekalbi. Tačiau nors ir nebuvo mėgiama, dažnai kažkokiu būdu patekdavo į jų kompaniją ir dalyvavo daugelyje įvykių.
    - Nagi, Siuze, duokš šen savo krepšį. Visi jau išvertėm savus, - paragino Timis.
    Siuzė žengė žingsnį atgal.
    - Ei, duok gi, visi dalinamės, - paaiškino Denis.
Siuzė nebyliai papurtė galvą.
    - Siuze, duokš krepšį, - vėl paragino Timis.
    Bet ji žengė dar vieną žingsnį atgal.
    - Nėjau visus viena suėsi, kiaule? – pasigirdo balsas kažkur iš vidurio susirinkusios gaujos.
    Visi prapliupo juoktis, Siuzė susiraukė ir nusisukusi ėmė žingsniuoti šalin.
    - Kiaulė, kiaulė, kiaulė! – ėmė skanduoti balsai vienas po kito.
    - Kiaulė, kiaulė, kiaulė, kiaulė, - šaukė ir mažasis Džeikis. – Susmirdusi kiaulė, - pridūrė taip dar labiau visus pralinksmindamas ir pats likdamas patenkintas.
    Dabar Džeikui buvo gėda dėl šito, betgi jis buvo tik mažas vaikas, norėjęs pritapti, socializuotis, pats vienas jis nebūtų taip daręs. Tačiau, geriau pagalvojus, jis iki šiol taip elgiasi.
    [Kiek kartų per dieną nusišypsau vien tam, kad kažkam įtikčiau?
    Kiek kartų sakau ne tai, ar tik dalį to, ką jaučiu ir galvoju?
    Kiek kartų tyliu, kai noriu ką nors išrėžti į akis, ir kiek kalbu, kai mieliau patylėčiau?
    Kiek kartų juokiuosi iš nevykusio pokšto, vien tam, kad kažkas pasijustų geriau,  o nepasakau tiesą – kad pokštas nevykęs.
    Kiek kartų klausiu to, kas man nė motais ir kiek kartų atsakau ne taip, kaip noriu, o parinkdamas tinkamą toną... ]
    Džeikas dar labiau apniuko. Apėmė liūdesys, gilus beprasmybės jausmas, kuris naikino bet kokį norą džiaugtis... bet kuo. Apsilankius kapinėse taip pat nepajuto palengvėjimo, kad pagaliau aplankė tėvų poilsio vietą.
    [Jų ten vis tiek nėra, jiems vis vien]
    Jis jau buvo sumanęs užsukti į krautuvėlę prie namų ir nusipirkti dar viskio, tačiau netrukus šios minties atsisakė.
    [Man reikia kur nors išeiti. Sumelavau Olivijai, kad sergu, tačiau tikimybė ją sutikti kokiam pigiam bariūkšty lygi nuliui. Negaliu sėdėti namie, nes visiškai išprotėsiu. Rašyti vis tiek nenusiteikęs, o ką daugiau veikti..?]


                                                                    23

                                                                BARAS

BESIŠNEKUČIUODAMI IR TRAUKDAMI CIGARETES prie paradinių baro durų stoviniavo būrys žmonių. Virš jų galvų kybojo šviestuvas, kuris savo blankia šviesa apšvietė baro lankytojų pakaušius ir dūmus, ratilais besiveržiančius iš jų burnų į šaltą orą. Aplink vyravo šurmulys ir juokas.
    Įėjęs vidun Džeikas apsidairė, ir akims suradus vietelę, prisėdo prie baro.
    - Viskio su ledu, - suriko barmenui, o tas suprantamai linktelėjo.
    [Gal reikėjo paskambinti Markui? Bet jis tikriausiai jau prieš porą savaičių žinojo, ką veiks šiandieną. Nors gal ir ne. Po to, kai susipažino su Liusi ir tapo prijaukintu šuniūkščiu, nenustebčiau, jei dabar sėdi ant sofos apsikabinęs savo išrinktąją ir klausosi lyriškos muzikos. Cha, kaipgi vis dėlto keičiasi žmonės..!]
    Sulaukęs viskio, jį išsyk išlenkė.
    - Dar vieną?  - užklausė rūpestingas barmenas.
    - Taip, prašyčiau.
    Laukdamas dar vieno stiklo gėrimo, atsigręžęs apsidairė po barą. Žmonių buvo apstu, kai kurių jų veidus dengė Helovino kaukės. Staliukai buvo apdėlioti molinėmis moliūgo formos žvakidėmis, kurių viduje ruseno po žvakę. Baro kampe keletas vyrukų žaidė bilijardą, dar pora jau apkvaitusių švaistė strėlikes ir kvatojo, niekaip negalėdami pataikyti. Vienas jų, pastarąjį kartą metęs, vos nepataikė merginai, einančiai į tualetą, petin. Ši net nepajuto pavojaus ir rami pasiekė savo tikslą. Ir tai aniems taip pat pasirodė neįtikėtina juokinga.
    [Reiks pasisaugoti jų einant pro šalį, kai prispirs reikalas]
    Prie staliukų susėdę kas įnirtingai diskutavo, kas kvatojo, o kas flirtavo. Viduryje pradėjo šokti išdrąsėjusios merginos, o kas minutę jų gretos ėmė gausėti. Apsitempusios džinsais, suknutėmis ar sijonais, jos ritmingai sukiojo savo klubus, iškeldamos ir lyg gyvatės plastiškai rangydamos rankas. Sulaukęs viskio Džeikas gurkšnojo jį iš stiklo ir kuris laikas žvelgė į jų judesius, ausyse skambėjo melodija. Galva pagaliau ištuštėjo. Kaip gerai, kad atsisakė susitikti su Olivija. Tiesa, jai sumelavo, bet tik todėl, kad nenorėjo jos įskaudinti. Kaipgi galėjo pasakyti, kad tiesiog nori nuo jos atsipūsti, kad šiuo metu neturi noro su ja susitikti? Kitą kartą susitikus ji vėl sėdėtų įsižeidusi ir reikšmingai vartaliotų akis. O ir šį vakarą ji nepaliautų džiūgauti ir pliaukšti apie savo darbą ir nusisekusią karjerą. Ir jis turėtų džiaugtis kartu su ja, nepaliaujamai ją liaupsinti ir girti. Kitaip ji vėl prikibtų prie jo, kad šiam kažkas negerai, nutaisytų susirūpinusią miną ir ištartų „Jau ir praeitą savaitgalį atrodei paliegęs... “ Dievaži, jis to nepakęstų! Taigi, jis sumelavo dėl jų abiejų.
    - Dar vieną viskio! - sušuko Džeikas barmenui.
    - Minutėlę! – sušuko tas atgal.
    Jis vėl apsidairė po patalpą. Įdėmiau pažvelgęs netruko pastebėti būrio centre šokančią merginą, kuri dabar, atrodo, taip pat įsistebeilijo į jį. Baras buvo apytamsis, o merginos akys buvo paslėptos už domino, tačiau jis pajuto įsmeigtą josios žvilgsnį. Merginos skruostai buvo apipiešti smulkiais katės ūsiukais, o pastebėjusi, kad Džeikas į ją sužiuro, ši teatrališkai pavaizdavo išleidžianti nagučius ir sušnypštė. Džeikas šyptelėjo. Barmenas atnešė trečią stiklą viskio ir jis išgėrė į jos sveikatą. Paslaptingoji katytė nesiliovė šokti ir maivytis, o nusisukti nuo jos būtų buvusi tikra nuodėmė. Mergina pamojo ateiti pas ją, tačiau Džeikas prikandęs lūpą papurtė galvą. Ji neigiamos atsakymo nepriėmė ir užtikrintai, skersai per būrį, žengė jo link. Džeikas išsišiepęs stebėjo ją.
    - Eime, - sušnibždėjo ji jam į ausį tik priėjusi artyn ir paėmusi už rankos nusivedė paskui.
    Jis klusniai nusekė įkandin. Buvo taip gera ristis pasroviui, negalvojant apie nieką.
    - Kuo tu vardu? – paklausė Džeikas jiems įsimaišius į būrį.
    - Rubi, - atsakė ši.
    - Aš Džeikas, - prisistatė pats.
    Ji apsivijo aplink jo kaklą rankomis ir jiedu pradėjo judėti būrio ritmu. Po to sekė dar daugiau šokių ir dar daugiau alkoholio.
    - Už mus, - krykštavo abu užsiversdami dar vieną kokteilį. – Už mūsų pažintį, - ištarė Rubi, pasiųsdama oro bučinį.
    Visos mintys skendo vis giliau ir giliau, kartu su gerkle nutekančiais stipriaisiais gėrimais. Jo galva pradėjo svaigti, kūnas tapo lyg guminis, tačiau buvo gera ištrūkti, išsilaisvinti iš to netikusio sunkaus kiauto, kuris laikė jį supančiojęs paskutiniu metu. O gal ir nuo neatmenamų laikų. Jis negalėjo tiksliai pasakyti. Apgirtusios jo akys stebėjo merginą, besisukiojančią aplink jį ir demonstruojančią savo seksualumą. Jis puikiai suprato, kad tai bus tik dar viena vakaro mergina, daugiau nieko. Jis tai nujautė, o ir kitaip negalėjo būti. Rubi glostė jį ir be paliavos glaustėsi, priartėjusi arčiau bučiavo jam kaklą, liežuviu lyžtelėjo iki pat ausies spenelio, o tada švelniai įkando. Jis taip pat apglėbė ją ir lietė: sėdmenis, krūtinę, lūpas, nepastebimai perbraukė pirštais jos tarpukojį. Rodės, kad kelnėmis aptemptoms jos šlaunims nejučia ten tapo per ankšta. Jis provokavo ir žaidė su ja, o ji su juo, nors abu žinojo kuo tai baigsis. Šokančiųjų buvo pilnas baras, linksmybės įsibėgėjo. Kažkoks kaukėtas vyrukas užsilipo ant baro ir ėmė ten strakalioti. Niekas nesuko galvos. Barmenas taip pat buvo gerai nusiteikęs. Šviesiaplaukė mergina jam priklijavo Čaplino ūsiukus, ir tas patenkintas su ja flirtavo.
    Rubi nusiėmė nuo akių domino, visiškai atidengdama savo žvilgsnį. Ji mirktelėjo Džeikui, o tas vėl pritraukė ją prie savęs. Tame žvilgsnyje jis nepamatė nieko paslaptingo, nieko užburiančio, nieko gilaus. Bet kaip tik to dabar ir reikėjo. Tuščio neįpareigojančio sekso su žavia mergina vakarui.
    - Važiuojam pas mane, - sušnibždėjo ji, Džeikas linktelėjo pritardamas.
    Taksi automobilyje Rubi atsegė Džeiko kelnes ir sukišusi ten delną ėmė masažuoti. Per Džeiko kūną nuvilnijo karštis, viskas aplinkui galutinai išnyko. Visgi likę menki sveiko proto likučiai jam patarė, jog nevalia šiandien piktnaudžiauti savo galimybėmis ir savo energiją verčiau patausoti iki jie pasieks Rubi butą. Jis jautėsi atsipalaidavęs, net pernelyg atsipalaidavęs, svaigo galva. Nežinia, kada jis išsijungs. Gal net nesulaukęs kito raundo. Džeikas sulaikė jos ranką ir ištraukė šalin. Tuomet atsagstęs jos paltą užkišo ranką už palaidinės ir pradėjo švelniai glostyti jos krūtis.
    - Stipriau, - ištarė ji jam pašnibždom.
    Džeikas valiūkiškai šyptelėjo ir nykščiu įnirtingiau ėmė sukti ratus aplink stangrų spenelį.
    - Stipriau, - darkart pakartojo ji.
    Suėmęs spenelį dviem pirštais jis pradėjo jį dar įnirtingiau stimuliuoti. Rubi išsilenkė ir giliai atsikvėpė.
    - Dar, - paprašė ji ir Džeikas suspaudė jį dar stipriau, Rubi patyliukais suvaitojo.
    Staiga sustojo automobilis.
    - Bus lygiai trisdešimt, - pasigirdo užmiršto taksi vairuotojo balsas.
    Jie vienas nuo kito atšlijo. Džeikas išsitraukė piniginę ir užmokėjo.
Jiems įėjus į butą Rubi nusirengė ir įkrito į lovą. Ji praskėtė savo dailias šlaunis, tačiau Džeikas akimirkai sudvejojo.
    - Kažkas negerai? – paklausė Rubi.
    - Ne, viskas puiku, - atsakė jis ir užgulė ją savo įkaitusiu kūnu.


