Bohemos vaikas

Tavo grakščią laikyseną
iš laukų parnešęs
parvedžiau atgailai.
Juk kažkada tavo kūnas
priklausė bohemos
šviesiems protams.
Kol akių naivumą
prie laužo lūpomis
laižė,
džiovindami pirktą eiseną,
išlaukdami momento
kai giminės užmiega
apkabinę atstumą,
kurį nubrėždavai išeidama į
naktį
patenkinti moterį savyje
ir alkstančią minią -
bohemos vaikų.
Pašėlai,
kol prie lovos,
lyg kiaulių lopšyje
beliko tik išgulėti kilimai
ir kilometrai
ir tu ant kelių vaduojies
iš savižudybės juoko,
juk ne kartą
pilna burna smėlio
rasdavai save po
langais
neatėjusių tavęs pasitikti.