                                                                    * * *

    Prabudęs Džeikas pasijuto kankinamas nepakenčiamo galvos skausmo ir pykinimo. Išsiritęs iš lovos nuskubėjo iki tualeto ir ten išsivėmė. Atsistojęs nusiprausė veidą, praskalavo burną ir pažvelgė į veidrodį. Atrodė prasčiau nei baisiausias jo košmaras.
    [Koks siaubas...]
    Išpampusi vena ant jo smilkinio pastebimai pulsavo.
    Nusisausinęs veidą ir dar vis žvelgdamas į savo atspindį, pradėjo save keikti už tokias linksmybes. Galva dar vis svaigo, viskas aplink sukosi lyg karuselė. Pasitrynęs veidą ir įsitikinęs, kad nebevems, jis nuskubėjo atgal į lovą.
    Kai vėl pabudo dar tik aušo. Galva dar vis buvo kaip pripildyta švino, tačiau bent jau vaizdas liovėsi sukęsis. Staiga jis pajuto juodą tuštumą giliai viduriuose. Ir nors ta tuštuma vakar jį džiugino, šiandien ji buvo skausminga lyg kraujuojanti žaizda. Džeikas atsisėdo ant lovos krašto ir keletą minučių bandė nusiteikti pakilimui. Galiausiai atsistojęs ant kojų jis pažvelgė į Rubi, merginą, miegojusią greta jo. Ji snaudė pusiau atsiklojusi, jos nuogos krūtys styrojo viršun į lubas. Aplink spenelius matėsi ryškios mėlynės, nuo spaudimo, gnybimo atsiradusios kraujosruvos. Kūnas nuėjo pagaugais. Čia jo darbas. O Viešpatie, kaip jis galėjo taip pasielgti? Ji pati prašė, - suskambėjo balsas jo galvoje.
    [Bet kaip aš galėjau taip persistengti?]
    Žiūrėdamas į išmargintą merginos krūtinę, jis pasitrynė savo susivėlusius plaukus. Ir tuštuma tapo dar gilesnė. Džeikas apsirengė ir patyliukais atrakinęs duris išsinešdino lauk.


                                                                    24

                                                            ŽMOGYSTOS

PALINKĘS PRIE RAŠOMOJO STALO Džeikas rašė savo pjesę ir tik dabar minutėlei atitraukė akis, jas pasitrynė ir nusižiovavo. Stalinė lempa apšvietė jo veidą ir lapus ant stalo, o už jo nugaros likęs kambarys buvo tamsus. Laikrodis neseniai sumušė dešimt ar vienuolika kartų. Jo skardūs dūžiai nugriaudėjo tarytum griaustinis. Trūko miego po vakarykščio lėbavimo ir su kiekviena valanda vis labiau maudė strėnas sėdint ant kietos kėdės, tačiau jis buvo susikaupęs ir stengėsi dėl to nesukti galvos. Įpusėjęs pjesės pabaigos pradžią jis vis dar kamavo save klausimu, ar pasuko tinkama linkme, ar nieko netrūksta? Giliai susimąstęs atsirėmė į kėdės atlošą ir sukryžiavęs rankas už kaklo pasitrynė pakaušį. Tada pasigirdo pirmas GERGŽT.
    Džeikas sukluso ir pakėlė akis, bet po akimirkos vėl sužiuro į geltonos šviesos, sklindančios iš stalinės lempos, ratu apšviestą išspausdintą tekstą,
    GERGŽT – vėl pasigirdo.
    Pasukęs galvą jis sukluso iš naujo.
    GERGŽT - GERGŽT
    GERGŽT - GERGŽT - cypiantis besitrinančios medienos ar surūdijusių durų vyrių garsas sklido kažkur visai čia pat.
    [Prieškambaryje?
    Ne. Kambaryje?
    Taip, tikriausiai, aname kambaryje.
    Durys???
    Džeikas įsiklausė. Ne... Bet jis žino šį garsą.
    Krėslas!
    Kodėl girgžda krėslas? Vienas kambaryje. ]
    Džeikas atsargiai atsistojo nuo kėdės ir nedrąsiais žingsniais nuslinko link kambario, bandydamas nesukelti nė menkiausio garso. Kad neišbaidytų. Kažko. Kad tas kažkas, kuris sukelia šį garsą, išgirdęs artėjančius žingsnius staiga neišsigąstų ir nedingtų... Lyg būtų galėjęs išgaruoti.
    Medinės grindys vis tiek neprašytos sutraškėjo ir jo raumenys įsitempė.
    O gal dėl to, kad jo paties širdis drebėjo iš baugulio pamatyti tai, kas ten triukšmauja. Džeikas bodėjosi išvysti įsibrovėlį, įsmukusį, pavyzdžiui, jo apvogti.
    Nebūtų nieko keisto. Aną butą kažkas padegė, šitą ketina apvogti, sėkmė tiesiog persekioja iš paskos, - toptelėjo ironiška mintis ir  jis ėmė kramtyti lūpą. - Bet nejau plėšikas sumanė pailsėti prisėdęs prie krėslo? O gal čia tas pats tipas, kuris supleškino jo butą? Gal jis turi priešų, kurių nė neįtarė turįs, ir kurie sugrįžo... jo? Kas galėtų norėti jam atkeršyti? Už ką? Niekas neatėjo į galvą. Pakreipęs žvilgsnį į laukujas duris Džeikas pamatė tamsoje sužibusią grandinėlę, kuri styrojo nusvirusi į apačią. Ar jis pamiršo užrakinti duris..?
    [Kokias nesąmones čia paistau? Aš visą dieną namie. Koks dar plėšikas? Tikriausiai pelė. Namas senas, lauke vis labiau šąla, nieko keisto.]
    GERGŽT - GERGŽT
    GERGŽT - GERGŽT
    Bet tai tikrai girgžda krėslas. Pelės gi nesisupa ant krėslo, po paraliais! Nebent pasitaikė tokia sumani kaip Abelis iš Mosvilio. Tai kas gi tai? Visas butas buvo apšviestas tik stalinės lempos šviesos, kurios tik nedidelis pluoštelis siekė prieškambarį. Kambaryje, kur stovėjo krėslas, už uždarų durų, taip pat vyravo tamsa. Džeikas stovėjo prie  šių durų ir kol kas nesiryžo ten įsmukti. Dabar prieš akis išniro vaizdas, kaip jis įžengia pro duris, įjungia šviesą, ir pamato ant krėslo siūbuojantį savo tėvą. Jo platūs pečiai atsukti į jį nugara, o žvilgsnis nukreiptas kažkur link tamsaus lango. Priėjęs jis priliečia tėvo petį, ir staiga atsigręžia pabalęs negyvas žmogystos veidas. Iš tėvo telikę tik juodi akiniai ir stambūs dantys didelėje burnoje. Ir tada ši žmogysta plačiai iššiepia savo bespalves lūpas į siaubingą paklaikusią šypseną... Per kūną nusirito šiurpuliukas.
    [Nebūk mažas vaikas... Koks, po velnių, esi mižnius!
    Bet kas tai? Kas tai?! ]
    GERGŽT - GERGŽT
    Jis negirdimai atsiduso ir nutarė, kad kai tik vėl pasigirs girgždėjimas, tuoj pat įsmuks į kambarį. Bet kurioje gi pusėje šviesos jungiklis? Tamsoje jis nieko nematys. Džeikas pabandė įsivaizduoti, kurios pusės siektų jo pirštai, įėjus į aną kambarį, kad įjungtų šviesą. Tai turėtų būti refleksas. Tačiau įsivaizduojamai įžengus į kambarį kairė ranka siekė kairės pusės, o dešinė – dešiniosios. Lygiosios. Jis neprisimena. Kaip galėjo pamiršti? Retai ten būna, štai ir viskas. Jis nusprendė įjungti šviesą prieškambaryje, ir palietęs jungiklį, ją įžiebė. Šviesa, nors ir neryški, apšvietė prieškambarį, o akys mechaniškai prisimerkė.
    Dėl visa ko jis nuėjo į virtuvę ir pasičiupo peilį. Kol buvo virtuvėje, vėl pasigirdo žvalus girgždesys. Jo širdis suvirpėjo sinchroniškai su girgždesiu. Džeikas priėjo prie durų ir atsiduso. Kai suskaičiuosiu iki trijų, - prižadėjo sau. Tikiuosi tai ne koks pokštas, kaip per Džeko Bleko šeštadieninį šou...
    Mintyse suskaičiavęs iki trijų, jis čiupo už rankenos ir atplėšė duris. Šviesa sklido iš prieškambario, tačiau pilnai neapšvietė kambario, tad kol sugraibė jungiklį, jo širdis nusirito iki pat padų. Pagaliau jis įjungė šviesą. Krėslas buvo tuščias, tačiau plačia amplitude svyravo. Džeiko kojos aptirpo, jis stovėjo tarpduryje, rankoje laikydamas peilį, ir žvelgė į krėslą, kuris vis rimdamas galiausiai sustojo.
    DIN-DONG – suskambo švytuoklinis laikrodis, išjudindamas stojusią tylą ir galutinai jį pribaigdamas.

                                                                    * * *

    Po valandėlės, praleistos lovoje, Džeikas pakilo ant kojų, vėl apsirengė ir nuslinko prie veidrodžio. Nutraukęs veidrodį dengiančią draperiją, jame išvydo tik tamsą. Ištiesęs ranką į priekį jis palietė veidrodį, tačiau pirštai tik praplaukė jo slidžiu paviršiumi. Jis pabandė lengvai spustelti pirštų galais, bet veltui. Veidrodis jo neįsileido.
    Apglostinėjęs veidrodžio paviršių nepasiekė jokių rezultatų, tad po kurio laiko nuleido rankas ir grįžo į lovą. Parkritęs taip, kaip stovi, Džeikas mąstė ir būkštavo, kad jo kelionės baigėsi, jis nebepamatys savosios Terra nova, nebeišvys Rozali, nebevaikštinės raudonaisiais smėlynais. Jo galvoje įsivyravo nevaldomas minčių disonansas. Jos kovojo ir grūmėsi viena su kita, tačiau jųjų pajėgumai buvo panašūs, tad vieną akimirką viršų imdavo viena, o netrukus jį jau užvaldydavo visai priešingos mintys.
    Jau atrodo buvo bepradedąs snausti, kai staiga vėl suzgribo atsikelti ir traukti prie veidrodžio antram bandymui. Šįkart jam pavyko.

                                                                    * * *

    Kambarys buvo apytamsis, jį apšvietė tik pro užuolaidų tarpą iš lauko prasiskverbusi šviesa. Bute nesuradęs Rozali, Džeikas išėjo iš raudonplyčio namo į gatvę ir stabtelėjo prieangyje apsidaryti. Kaip ir praeitą kartą čia išsirikiavę stovėjo pažįstami namai, medžiai, krūmokšniai. Dabar aplink čirškė paukščiai, nosį gvildeno kvapai – kepamo pyrago, pūvančių medžių lapų, kurie stūksojo sušluoti palei gatvę.
    Būtų ilgiau į tai stebeilijęs, bet viską užgožė užplūdusi kur kas didesnė nuostaba, kai Džeikas išvydo... žmones.
    Jie vaikščiojo šaligatviais, sėdėjo krėsluose savo terasose, krutėjo namuose, o jų siluetai matėsi per stačiakampius namų langus. Džeikas kai kurių jų veidus atsiminė matęs, kitus ne itin, tačiau jie jam nekėlė šiltų jausmų, anaiptol, net kėlė šiurpą.
    Jų judesiai buvo nenatūralūs, kampuoti, akys ir žvilgsnis - stikliniai, veidai kaip vaškinių figūrų, išbalę ir sustingę, jie buvo lyg iškamšos muziejuje, lyg zombiai, dar nesupratę tokiais tapę bei bandantys ir toliau normaliai gyventi.
    Netvirtu žingsniu Džeikui žengiant šaligatviu, vienas toks praeivis jam linktelėjo galva, nelyginant virvelėmis valdoma marionetė. Džeikas sutrikęs atsakė jam tuo pačiu, o butaforinės stiklinės praeivio akys staiga lyg atgijo ir susmigusios į Džeiką įdėmiai jį nužvelgė. Jam atrodė, kad tas žvilgsnis sekė jį įkandin net jam nutolus, bet pats nepanoro atsigrįžti. Džeiko kojos suvirpėjo ir žingsnis tapo dar nedrąsesnis. Jis pajuto įsitempusius nugaros raumenis ir susiprato einantis susigūžęs kaip išsigandęs mažas berniukas.
    Bet labiau už šiuos žmogystas jį baugino gausmas. Žematonis, įkyrus, pragariškas gausmas, lydintis juodus antgamtiškus siluetus. Prisiminus akistatą su vienu JŲ, jo kojos ėmė vilktis paskui. Jei JIE sugrįš ir šįsyk jiems pavyks jį sučiupti?
    [O jei jie mane stebi ir su manimi žaidžia?
    Praeitą kartą vienas jų vos manęs nesučiupo, o jei šįkart jie manęs laukia, tyko?
    Juodasis siluetas matė vartus, per kuriuos aš patenku čia ir atgal, o jei...
    - Smalsumas pražudė katę, - nuskambėjo balsas jam už nugaros, tačiau jis jo nepabūgo, veikiau tikėjosi. Jis jau buvo begalvojęs, kurgi Rozali, kodėl nepasirodo, gal jis per savo neapdairumą bus užtraukęs jai bėdą.
    - Kaip tu? – pasiteiravo jis, bandydamas perskaityti jos žvilgsnį.
    - Sukūrei man draugų? – vyptelėjo ji ir pamojo ranka aplinkui.
    - A, tu apie šitai.
    - Taip, apie tą patį. Man jau nejauku  pagalvoti, kaip viskas pasikeis, jei grįši čia dar ir dar kartą.
    - Tu neįsivaizduoji, ką turėjau patirti anąkart, - nukirto jos svarstymus Džeikas. – Vienas jų mane atsekė. Iki pat veidrodžio.
    - Sakiau tau, kad tai pavojinga. Bet tu nenorėjai manęs girdėti, - papriekaištavo ji. - Ir visgi išdrįsai vėl sugrįžti?
    Jos gaubtas gulėjo nuleistas ant pečių, o plaukus kedeno vėjas, paversdamas ją gyvybinga kaip niekada. Aplink Rozali kartkartėmis nusirisdavo šviesi, beveik balta, šviesa, ir Džeikas manė, kad tai parodo, jog ji džiaugiasi jo apsilankymu, ką ji pati besakytų.
    - Tos būtybės veidas buvo prie pat manojo, o tiesiai iš jo burnos sklido tas nepakeliamas garsas. Dievaži, maniau, kad mano smegenys išsitaškys į gabalus. Tai buvo... Net nežinau, kaip papasakoti. Buvau mirtinai persigandęs, - pripažino Džeikas.
    - Ir vis dėlto grįžai. Kodėl? – kvotė Rozali, jiems stovint vidury gatvės, ir staiga kažkas smarkiai pyptelėjo.
    Abu krūptelėję mašinaliai atšoko atgal, o pro pat juos palengva prariedėjo žalias Ford Torino. Už vairo sėdėjo vyriškis, o nuvažiuodamas šalin jis dar suspėjo į juos dėbtelti įdėmiu ir reikšmingu žvilgsniu. Rozali įsistebeilijo į pravažiuojantį automobilį.
    - Nebijok, nemanau, kad jie padarys tau kažką bloga, - atsargiu balsu tarė Džeikas, jis tikėjo savo žodžiais, tačiau šitie žmogystos jam vis vien kėlė šiurpą. Nuo to, kad visai užvaldytų baugulys į juos žiūrint, saugojo mintis, kad visa tai paprasčiausiai negali būti tikra.
    Tačiau Rozali dar keletą akimirkų nepajudino žvilgsnio, o po to pažvelgė į jį, dar vis būdama ne čia.
    - Kas nutiko? Kažką prisiminei?
    - Ne, regis, ne. Kažkas šmėstelėjo, tačiau... nieko, - ji papurtė galvą.
    Jiedu susėdo ant raudonplyčio namo laiptų.
    - Nesijudinsime iš čia, kad ir ką besakytum, - griežtai ištarė Rozali, bet Džeikas į tai nesureagavo. - Kodėl manai, kad šitie žmogystos nepadarys man nieko bloga? – pasmalsavo ji, tačiau neatrodė labai dėl jų susirūpinusi.
    Tuo metu kitoje kelio pusėje, priešais juos, žmogysta nuo vejos grėbė lapus dideliu dantytu grėbliu. Pasukęs galvą šonan jis pamatė kaimynystėje sėdinčius Džeiką ir Rozali ir išspaudė šypseną, kuri buvo veikiau baugi, nei maloni.
    - Jie tiesiog gyvena kiekvienas sau, - ištarė Džeikas. - Pažiūrėk į juos. Jie kaip mechaniniai robotukai, prisukami žaislai.
    - Gyvena? Maniau, kad aš ir viskas šiapus yra tavo fantazija. Kažkas pasikeitė? – šaltu veidu ant skaudančio piršto užmynė Rozali.
    - Aš pats nebežinau.
    - Įsitikinai, kad JIE nėra draugiškai nusiteikę?
    - Manau turėčiau jų pasisaugoti, - nelabai norom pripažino Džeikas.
    - Hm, o prieš tai net sukai galvą, gal vertėtų su jais pasikalbėti. Gal tas incidentas nenuėjo veltui.
    - Nenuėjo veltui? Ką turi galvoje? – nustebo jis. – JIE manęs vos nepričiupo, o tu neslepi savo piktdžiugiškumo. Na žinai.
    - Ar atnešei man daiktų? – pasiteiravo Rozali.
    - Daiktų?
    - Praeitą kartą žadėjai atnešti daiktų, kurie galbūt padėtų ką nors prisiminti.
    - Ne, atleisk, - pasitrynė išsiblaškiusią galvą Džeikas. - Aš... tiesiog pamiršau.
    - Nieko tokio. Kitą kartą gal net nereikės nieko neštis. Viskas jau bus šičia.
    - Jei taip, ši vieta greit nebesiskirs nuo mano pasaulio anapus. O ir tau nebereiktų sukti galvos, kaip iš čia ištrūkti. Visgi būsiu tau pagelbėjęs, - postringavo Džeikas ir sukrenkštė, mat tai jam pasirodė komiška, tačiau pašnekovės jo kalbos nepralinksmino, panašu, net privertė jos veidą apniukti.
    Stebint nusiminusią Rozali Džeikas suprato, kaip ji jaučiasi. Jam nesinorėjo jos vienos čia palikti. Kai užsinori grįžti, jis gali šokti į veidrodį ir atsidurti anapus, tikrame savo kambary, namie. O ji neturi kur dingti. Ji lieka čia. Tačiau ar jis gali jai kažkaip padėti? Visų pirma, ar ji egzistuoja kažkur daugiau, nei jo galvoje. Jei ne, pagalbos reikia jam pačiam.
    Džeikas staiga šiek tiek prišlijo prie jos ir apkabino, o Rozali atitinkamai krūptelėjo iš netikėtumo.
    - Viskas bus gerai, pamatysi, - ramino ją po truputį atsitraukdamas.
    Jis pažvelgė į tamsias Rozali akis. Rodėsi, kad labai pasistengęs, jis gali įžiūrėti ir tai, kas slepiasi ten giliau, suprasti, kaip ji jaučiasi, retkarčiais ir ką galvoja. Bet visgi akys buvo tokios gilios, kad absoliučiai visko matyti neįstengė. Tos likusios tamsios kertelės galbūt nesugeba įskaityti net ji pati, nes kažkur giliai dugne turėjo glūdėti pasislėpę ir jos prisiminimai, praeitis. Jie negalėjo paprasčiausiai išgaruoti.
    - Kai pirmą kartą čia patekau, - tarė Džeikas, vėl nukreipęs žvilgsnį į grėbiantį žmogystą, - išvydau kalnus. Jų viršūnes slėpė migla, atrodo, lyg jų smaigaliai būtų buvę taip aukštai, kad kiaurai skrodė dangų. Aš pagalvojau, kad noriu atsidurti ant kalno viršūnės, pažiūrėti, kur baigiasi šitų milžinų ribos. Ir tą pačią akimirką atsidūriau ant pačios aukštumos. Kai panorėjau grįžti ant smėlio, išsyk ten ir grįžau. Kodėl dabar taip negaliu? – klausimas buvo labiau retoriškas, nes jis nesitikėjo, kad Rozali jam gali atsakyti. Jis čia kaip pašalietis, nežinantis svetimo krašto taisyklių, o jos vieta, galbūt, taip pat ne čia.
    - Nes kalnai išnyko. Tu pats juos kažkur prapuldei, - šaltai suvapėjo ši, visai nesistengdama atsakyti į Džeiko klausimą.
    - O tu matei, kas dabar tęsiasi toliau? Kas tęsiasi už Miesto?
    - Visur vien pastatai ir gatvėmis išraizgyta žemė. Kitapus miškas, didžiulis, jo ribų net nematyti. Ir beje, nors šitoks vaizdas turėtų būti labiau artimas man, čia aš vis tiek svetima, lygiai taip pat, kaip ir toje dykvietėje.
    - O tu buvai Mieste? Ar vaikščiojai gatvėmis, ar buvai užėjusi į pastatus? Kas juose? – smalsumas tiesiog užvaldė Džeiką.
    - Nežinau, nebuvau ten, - abejingai atsakė Rozali.
    - Bet kodėl? Viešpatie, kaip man įdomu, kiek pažengusi šita... visa tai. Jei tik galėčiau ten patekti tik panorėjęs, galėčiau nieko nesibaiminti, nes bet kada akimirksniu galėčiau grįžti atgal.
    - Pabandyk vėl, - gana abejingai atsakė Rozali.
    Žinodamas, kad tai nebūtina, bet nenorėdamas, kad kažkas jį blaškytų, Džeikas užmerkė akis. Jis norėjo vėl pakilti viršun, kaip ir anąkart su Rozali. Be abejo, jam baisu, kad per savo neatsargumą vėl akis į akį susitiks su mirties angelais. Jis pastebėjo, kad šis pavadinimas jam pradeda skambėti natūraliai. Tai lyg sugalvotas vardas naujai žvaigždei ar atrastai naujai augalų rūšiai. Jei nėra aišku, kas jie, jis gali JUOS vadinti, kaip nori... Tačiau Džeikui nepavyko pajudėti iš vietos.
    - Neišeina, - nusivylė jis.
    - Net nežinau, nuliūsti dėl to ar geriau pasidžiaugti, - gūžtelėjo Rozali pečiais.
    - Kaip tai?
    - Jei ir dabar galėtum plaikstytis, kur nori, tu neabejotinai užsitrauktum bėdos. Dabar bent galiu tave šiek tiek kontroliuoti.
    - Manęs nereikia kontroliuoti.
    - Nejaugi?
    - Praeitą kartą ir su tavo priežiūra JIE mane susekė. Jei būčiau galėjęs tik pagalvojęs atsidurti prie veidrodžio, JIS nebūtų manęs pavijęs.
    Abu kurį laiką nutyko. Aplinka, kurioj pradžioje vyravo mirtina tyla, dabar knibžda garsais, knibžda gyvybe. Nejau viskas pasikeitė dėl jo? Kodėl Rozali negali šitaip? Nes neturi prisiminimų? Ar jie tiesiog skirtingi ir jų galimybės čia skiriasi? Žinoma, kad skiriasi. Ji negali patekti kitapus, ji dažnai keistai švyti, tiesa, kažkodėl vis rečiau, jos, kitaip nei jį, nepersekioja JIE. Kaip ji sakė, nes jis pašalietis. O ji ne? Atsižvelgiant į faktus, ji čia ir turi būti, JIE nori, kad ji čia būtų. Bet kodėl?
    - Rozali... O jei tu...
    - Prašau, nesakyk to, - ji nukirto Džeiko žodžius.
    - Iš kur tu žinai, ką norėjau pasakyti?
    - Tiesiog nesakyk to, ką norėjai.
    Džeikas buvo dar kažką beveblenantis, tačiau pirmiau už jį vėl prakalbo Rozali.
    - Manau, kad tau metas. Nors kartą keliauk iš čia jiems tavęs nesusekus.
    - O kur tu būni? Na, kai manęs čia nėra, - netikėtai paklausė Džeikas. -  Sakei, kad Mieste nebuvai.
    - Kodėl to klausi? – nustebo Rozali.
    - Na man tiesiog įdomu, - tarė Džeikas, bet Rozali nieko neatsakydama nužvelgė gatvę. - Būni mano bute, tiesa?
    Tuo metu pro šalį vėl lėtai praslinko žalias Fordas, ir jiedu buvo vėl palydėti įdėmaus vairuotojo žvilgsnio, kuris veržėsi iš gilų jo akiduobių.
    - Tik žinok, kad aš jokiu būdu  nesu prieš, būk kur tik nori.
    - Eik, - vėl prabilo Rozali ir pakilusi nuo laiptų atvėrė laukujas duris.
    - Gerai, bet aš sugrįšiu vėl. Greitai, - pažadėjo jis, tačiau Rozali tik nebyliai linktelėjo.

                                                                    25

                                                            INCIDENTAS

VOS ATVYKĘS Į DARBĄ Džeikas išsyk sėdo prie darbų, bet akių vokai neklausė ir nevalingai merkėsi. Sekmadienį jis miegojo beveik iki pietų, ir turėjo daug laiko prisapnuoti nesąmoningų sapnų, apie kuriuos likusią dienos dalį mąstė. Tačiau šiąnakt laikrodžiui išmušus dvi valandas nakties, jis vis dar negalėjo užmigti.
    - Labas rytas, - pasisveikino Tonis, priėjęs prie jo darbo stalo, Džeikas dar kurį laiką nepakėlė akių, norėdamas iki galo perskaityti sakinį. – Netas negalės pabaigti šito, - tarė vadas ir ant stalo po Džeiko akimis pakišo porą lapų. – Noriu, kad užbaigtum tu.
    Džeikas pakėlė akis į Tonį ir išsyk krūptelėjo. Tonio plaukai kaip visąlaik buvo tvarkingai sušukuoti atgal, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į jį, tačiau Tonio veidas visas bangavo lyg vandenyno mūša. Po jo stambių išpampusių skruostų, kaktos, pasmakrės oda kažkas judėjo ir tyvuliavo. Džeikas atsilošė ant kėdės ir prilipo prie jos atlošo nugara.
    - O kas Netui? – užklausė Džeikas neaiškiai suveblendamas.
    - Jis negali, nes turėjo išvykti į...
    Atvėpinęs apatinę lūpą Džeikas įdėmiai spoksojo į Tonį ir negalėjo suvokti, kas vyksta. Tonio žodžius girdėjo iškarpomis, tačiau esmės visiškai nesuprato. -  Noriu, kad... - pro šalį ėjo Emili, o Džeikas viltingai į ją pažvelgė, tikėdamasis, kad ji taip pat pastebės keistas Tonio metamorfozes. Tačiau ji tik išsišiepė, pasisveikindama linktelėjo jam ir lengvu žingsniu nuėjo sau, svajingai linguodama klubais. - Visi kiti darbai po to... - Tonio akių vokai ištino, oda pabalo, patamsėjo paakiai, o poros išpampo, jis ėmė panašėti į skenduolio lavoną. Jei tai vyktų prieš keletą savaičių, Džeikas šoktų iš vietos ir kviestų Toniui pagalbą. Tačiau dabar jis sėdėjo apstulbęs, tuo pačiu abejodamas tuo, ką mato. Ir tai įpareigojo jį tvardytis. Džeiko kūnas įsitempė ir sustampėjo, tačiau jį laikė nematomi pančiai, kad nepratrūktų.
    Tonio veidas, o taip pat ir ant Džeiko stalo paremtos rankos, nusisėjo lavondėmėm, o poros, lyg skausmingi pūliniai, prasivėrė... ir iš vienos jų išlindo... lervos narelis! Tada prasivėrė kita pora ir dar kita ir dar... ir iš jų taip pat lindo baltų besiraitaliojančių šlykščių lervų galvutės. Džeikas pakraupęs suraukė veidą it į sausą burną įsikišęs gabalą žalios citrinos, o Tonis tiriamai į jį dėbtelėjo. Tonis pasilenkė link Džeiko.
    - Kas tau, Kopeli? – kaip tik tuo metu, kai pasilenkė prie Džeiko ir uždavė klausimą, iš jo burnos iškrito viena lerva ir nukrito tiesiai ant Džeiko marškinių.
    Jis nesusivaldęs garsiai suvaitojo ir mašinaliai pašoko nuo kėdės, atsitraukdamas kuo toliau.
    - Kas tau, velniai rautų?! – nustebęs sušuko Tonis ir keletas smalsių akių sužiuro į juodu.
    - Prastai jaučiuosi, turiu eiti, - suvapėjo Džeikas sau po nosimi, tačiau taip negrabiai ir neaiškiai, kad tikriausiai niekas gerai neišgirdo jo žodžių.

                                                                    * * *

    Jis nuskubėjo į tualetą, kad trumpam pasislėptų nuo visų. Pasijuto išsigandęs, nusivylęs, įniršęs dėl to, kas su juo vyksta.
    [Kaip po galais turėsiu paaiškinti Toniui savo elgesį?
    Pasirėmęs į baltos keraminės kriauklės kraštus Džeikas pakėlė veidą į priekį kaip vedantysis rikiuotės arklys ir beviltiškai papurtė galvą, pažvelgęs į savo atvaizdą veidrodyje įsivaizdavo, kaip turėjo atrodyti jo išraiška jiems su Toniu kalbantis. Jis pasivaipė priešais save ir liūdnai nusijuokė. Tada vėl nunarino galvą.
    [Ką man daryti? Tai ima darytis nepakenčiama. Greit visi ims pastebėti, kad su manim kažkas ne taip.
    O jei visa tai ne iliuzija..?
    Nesąmonė!
    Kvailys. Kaip gali tai svarstyti?
    Tačiau ką daryti? Galbūt reikia atsikratyti to suknisto veidrodžio? O gal geriau išvis išsikraustyti? Tačiau ar bėgimas padės?
    Dabar esu darbe, tačiau tai mane pasiekė ir čia. Bėda manyje.
    Turiu nustoti apie tai ištisai galvoti, analizuoti tai, ko nėra. Aš pats sau kenkiu. Pats varau save iš proto. ]
    Atsisukęs kranelį į saują prileido vandens. Tada dar labiau pasilenkęs link kriauklės sušlapino veidą, pasitrynė akis. Pakėlęs galvą vėl sužiuro į veidrodį. Veidu varvėjo stambūs vandens lašai, kurie panešėjo į prakaitą. Keletą akimirkų įtariai spoksojęs į save Džeikas servetėle nusisausino odą. Ir sunkiai atsiduso.
    [Reiks grįžti atgal]
    Kai ėjo taku link savo darbo stalo, niekas į jį nežvilgčiojo, visi buvo palinkę prie savo stalų. Džekui palengvėjo. Tačiau pagalvojo, kad Tonis vis vien prikibs. Ir tą akimirką, kai apie tai pagalvojo, Tonis kaip tik pastebėjo jį, eidamas atgal į savo kabinetą, kur būtų praleidęs visą dieną ir galbūt iki rytojaus pamiršęs apie jo keistą elgesį.
    Buvo toptelėjusi mintis, kad jis norėtų akimirkai tapti nematomu, kad niekas prie jo nekibtų, niekas nepastebėtų, ypač Tonis. Jis jau yra taip jautęsi, ir manė, kad tikriausiai daugeliui yra pasitaikę nors kartą taip pasijusti.
    Vienąkart, kai dar buvo visai neseniai pradėjęs lankyti mokyklą, Džeikas su būriu jo bendraamžių sėdėjo klasėje; mokytoja paišė ant lentos didelius skaičius, tarp kurių rašė pliusus ir minusus, o vaikai uoliai skaičiavo. Visi buvo susikaupę, keletas balsų buvo bepradedą šnarėti, kuždėti ir kikenti, tačiau mokytoja netruko juos nuraminti. Klasėje vyravo tyla, o ją retkarčiais pertraukdavo klausiantis mokytojos balsas ir po jo pabyrantis teisingi atsakymai. Toliau viskas vėl nutildavo iki tol, kol vėl nuaidėdavo klausimas. Džeikis taip pat susikaupęs rašė skaičius ir bandė spręsti, tačiau balsu atsakymų neištardavo, bijojo suklysti. Kartą, kai balsai eilinį kartą nutyko, ir visi palinkę prie sąsiuvinių sprendė, su dideliu trenksmu nukrito milžiniškas žemėlapis, kuris kybojo klasės gale visiems už nugarų. Pasigirdo dundesys, kuris akimirksniu nusirito per visą klasę ir privertė susikaupusius vaikus smarkiai krūptelti.
    Mažasis Džeikis, uoliai rašęs skaičius ir buvęs itin susikaupęs, taip stipriai išsigando trenksmo, kad nejučia prisišlapino į kelnes. Iš pradžių nesuprato, kas nutiko, tačiau išgirdęs smūgį pajuto deja vu, kuris iššaukė šitą nevalingą organizmo reakciją. Džeikis juto kai šyla kėdė, prie kurios jis sėdėjo prispaudęs sėdynę, o netrukus mažyčiai lašai ėmė kristi ant grindų, vaikai  į jį sužiuro. Tada labiau už viską jis troško tapti nematomu, troško išnykti.
    - Kas tau nutiko? – paklausė Tonis, kišdamas rankas į kelnių kišenes ir kartu priekin atkišdamas didelį apvalų pilvą, o pastebėjęs, koks Džeikas sutrikęs, nesusilaikė neišsišiepęs.
    - Nieko, atleisk, - tarstelėjo jis. – Nekaip pasijutau, dabar viskas gerai.
    - Tai ko taip staigiai pašokai ir išlėkei? Atrodei toks pat išsigandęs kaip mano žmona per pirmąjį gimdymą, - pasigirdo skardus kvatojimas. - Maniau, kad iškūrei kokio gaisro gesinti!
    - Klausyk, Toni, gal pagaliau liausiesi?! – piktai sušnypštė Džeikas. - Per gaisrą sudegė mano butas, o tu vis svaidai savo netikusius juokelius. Jei jau nebegaliu tikėtis iš tavęs supratingumo, tai bent palik mane ramybėje! – išpyškino jis.
    Paskutinį sakinį jis pabrėžė pakankamai išraiškingai, taip atkreipdamas kitų dėmesį.
    [Ko spoksot?!]
    Nebelaukdamas Tonio reakcijos jis nukėblino šalin.
    - Einu dirbti, - suvapėjo praeidamas pro Tonį.


                                                                    26

                                                      VIENIŠAS KAUBOJUS

PRAĖJO SAVAITĖ NUO HELOVINO ir per tą savaitę iš medžių ir krūmokšnių liko tik juodi stagarai. Kiekvieną dieną arba lijo, arba tiesiog buvo apsiniaukę. Šaltais rytais ir vėlyvą vakarą žemę padengdavo tiršta migla, kylanti nuo drėgnos žolės ir yrančių lapų. Visos spalvos pamažu išbluko. Atėjo nykus metas.
    Džeikas paslikas gulėjo lovoje, akimis vedžiodamas medžių šakų ornamentus, kurių šešėliai krito ant miegamojo kambario lubų. Judantys medžių šakų šešėliai jį ramino. Išsišakoję stagarai priminė ilgus gumbuotus harpijos pirštus ir ta mintis akimirką privertė Džeiką nusipurtyti. Tačiau iškart po to pagalvojo, kad šakų lingavimas panašus į ekspresyvius dirigento rankų judesius ir laikomos batutos mostus. Ir prieš akis iškilo gausus orkestras, grojantis ramią, net graudžią melodiją.
    Už lango sklaidėsi vėjo gūsiai, ir girdėjosi atšiaurus skersvėjų spygavimas, kai jie mėgindavo pakliūti vidun pro palangių ir laukujų durų tarpus.
    Jau buvo beveik tamsu, tačiau jis nenorėjo šviesos. Akys buvo skaudžios, maudė net giliai akiduobėse. Jei ir būtų norėjęs įjungti šviesą, vargu ar pajėgtų prisiversti atsikelti. Atrodo, jo kūną kažkas tiesiog priklijavo prie šito patalo. Maždaug prieš pusvalandį buvo suskambęs telefonas, tačiau jis ragelio nepakėlė. Net iš telefono čirškesio suprato, kad skambino Olivija. Gal ir atrodo juokinga, tačiau jis galėjo prisiekti, jog tai buvo ne kas kitas, o ji. Ilgas, atkaklus ir įkyrus čirškenimas. Na, Džeikai, pakelk, nagi, Džeikai... ir taip iki begalybės. Jis visada manė, kad jei ne itin skubus reikalas, mandagu palaukti keleto signalų, o jei niekas neatsiliepia – belieka dėti ragelį. Neatsiliepia - reiškia nėra namie, negali ar neturi noro su kažkuo kalbėti. Kam tada primygtinai laukti iki paskutinio signalo, gal visgi pavyks kažkam įkyrėti ir tas neapsikentęs vis tiek pakels ragelį? O Olivija tikrai neskambino itin skubiu reikalu. Ir jis neturėjo noro dabar su ja plepėti.
    Paskutinįkart jie kalbėjosi praeitą savaitgalį, sekmadienį. Ji pasiteiravo, kaip jo sveikata. Jis atsakė, kad geriau, bet vis dar silpnokai jaučiasi. Ji minėjo, kad bandė prisiskambinti penktadienio vakare, tačiau niekas nepakėlė. Jis paaiškino, kad dėl prastos savijautos anksti nuėjo miegoti, tad tikriausiai kietai įmigo ir negirdėjo kaip čirškė telefonas. Jis įsivaizdavo kaip tuščiame bute, tamsoje, nepaliaudamas čirškė jo pilkas telefono aparatas, nes ji visaip mėgino jam prisiskambinti. Jam pasidarė pikdžiugiškai gera pagalvojus, kad tąvakar jo nebuvo namie ir negirdėjo to primygtinio čirškesio.
    Džeikas tingiai nusirąžė. Šią savaitę jis naktimis niekur nekeliavo, košmarų galima sakyti nebuvo. Ne todėl, kad šito savo sunkaus besivelkančio šleifo atsikratė. Ir ne todėl, kad būtų padėjęs stiklas ar du viskio. Ne, tai nepadėjo. Trys taip pat nepadėjo. Vieną naktį jam pasirodė, kad šviesos ratilas vėl sužibo veidrodyje, tačiau jis ir toliau gulėjo tvirtai užmerkęs akis, kantriai laukdamas išauštančio ryto. Šią savaitę, šią netikusią savaitę, jis tiesiog negalėjo užmigti. Dar praeito sekmadienio naktį jis užmigo po to, kai laikrodis išmušė dvi valandas nakties, nors dieną buvo įsitikinęs, kad po tokių lėbavimų kris dar nesutemus. Pirmadienį užsnūdo trečią, antradienį apie pusę keturių ir taip toliau, kol galiausiai šiąnakt užmigo jau prašvitus ir teko be miego sliūkinti į darbą. Apspangęs ir stiklinėmis akimis perėjoje vos nepartrenkė moteriškės. Kai visgi paskutinę akimirką sustojo, iš krūtinės vos neišlipo širdis. To pakako trumpam atsipaipalioti. Tačiau ir tai neilgam. Tonis, žinoma, taip pat nedžiūgauja jo rezultatais. Bet kada jis jais džiaugėsi? Yra buvę, kažkada... Kada nors jis taps tikru rašytoju. Ir tegu Tonis prasmenga kartu su visa savo redakcija... O šiandien, panašu, Džeikas pelnys dar vienos bemiegės nakties rekordą.
    Džeiko paakiai juodavo baltame jo veide kaip gilios smegduobės. Jis prikando suskeldėjusią lūpą, burna buvo išsausėjusi. Nurijęs krislelį seilių užsimerkė. Įsivaizdavo, kad eina dykviete, o po kojomis girgžda žvyras. Jis kaubojus, vienišas kaubojus, vidury užmirštos žemės. Aulinių batų kulnai jam žingsniuojant atsimuša į žemę ir pakelia smėlio ir dulkių debesis. Virš dulkėtos miglos, viršuje, šviečia skaisti saulė, kuri svilina pakibusi aukščiausiame taške virš horizonto. Kiek toliau prašliaužia nuodinga gyvatė ir pasislepia už akmens nedidukame pavėsyje. Sustojęs jis nusiima skrybėlę ir nusibraukia prakaitą nuo kaktos, atsidūsta, sudrėkina seilėmis burnoje tvyrantį sausulį ir, užsidėjęs skrybėlę atgal ant galvos, kėblina toliau. Priešaky stovi aukštesnė uola, ir jis nusprendžia ją pasiekęs užlipti ant jos apsidairyti. Keliavęs dar valandą jis pasiekia uolą. Nuosekliai įsispirdamas į akmenis viršun užsikabaroja gana lengvai, atsižvelgiant į tai, kad beveik be sustojimų eina jau apie savaitę. Ilgą laiką jis keliavo šita žeme raitas. Tačiau jo ištikimą žirgą, vienintelį jo draugą, prieš kurį laiką pakirto karštis. Dabar jam kompaniją palaiko du patikimi tarnai, pakabinti ant juosmens, o jų viduriai prikišti parako.
    Apsidairęs aplinkui jis įsitikina, kad aplink nėra nė gyvos dvasios. Visa dykynė jo, vienišo kaubojaus. Padai kaista ir sopa nuo nuotrinų, tačiau kantriai atsidusęs jis ir vėl leidžiasi į kelią...

                                                                    * * *

    Pramerkus akis, jį pasitiko nedrąsus saulės spindulys, pro užuolaidas prasmukęs vidun. Dangus prašvito. Kaip simboliška – šiąnakt pagaliau jam pavyko daugmaž išsimiegoti, nes užmigo kiek anksčiau, nesulaukęs rytmečio. Nors ir viena geriau išmiegota naktis nelygiavertė atasvara visai šios savaitės nemigai, Džeikas pajuto palengvėjimą. Jo burna buvo išsausėjusi. Jis prisiminė, kad dar prieš užmiegant norėjo gerti. Tačiau dar kuris laikas vartėsi lovoje, mėgaudamasis į patalą įsismelkusiais buvusio miego likučiais.
    Išėjęs iš dušo pagriebė telefono ragelį.
    - Nesutrukdžiau? – paklausė Džeikas po to, kai išklausė tuziną nebylių signalų, ir galiausiai pasigirdo pridusęs Marko balsas.
    - O, sveikas. Ne, nesutrukdei, - atsakė šis.
    - Miegojai?
    - Jau buvau atsibudęs, bet matyt vėl užsnūdau, - tarė Markas ir tuo pačiu nusižiovavo. – Kiek valandų?
    - Apie vienuoliktą. Tai vakar jau kažkur basteisi iki išnaktų? Gaila, turėjau pasiūlymą, bet tikriausiai šiandien nenorėsi vilkti kojų iš namų.
    - Kokį pasiūlymą? – sukluso Markas.
    - Norėjau pasiūlyti išgerti.
    - Dabar? – paklausė Markas šiek tiek nustebęs.
    - Ne, - nusikvatojo Džeikas, - Vakare.
    - Kelintą ir kur?
    - Tai sutinki palaikyti kompaniją? – pasitikslino Džeikas, bet žinojo, kad Markas niekada jam neatsako. Po teisybei, jie retokai kada ir susitikdavo ne darbo metu.
    - Žinoma. Tai..?
    - Aštuntą. Kur ir paprastai, tinka?
    - Tinka. – atsakė Markas. - Taip, gali paimti... – sušnibždėjo kažkam fone.
    - Ten Liusi?
    - A? Aha, taip ji.
    - Ach, tai štai tikroji priežastis, dėl ko tik dabar išsiritai iš lovos! – sukikeno Džeikas. – Gal jau pas tave apsigyveno?
    - Kol kas ne. Pakalbėsim apie tai vakare, - žvaliai ištarė Markas.
    - Tai, kad eisi su manim į barą, nesudarys problemų? – linksmai užklausė Džeikas.
    - Ne, žinoma, ne. Aš jai pasakojau apie tave. Ji tikrai nebus prieš.
    - Pasakojai apie mane? Ką gi?
    - Na ji žino, kad esam kolegos, draugai ir panašiai.
    - Supratau. Perduok linkėjimus Liusi, o mes susitiksim vakare, - užbaigė Džeikas.
    - Gerai, seni, iki vakaro.

                                                                    * * *

    Baras nestokojo lankytojų, tačiau nebuvo taip sausakimša, kad neitų surasti vietelės prisėsti.
    - Po alaus ar kažko stipriau? – paklausė Džeikas Marką.
    - Gal pradžiai alaus.
    - Du Budweisser, - Džeikas nurodė barmenui.
    - Laisvas stalas, gal norėtum bilijardo partijos? – pasiūlė Markas.
    - Eh, nežinau, atrodo, nesu prieš tave laimėjęs? – pasitikslino Džeikas, o Markas nekukliai išsišiepė. – Nori dar vienos pergalės?
    - Šiandien gali pabandyti laimėti tu.
    - Na gerai, pabandysiu. Aš neturiu ko prarasti, o jei laimėsiu aš, niekada neleisiu tau to pamiršti.
    Markas buvo tikras bilijardo asas. Ir nesikuklindavo apie tai pasigirti. Būtų smagu bent kartelį pamatyti ištysusi jo veidą po pralaimėtos partijos.
    - Tai kaipgi reikalai su Liusi? – paklausė Džeikas, jiems pasidalinus lazdas ir gurkštelėjus alaus.
    - Gerai. Daug laiko praleidžiam kartu. Ji žada pas mane persikraustyti. Jau kitą savaitgalį. Manau, kad ir aš to noriu.
    - Taip išeitų, sprendimas atsikraustyti pas tave buvo jos?
    - Tiesą pasakius, net nepamenu, kuris pirmas apie tai prakalbo. Gal ir ji. Liusi pasakė, kad mano bute tikra betvarkė. O aš pasiguodžiau, kad nėra kas manimi pasirūpintų. Ir ji pasisiūlė į šias pareigas. Tik pridūrė, kad norint gerai šias pareigas atlikti, ji turi būti greta manęs nuolat, todėl jai teks pas mane persikraustyti. Buvo dar įvairių kalbų, kol galiausiai nusprendėm, kad abu to norim.
    - Vargšas Markas negali savimi pasirūpinti, - pašiepė Džeikas ir nusikvatojo, o po to įmušė kamuoliuką į kairę vidurinę kišenę.
    - Aš tikriausiai pats laukiau, kad ji apie tai užsimintų. Ta prasme apie atsikraustymą pas mane. Noriu, kad ji būtų šalia, - pripažino jis. - Reiktų tau surasti merginą. Nes pats niekaip nesugebi. Tuomet nustotum traukti mane per dantį.
    - Aš traukiu tave per dantį? – iš nuostabos pakėlė antakius Džeikas.
    - Taip!
    - Man nereikia nieko ieškoti. Merginų susirasti dar sugebu ir pats.
    - Aš kalbu apie tai, kad tau reiktų rimtesnių santykių, - paaiškino Markas.
    - Man problemų ir be to į valias.
    Abu kuriam laikui nutilo ir kits po kito suko ratus aplink stalą, bandydami rasti tinkamą padėtį.
    - Nejau tau nepabosta būti vienam? – vėl prakalbo Markas.
    - Markai, kol kas ir tu pats gyveni vienas. Dar net nepradėjot gyventi kartu, o tu jau dediesi tikru santykių žinovu.
    - Nesidedu. Tik manau, kad tau būtų į gerą.
    - Iš kur gali žinoti, kas man išeitų į gerą? – dabar su irzulio gaidele paklausė Džeikas.
    - Gerai gerai, nurimk. Tik aš jaučiuosi puikiai. Norėčiau, kad taip jaustumeisi ir tu.
    - Nesijaudink, aš jaučiuosi gerai. O tau reikėtų susirūpinti, nes per savo plepesius tuoj praloši partiją.
    - Po velnių, tu teisus, - pripažino Markas ir nusitaikęs dunktelėjo į kamuoliuką lazda, o tas rikošetu įriedėjo į kišenę.
    Antras Marko smūgis buvo nesėkmingas, o  kamuoliukai, kaip tyčia, susirikiavo palankiai Džeikui. Ir jis abu likusius kamuoliukus paeiliui sumušė.
    - Kad tave kur..! – keiksnojosi Markas.
    - Būčiau tikras netikėlis, jei nepasinaudočiau tokia proga laimėti!
    - Einam dar alaus, man reikia išgerti!
    - Aš vaišinu. Turėsiu ką tau priminti.
    Jiems prisėdus prie baro, Džeikas staiga pastebėjo Rubi, besikalbančią su kita mergina prie staliuko baro kampe.
[Koks gi sutapimas... Kodėl ji kaip tik šiandien pasirinko šitą barą? Abejoju, kad ji turi kažkokių priekaištų man. Bet visgi... Visiškai nėra noro su ja susitikti. Juo labiau, kai su manimi Markas. To betrūko, kad Rubi jam patiktų ir jis susigalvotų, jog ji būtent ta mergina, su kuria galėčiau pabandyti „rimtesnius santykius“...]
    Rubi kaip tik sukosi jų pusėn, ir Džeikas suskubo nudelbti žvilgsnį į šalį. Po kurio laiko ji pakilo nuo kėdės ir praėjo pro pat juodu. Tačiau arba jo nepastebėjo, arba ir ji nedegė noru su juo šįvakar bendrauti. – Nieko keisto, - dingtelėjo Džeikui. – Praeitą savaitgalį išmarginau jos krūtinę mėlynėmis. Gal ji palaikė mane kokiu sadistu. Bet po velnių, ji pati šito prašė!
    Jiems betuštinant trečią bokalą užklausė Markas:
    - Klausyk, o kaip dėl to gaisro? Niekas neaišku?
    - Turi galvoje, ar tapo aišku, kas padegė?
    - Taip.
    - Ne. Nemanau, kad tai išvis kada nors išaiškės. Jo, jos ar jų niekas nematė, nepastebėjo. Aš idėjų neturiu visiškai, kas taip galėjo pasielgti. Nėra už ko užsikabinti. Nebent kažkas ateitų ir pats prisipažintų. Bet to nebus. Tai išliks neatsakytu klausimu. Deja. Buvo nemalonu galvoti, kad kažkas taip pasielgė ir dabar toliau neribojamai vaikšto gatvėmis, gal net yra visai greta manęs. Ilgai apie tai mąsčiau, tačiau pavargau. Vis tiek bergždžias reikalas. Tik pagalvojau, kad galbūt padegėjai linkėjo blogo ne man, o Bernardai ar jos sūnui, kuris, atrodo, prieš mane ten gyveno.
    - Bet tai buvo prieš daug metų, ar ne? Kiek pamenu tu ten gyvenai jau ilgą laiką?
    - Tiesa. Tačiau daugiau idėjų nekilo, - pagūžčiojo pečiais Džeikas.
    - O pasidalinai savo pasvarstymais su Bernarda?
    - Ne. Žinoma, kad ne. Ji ir taip jau nukentėjo. To betrūko, jei išrėšiu, kad ji galbūt pati kalta dėl to gaisro. Ar jos sūnus. Temos apie jos sūnų išvis nenoriu liesti.
    - Kodėl? – smalsavo Markas.
    - Ji pati nelinkusi apie jį pasakoti. O jei pati nekalba, reiškia nenori kalbėti. Manau dėl to šią temą geriau apeiti. Gal jis sunkiai serga ar išvis numirė, aš to nežinau. Įsivaizduok, jei dabar iškelčiau versiją, kad gal jis buvo prisiviręs košės ir už tai jam buvo atkeršyta. Tikriausiai teisingiau būtų viską palikti taip, kaip yra.
    - Bet atrodo visai tikėtina, kad tai galėjo būti adresuota ne tau, o jam. Nesuvestos sąskaitos iš praeities. Gal tas vyrukas buvo ne iš kelmo spirtas, gal buvo įsivėlęs į kokius nešvarius reikaliukus. Gal būtent dėl to Bernarda nenori apie jį kalbėti?
    - Gali būti ir taip.
    - Čia kaip knygoje apie Volterį Finšą. Jis rodosi tobulas vyras, geras darbuotojas, sūnus ir ištikimas draugas. Nors tai tiesiog puiki priedanga tikrajam jo veideliui. Kaip sakoma, mes atverčiame tą medalio pusę, kuri mums labiau patinka.
    - Nesu tokios skaitęs. Ir kokia gi buvo ta kita medalio pusė?
    - Ha, tu skaitai visokią nuobodžią rašliavą. Reikės tau padovanoti kokią įdomesnę knygą.
    - Tu gi nežinai, ką aš skaitau! – prieštaraudamas suriko Džeikas ir stumtelėjo Marką petin.
    - Jei nesi net girdėjęs apie Volterį Finšą, man nebereikia praversti tavo knygų kartotekos, kad pasakyčiau, jog skaitai nuobodžią skaitliavą. O gal esi skaitęs „Trys būdai numirti“?
    Džeikas papurtė galvą.
    - Ką aš sakiau?!
    - Liaukis tauškęs, taip ir nebaigei pasakoti, kokia gi buvo to Volterio Finšo kita medalio pusė, – priminė Džeikas.
    - Jis priklausė organizuotai grupei žmonių, kurie inscenizuodami tam tikras situacijas, tokiu būdu sukompromituodavo įtakingus asmenis. Vėliau ši informacija buvo paviešinama, iškeliama į paviršių ir panašiai. Ši grupė veikdavo atskiriems pastoviems Užsakovams. Užsakovai rūpindavosi ir jų priedanga, na žinai, stabilus darbas, geras išlaikymas ir taip toliau. Tarp tų darbelių pasitaikydavo ir surežisuotos žmogžudystės, ir pakišos, įpainiojant reikiamus asmenis, ir taip toliau. Tačiau Volteriui jo tikrasis darbas patiko. Bet... staiga atsirado naujas Užsakovas, kuriam užkliūva jis pats. Bandant pačiam apsisaugoti, pradeda lįsti jo tamsiosios gyvenimo pusės detalės ir, žinoma, jam artimi žmonės pradeda suvokti, kad Volteris iš esmės visai kitas žmogus, negu tas, kuriuo dėjosi.
    - Nemanau, kad Bernarda apsidžiaugtų tokia versija, kad ir kur jos sūnus bebūtų, - nusikvatojo Džeikas.
    - Greičiausiai tu teisus, - pripažino Markas, taip pat besijuokdamas.
    Nutilus juokui Džeikas pasvarstė:
    - Kai ji man paskambino kitą dieną po gaisro, kai jau buvo aišku, kad tai padegimas, paklausė, ar aš nežinau, kas būtų galėjęs taip pasielgti. Atsakiau, kad ne. Bet kai ji taip užklausė, išsyk pradėjau galvoti, kad jei kažkas ir norėjo blogo, tai man. Ji matyt savaime atmetė versiją tiek apie save, tiek apie savo sūnų. Nes jau daug metų būtent aš gyvenau tam bute. Kas ten žino, kaip ten yra.
    - Nebesuk galvos, atsilieki, - mostelėjo į Džeiko bokalą Markas.
Ištuštinę bokalus jiedu užsisakė dar alaus.
    - Kaip manai, kodėl žmonės geria? – susimąstęs tarė Markas.
    - Keistas klausimas. Ir kodėl jis dabar tau iškilo?
    - Manau tai normalus klausimas gurkšnojant neaišku kelintą bokalą alkoholio. Tai kaip manai, dėl ko? Aš kalbu ne apie skanavimą, mėgavimąsi.
    - Hm, net nežinau. Kad atsipalaiduotų, kad užsimirštų, kad išdrąsėtų, kad pakeltų nuotaiką, - svarstė Džeikas. - Turi dar variantų?
    - Kad atsigaivintų vasarą, o žiemą sušildytų vidurius. Arba norėdami būti tuo, kuo nėra. Daugiau nesugalvoju.
    - Prisiminiau vieną ištrauką iš Egziuperi „Mažojo princo“, - prašneko Džeikas.
    - Kokią?
    - Ne itin tiks kaip tikslus atsakymas į tavo klausimą, tiesiog išniro iš atminties. Mažasis princas kalbasi su girtuokliu:

    „ - Ką tu čia veiki? - tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.
    - Geriu, - atsakė girtuoklis niūriai.
    - Kodėl tu geri? - paklausė mažasis princas.
    - Kad užmirščiau, - atsakė girtuoklis.
    - Kad užmirštum ką? - pasiteiravo mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.
    - Kad užmirščiau, jog man gėda, - prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.
    - Gėda ko? - kamantinėjo jį mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.
    - Gėda gerti! - užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nebepasakė. “


(Antros dalies pabaiga)
2014-04-10 13:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-17 00:02
Meškiukas
Kaip jau teisingai pastebėjai - šokinėju eilutėmis. Bet tiesiog man pritrūksta kantrybės.
Vis dar bandau rasti pateisinamą priežastį, kodėl naudoji []. Randu vieną- nesi tikra kaip pateikti herojaus mintis.
Sakykim, paimkim vieną gabaliuką:
"  - Negi ryto? - dabar jau nustebusi užklausė bibliotekininkė.
    [Nėjau miegojau?
    Ar ne? ] "


Pakeičiam į

"  - Negi ryto? - dabar jau nustebusi užklausė bibliotekininkė.
    "Nejaugi miegojau?"-Džeikas pasitrynė perštinčias akis. "

Nežinau kaip tau, bet man antras variantas patrauklesnis. Žinoma, pridėkim dar tai kad jį sugalvojau pats ir man jis išvis genialus ir vertas bent jau "Metų frazė 2014" apdovanojimo. Kaip bebūtų - laužtus skliaustus verta naudoti tik rašant php kodus.
"    - Šūdas! Kas per velniava?! - sušuko jis, o per kūną nuėjo šleikštulio vejamas drebulys ir jis smarkiai nusipurtė.
    Jis nedrąsiai vėl priėjo prie viryklės.
    - Šūdas, šūdas, šūdas! – suriko iš naujo. "

Štai tos emocijos, apie kurias aš šnekėjau. Dabar įtikinai.
Jau matau progresą. Su šia dalimi įsivažiuoji. Nebereikia man pjaustytis pirštų ir žaizdų druska trinti, kad neužmigčiau. Jei tiksliau - dalis su Rozali yra pakankamai gera - dialogai turi gyvumo, nebeskamba kaip surežisuoti storo pikto režisieriaus.
Apimtis manęs nežeidžia, bet instinktyviai peršoku akimis vietas, kur pernelyg daug smulkmenų.
Jei išskirti teigiamus dalykus - man asmeniškai epizodai su Rozali yra patys geriausi. Gal net galėčiau pasakyti kodėl - ji, kaip personažas, yra gyvas ir įtikinamas. O tai automatiškai suteikia tekstui patrauklumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-10 13:46
BellaBurns
Vėl įkėliau nemažai skyrių iškart. Gal ir nėra labai patogu taip skaityti. Bet šie skyriai užbaigė antrąją kūrinio dalį. Ateityje kelsiu bent šiek tiek mažesniais kąsniais :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą