Atspindžiai (2 dalis „Nepažįstamoji“; 11,12,13,14,15,16 skyrius)

11

                                              CIGARETĖ

    - Labas rytas, - pasisveikino pardavėja, Džeikui pakeliui užsukus į parduotuvę, vidutinio amžiaus draugiška rubuiliukė, tiesiais rusvais plaukais iki pečių.
    Kai ji nusišypsojo, rausvuose skruostuose pasirodė nežymios duobutės. Jis prisiminė, kad jo motinai patiko duobutės skruostuose, nors jų šeimoje niekas tokių neturėjo. Motina yra sakiusi, kad duobutes turi tik draugiški ir linksmi žmonės, todėl kai į namą priešais atsikraustė ponia Beatričė Leskot su šeima, mamai ši išsyk patiko, mat turėjo duobutes skruostuose, kurios išryškėdavo jai besišypsant. Džeikis niekaip negalėjo suprasti, kuo tai susiję. Bet pardavėja, stovinti už prekystalio, išties pasirodė maloni.
Džeikas atsakomai linktelėjo.
    - Pas jus šiandien tuščia, - ištarė jis, vaikščiodamas po parduotuvę ir rinkdamasis pirkinius iš prikrautų lentynų.
    - Taip, gryniausia tiesa. Miestas šiandien ilgai miega, - atsakė pardavėja.
    - Matyt rudens pasekmė. Staigiai atšalo, - konstatavo Džeikas.
    - Galimas daiktas, - pritarė pardavėja. – Viskas? – paklausė ji, Džeikui sudėjus prekes ant prekystalio.
    Džeikas paėmė dar porą daiktų nuo vitrinos.
    - Dabar tikrai viskas, - atsakė.
    Grįžant namo jis pagarsino radiją, nes grojo jam patinkanti daina. Tačiau jos pavadinimo nežinojo. Kas dainavo – taip pat. Jam važiuojant gatve nukritę medžių lapai svajingai sukosi ant asfalto ir lindo jam po ratais. Įsukus į kiemą daina kaip tik baigėsi ir prasidėjo kitos melodijos akordai.  Jis prisuko rutuliuką garsui reguliuoti iki tiek, kad melodija tapo tyliu neaiškiu šnabždesiu.
    Skrandis jau reikalavo maisto, tad Džeikas, grįžęs namo ir išanalizavęs maisto atsargų turinį, suskubo jį nuraminti. Pavalgęs kurį laiką mąstė apie praėjusį vakarą, kuris dar labiau sujaukė jo mintis.
    [Kas tai buvo?]
    Pats pasijautęs sotus prisiminė savo fikusą, vienintelį žalmenį tarp šitų nykių sienų, kaip gyvybės šlakelį pilkoje dykynėje; augalas, nelaistytas ir nukabinęs lapus žemyn, stovėjo kambaryje su laikrodžiu ir krėslu, kurie vieninteliai palaikė jam draugiją. Džeikas įpylė vandens į stiklinį indą ir nuslinko palaistyti gėlės. Palaistęs prisėdo ant krėslo, nugarą tvirtai atremdamas į atkaltę. Šiame kambaryje dar beveik nesilankė, nors praėjo savaitė, kai jis čia. Laikrodis tiksėjo jam už nugaros. Krėslas buvo senas, varžtai aprūdiję, ir pabandžius pasisupti pasigirdo girgždėjimas; medinės supamojo krėslo kojos dusliai sudunksėjo į medines kambario grindis. Todėl tik nusprendęs pasisiūbuoti, Džeikas išsyk ir liovėsi.
    Jis pažvelgė pro langą, kur pro debesis vėl bandė lįsti saulė, ir nutarė nors trumpam išeiti laukan.

                                                  * * *

    Buvo dvi valandos po pietų; saulė, pasprukusi nuo debesų uždangos, švietė, tačiau buvo drumzlina, tad nešildė. Nuo naktinės drėgmės apsunkę medžių lapai vis labiau margavo ir atrodė lyg atsitiktinai aptaškyti dailininko akrilu. Džeikas prisėdo ant mūrinių laiptų, atgręždamas nugarą laukujom durim ir žvelgdamas į gatvę priešais save.
    Iš juodo velvetinio apsiausto kišenės jis išsitraukė pakelį su užrašu Lucy Strike ir sugraibęs vieną cigaretę, ją pridegė. Sekundę pažvelgęs į palengva smilkstančią cigaretę, Džeikas pridėjo ją prie lūpų ir godžiai įtraukė pirmą kartų dūmą, tuo pačiu šiek tiek prisimerkdamas. Kiek palaikęs viduje, palengva dūmą iškvėpė lauk, o vėjo gūsis netvarkingai išplaikstė jį į šalis. Jis nerūkė nuo koledžo laikų. Jį pripratinęs buvo Vilis Vatsonas, kuris buvo tikras dūmtraukys, kitaip nepavadinsi. Vilis traukė dūmą kai skaitydavo, kai eidavo pasivaikščioti, kai diskutuodavo apie ką nors, važiuodavo dviračiu, pusryčiaudavo, pietaudavo ar vakarieniaudavo. Jam nebuvo netinkamo momento prisidegti cigaretę. Vilis sakydavo, kad tabakas jam padeda susikaupti, nuima nerimą,  sukelia energiją, slopina apetitą arba jį didina, priklausomai nuo situacijos. Tikra panacėja. Kartais Džeikui taip pat šitaip atrodydavo, tačiau jis nebuvo toks priklausomas kaip Vilis.
    Kai mokėsi koledže jiedu buvo neblogi draugai. Ne tiek, kad visur trintųsi kartu, bet abiems labiausiai aukštinant vienatvę, kartkartėmis, kai visgi užsinorėdavo kompanijos, susitikdavo paplepėti ir savu kampu pažvelgti į visa, kas juos supa, ir kas jiems rūpi. Likus metams iki koledžo baigimo Vilis metė mokslus. Vilio tėvą, Edvardą Vatsoną, ištiko infarktas, ir Vilis išėjo dirbti į tėvui priklausantį fabriką, kuris gamino pakuotes iš rudo grubaus popieriaus ir kartono. Vilis nesigailėjo metęs koledžą, mokslai jam ne itin sekėsi, nors Džeiko akimis, jis buvo sumanus ir visada galėjo daugiau, nei norėjo. Džeikas su Viliu Vatsonu matėsi vis rečiau, nes pats Vilis sunkiai rasdavo tam laiko. Todėl nepalaikomas Džeiko įprotis pamažu slopo.
    Nuo koledžo baigimo iki šiol jis nerūkė, tačiau būtent šiandien neatsispyrė kartaus dūmo pagundai.
    - Naujas gyventojas? – pasigirdo virpantis klausiamas balsas jam už nugaros.
    Atsigręžęs Džeikas išvydo mažą sulinkusią senučiukę, kuri pasiremdama į medinę klevo lazdą dabar klebekščiojo per tarpdurį, paskui save lazdos galu palenkdama atramos svirtį, kad durys neužsivertų.
    - Tikrai taip, - patvirtino Džeikas.
    - Kaip įsikūrei? – pasiteiravo senutė ir buvo besėdanti greta jo. – Nieko prieš?
    - Ne, sėskite, prašom, - atsakė Džeikas ir kiek pasislinkęs suskubo nusmilkyti nuorūką į mūrą.
    - Nieko nieko, rūkyk kiek nori, man netrukdo. Vis vien nepragyvensiu nei ilgiau, nei trumpiau, negu man priklauso, - šyptelėjo. – Tai kaip tau čia?
    - Neblogai. Nesiskundžiu, nieko netrūksta.
    - Atsikraustei vienas?
    - Taip.
    - Vienišius?
    - Galima ir taip sakyti, - sukikeno Džeikas.
    Abu žvelgė į tuščią gatvę priešais.
    - Šalta, - pastebėjo senutė.
    - Taip, žvarbu. Nesušalsit? – susirūpino jis, pažvelgęs į jo nuomone ne itin patikimai nuo vėsos saugančią skraistę, kuri gaubė sulinkusius pašnekovės pečius.
    - Ne. Aš mėgstu jausti šaltį, karštį, netgi pakenčiamas skausmas man netrukdo. Jei kažką jaučiu, reiškia manyje dar yra gyvasties.
    - Pozityvus požiūris.
    - Veikiau teisingas požiūris.
    - Nesiginčysiu. O Jūs gyvenate viena? – paklausė jis ir trumpam žvilgtelėjo į seną moteriškę.
    Ji nebyliai palinksėjo.
    - Vienišė? – juokaudamas tarė Džeikas.
    - Galima sakyti ir taip, - šyptelėjo ir senutė.
    - Kas nors aplanko? – pasiteiravo Džeikas ir tuo pačiu sumojo, kad klausimas galbūt ne visai taktiškas.
    - Kai prisimena, - ramiu balsu atsakė ši.
    Džeikas vėl pažvelgė į pašnekovę.
    - Prisimena ne dažnai, - pridūrė ji.
    - Jums tikriausiai liūdna?
    - Dėl ko?
    - Kad retai aplanko, – patikslino Džeikas.
    - Kas? – nustebusi, bet tokiu pat tykiu ramiu balsu pasiteiravo moteriškė.
    - Artimieji. Jūs sakėt, kad gyvenat viena ir jus retai aplanko.
    Senutė patempė lūpą ir pasimatė šiek kiek suglumusi jos mina.
    - Tu naujas gyventojas? – paklausė ji.
    - Taip, madam, - truputį sutrikęs pakartojo Džeikas.
    - Kuo vardu?
    - Džeikobas.
    - Aš Sara, - prisistatė senutė.
    - Malonu, - ištarė Džeikas, o ji pritariamai linktelėjo.
    - Tu čia vienas?
    - Taip.
    - Tau vienam liūdna?
    - Ne, man patinka vienam, - patikino Džeikas.
    Minutei stojo tyla.
    - Padėk man atsistoti, apsunko galva, eisiu prigulti.
    Džeikas atsistojo pats ir padėjo pakilti damai, tada palydėjo ją iki durų ir atsisveikino. Nors pokalbis buvo trumpas, jis priminė pasaką be galo. Senoji moteris jam įstrigo, kažkuo ji buvo jam artima. O galbūt jam jos tiesiog pagailo.
    Toliau palei gatvę ant vejos su auksakailiu šuniu žaidė berniukas. Berniukas, užsimodamas kiek išgali, mesteldavo plastikinį frisbį, o šuva, išžiojęs apsiseilėjusius nasrus, džiaugsmingai jį ore sugaudavo. Įraudusi berniuko nosis kaip mažiukas indikatorius rodė lauke esant šaltukui.
    Besėdint ant įšalusių mūrinių laiptų Džeikas taip pat sužvarbo ir pasitrynęs sušalusius delnus įėjo vidun.

                                                  * * *

    Berakinant duris pasigirdo telefono skambutis.
    - Pasprukai neatsisveikinęs, - į ragelį papriekaištavo Olivija.
    Džeikas šiek tiek nustebo išgirdęs jos balsą, manė, kad greičiausiai skambina Markas. Mat Olivija jam skambino retai, Džeikas paprastai panorėjęs pats tai padarydavo. Tačiau dėl visa ko vakar jai ant lapelio užrašė savo naująjį numerį, kad reikalui esant galėtų su juo susisiekti. Ir ji išsyk juo pasinaudojo.
    - Tu miegojai. Buvo gaila tave žadinti. Snaudei kaip karalienė, - ištarė į ragelį Džeikas.
    - Visiškai negirdėjau, kaip išėjai, - teisinosi Olivija.
    - Buvai giliai įmigusi.
    - Kaip jautiesi? Vakar nejuokais mane išgąsdinai. Šiandien jautiesi geriau?
    - Taip, šiandien jaučiuosi gerai, nesirūpink.
    - Na žiūrėk savęs, pailsėk. Susitiksim kitą savaitgalį?
    - Susiskambinsim, - atsakė Džeikas ir pagalvojo, kad anksčiau buvo įprasta susitikti su Olivija kas antrą savaitgalį, o du savaitgaliai iš eilės ją išmušė iš vėžių.
    - Gerai. Tuomet iki.
    - Viso.


                                                  12

                                            ATSPINDYS

DIENA PRAĖJO AKIMIRKSNIU IR ATSLINKO TAMSI NAKTIS. Kambarį apgaubiant prieblandai, Džeikas pajuto nerimą. Kuo labiau aplinka niro į tamsą, tuo didesnė neapibrėžto pavidalo įtampa ėmė jį slėgti. Tas nerimastingas slogulys priminė tamsią skraistę, kuri leidosi ant jo kūno, ant jo galvos, ir jam darėsi vis sunkiau netrikdomam judėti ir kvėpuoti.
    Jis stengėsi negalvoti, kodėl šitaip jaučiasi, todėl nutarė prisėsti ir padirbėti prie pjesės. Bet tik prisėdęs suvokė, kad rašyti nepavyks. Susmukęs kėdėje Džeikas žvilgtelėjo į stalčius. Pasikreipęs prie jų, vieną po kito visus pradarė. Tuščia. Šią tuštumą jau buvo regėjęs.
    [Įdomu, kas gyveno šiame bute prieš mane?
    Šeima, senolė, viengungis vyras ar moteris..? ]
    Džeikas keletą minučių padrybsojo ant kėdės, žvelgdamas į pradarytus stalčius, o tada pakilo ir nusliūkino prie spintos. Pravėręs spintą ir gretimai stovinčią komodą pamatė tik dar vieną patalynės komplektą, baltą nėriniuotą staltiesę ir keletą rankšluosčių, kuriuos tikriausiai paliko Matilda. O visi kiti daiktai buvo jo. Jis žinojo, kad virtuvės spintelėse yra keletas stiklinaičių, stalo įrankių ir lėkščių, kurie jau buvo šičia palikti, kai jis čia atsikraustė. Tačiau vietoj to, kad naudotų esamus, jis nusipirko naujų indų ir įrankių, o senus nukišo į spintelių gilumą. Džeikas nežinojo, kas gyveno čia prieš jį, ir jam visada būdavo nejauku naudoti svetimus daiktus. Bet visgi dabar pasidarė smalsu, kas gyveno čia anksčiau. Gal pati Matilda? Tačiau jokių asmeninių daiktų nebuvo palikta. Ir kodėl jam tai išvis parūpo?..
    Kai visiškai sutemo Džeikas atsigulė lovoje ir stipriai užmerkė akis.
    [Pjesės rašyti neišėjo ir velniai nematė, padirbėsiu ryt. Poilsis išeis į naudą. Reikia galų gale gerai išsimiegoti
    Saldus kietas miegas, be jokių sapnų ir tuzino pabudimų
Nejau daug noriu?
    Bent viena naktis...
    Gaila, kad šiandien nėjo susikaupti pjesei.
    Bet ko norėti. Reikia poilsio. Galva bus šviežesnė ir mintys regsis lengviau.
    Rytoj laisva diena. Kokia laimė.
    Gal rytoj geriau seksis rašyti?
    O gal geriau leisti sau pailsėti ir tiesiog nieko neveikti?
    Išsimiegoti, pasivaikščioti, paskaityti.
    Bet čia neturiu jokių knygų.
    Gal reiktų nuvažiuoti į biblioteką?
    Po velnių, jau laikas miegoti.
    Jei bus ūpo sėsiu prie pjesės, jei nebus – tiesiog nieko neveiksiu. Kokia nauda dabar apie tai galvoti?
    Bet ar galiu sau leisti nieko neveikti? Jei švaistysiu laiką veltui, niekada neparašysiu nieko verto dėmesio. Net nebaigsiu šitos pjesės. Kiek jau prie jos dirbu?
    Nepamenu. Ilgai, Dievaži, per ilgai.
    Viskas, reikia liautis galvoti.
    Miegas, miegas, miegas... ]
    Po valandos vis dar neužmigęs Džeikas pro užmerktus akių vokus pajuto nušvitimą kambaryje. Juodas fonas pro užmerktas akis tapo šviesesnis. Džeikas atsimerkė.
    [???]
    Apsidairė. Neryški ir blanki šviesa švietė... iš veidrodžio. Jo kūnu nubėgo drebulys, oda pašiurpo, raumenys įsitempė, o širdis ėmė daužytis.
    [Kas tai?
    Iš kur ši šviesa?..
    Atspindys?
    Bet iš kur, kad mane skradžiai?! ]
    Keletą minučių stebeilijęs į veidrodį, jis suvaržytais judesiais nedrąsiai išsikabarojo iš lovos. Suprato, kad neišeis ignoruoti to, ką mato, neišeis paprasčiausiai nusisukti ir užmigti.
    Išlipęs iš lovos pasitrynė akis – šviesos ratilas veidrodyje nedingo. Gal tai haliucinacija? Gal aptemo protas? Kaip bebūtų jis negali likti abejingas šitai beprotybei. O gal tai paprasčiausiai iš vakaro pamirštos išjungti šviesos atspindys? Jei tik jis įsitikintų, jei tik pavyktų, kad tai tik iliuzija ar atspindys nuo virtuvėje paliktos šviesos ar dar bala žino ko, galbūt sugrįžtų sveikas protas. Jis įsivaizdavo, kaip žvilgtelėjęs pro tarpdurį į prieškambarį, pamatys blausią šviesą, sklindančią iš virtuvės ar vonios kambario, kurią iš vakaro pamiršo užgesinti. Tada jis su palengvėjimu atsidus, išjungs šviesą ir pakeiksnojęs save dėl išskydusių blauzdų it bailaus zuikio, nutipens atgal į lovą.
    [Tai atspindys
    Atspindys,
    Atspindys...
    Palikau virtuvėje šviesą?
    Džeikas žvilgtelėjo virtuvės pusėn – tamsu,
    Atrodo ne...
    O gal mėnulis?
    ... ]
    tada į langą – apsiniaukę, mėnulio nematyti. Prisiartinęs prie veidrodžio Džeikas pamatė nediduką apvalų šviečiantį rutulį veidrodžio gilumoje ir viltis apie prašviesėsiantį protą siubluško. Kojos suvirpėjo, aptirpo.
    Džeikas nukreipė akis nuo veidrodžio ir keletą minučių lyg švytuoklė mindžikavo pirmyn atgal, nerasdamas vietos ir kankinamas dvejonių. Senos medinės grindys kartkartėmis prispaustos įsitempusių pėdų sugergždavo ir tai buvo vienintelis garsas, girdimas aplink. Tyla užvaldė kambarį ir buvo tiršta, sunki ir jį slėgė.
    Dabar labiau nei bet kada Džeikas norėjo išgirsti žingsnius koridoriuje, krykštaujančią kaimynų mergaitę, pravažiuojantį automobilį, ūkiančią pelėdą ar net laikrodžio tiksenimą, kurio dabar net neįstengė girdėti, nes nuo tylos ar nuo nerimo spengė ausyse. Džeikas delnais prabraukė per savo vešlius, bet sugulusius plaukus, po kuriais pajuto besimušantį į paviršių prakaitą. Prisėdo ant lovos kampo. Dar kartą pažvelgė į šviesą, skindančią iš veidrodžio.
    Nors aplink buvo ramu ir tylu, jo viduje vyko kova. Du nesutaikomi antagonistai plėšė jį kiekvienas į savo pusę. Vienas teigė, o kitas neigė. Dviejų tiesų nėra. Kažkuris iš jų meluoja. Nors Džeikas manė, kad sveikas protas suklysti negali, įsitikinti tuo pabūgo.
    [Sumautas bailys, tu, Džeikai]
    Pakilęs nuo lovos jis nuskubėjo į virtuvę ir nedvejodamas įsipylė puspilnį stiklą viskio. Nedvejodamas įsipylė, nieko nelaukdamas ir išgėrė. Per gerklę giliau į vidurius nuliepsnojo karštis. Nors visas kūnas dar labiau užkaito, įsitempę Džeiko raumenys truputį atlėgo, ir vien todėl buvo verta išgerti. Tik išsižiojęs išmaukti viskio, jis pajuto kaip stipriai nuo įtampos buvo sukandęs dantis. Atpalaidavus žandikaulį, dar kurį laiką vis tiek jį maudė.
    [Visa tai prisisapnavo, nusiramink, kas su tavimi darosi?
    Kai grįši atgal į kambarį, tuo įsitikinsi.
    Visa tai negali būti tikra, tai nelogiška, tai absurdas.
    Tu jau ne vaikas, turi turėti pakankamai smegenų, kad tai suprastum.
    Jei visgi tai neduoda ramybės, nebūk skystablauzdis, dabar pat nueik ten ir tuo įsitikink]
    Džeikas bandė save protinti, atrodo buvo akimirkų, kai jau beveik pasisekdavo ir drebuliukas dingdavo. Bet viduje kažkas įkyriai kėlė klausimus, kusino kitokias mintis. Džeikas nervingai sukando lūpą. Įsipylė dar viskio. Išgėrė vėl. Įtampa pamažu peraugo į azartą. Visas kūnas buvo įšilęs, net akių rutuliai, kurie dabar spindėjo tamsoje kaip pasiutusio buliaus. Veidas apsišlijo prakaitu, kuris nevarvėjo, o buvo apgaubęs odą lipniu sunkiu kiautu.
    [Labiau pasistengęs tu gali save kontroliuoti.
    Juk gali?
    Galiu.
    Tik šiek tiek susiimk į rankas. Kažkas šitam bute tave veikia, neigiamai. Tau sunku tvardytis, tu sunkiai miegi, tu pavargai. Pervargai. Pavargusi galva ir akys mato tai, ko nėra. Bet viskas pasitaisys. Tik susiimk...
    ... Galų gale galima žiūrėti ir iš kitos pusės. Bet kokiu atveju, jei ir toliau kurį laiką rodysis, sapnuosis nebūti dalykai, tai bus savotiškas penas tavo pjesei. Nors ir elgiesi kaip beprotis, tai nauji patyrimai tavo nykioje kasdienybėje... ]
    Ryžtas vis kaupėsi, o galiausiai abejonės Džeiką taip nuvargino, kad jis panoro kuo greičiau viską išsiaiškinti. Ir niekas daugiau nebebuvo svarbu. Mintys dingo, galva galutinai ištuštėjo ir jis grįžo į kambarį. Pridėjęs ranką prie šviesos jungiklio, jis panoro jį paspausti. Šviesoje visada viskas atrodo kitaip, fantazijai nėra tiek vietos... Bet nepaspaudė.
    Priartėjęs prie veidrodžio ir tebematydamas jo gilumoje spindinčią šviesą, stabtelėjo. Kambaryje buvo tamsu, bet Džeikas matė savo neryškų siluetą veidrodyje. Žengtelėjęs dar arčiau baikščiai kyštelėjo ranką link paslaptingos šviesos. Veidrodis akyse prarijo dilbį, o likusi rankos dalis ir veidas apsišvietė nuo spindinčio ratilo.
    Jo širdį vėl sukrėtė drebulys, keliai nevalingai sulinko, bet nenumaldomas smalsumas vis vien ėmė viršų. Džeikas stebėjo veidrodyje prasmegusią ranką, bet į savo veido atspindį akių nepakėlė. Nenorėjo išvysti spindinčio bepročio žvilgsnio. Jis užmerkė akis, lyg nerdamas į nežinomus vandenis ir atsidusęs stipriai mostelėjo kūnu į veidrodžio gilumą.

                                                  * * *

    Džeikas taip stipriai pasidavė į priekį, kad anapus iškrito kūlversčiais. Pamažu atmerkė akis. Akys, prisipratusios prie tamsos, dabar nenoriai priėmė šviesą. Bet patrynęs akis Džeikas priverstinai atsimerkė ir atsistojo. Tikėdamasis vėl išvysti plytinčius smėlynus ir didingus kalnus, apsidarė
    [?!]
    ir pamatė, kad stovi ne kur kitur, o savo miegamojo kambaryje. Neabejotinai. Kambarys - dvynys. Sutrikęs Džeiko žvilgsnis dairėsi ir bėgiojo aplinkui. Vietoj raudonų smėlynų po kojomis gulėjo pažįstamos senos medinės grindys. Medinės Matildos buto grindys.
Šiame kambaryje degė šviesa. Apšviesto lempos gaubto šviesa nuo lubų atsispindėjo veidrodžio plokštumoje.
    Džeikas stovėjo kaip įbestas. Galvoje sukosi begalė klausimų be atsakymų. Po keleto akimirkų apsičiupinėjo stovįs vien su mėgstama medvilnine pižama. Ir vėl basas. Delnais perbraukė sugulusius plaukus.
    [Kur aš?
    Sapnuoju?
    Ar tiesiog kraustausi iš proto? ]
    Jis nuėjo prie lovos, ant jos atsisėdo, vėl atsistojo - be abejonės ta pati lova. Jo lova. Praeidamas pirštų galiukais prabraukė per stalo paviršių, per kėdės atlošą – tie patys. Ant stalo stovėjo sukrauti popieriaus lapai, jo spausdinimo mašina su užrašu „Underwood“. Džeikas pažvelgė į veidrodį - toksai pat. Toks, koks stovėjo praeitą kartą vidury laukymės ir koks stovi jo bute. Tik šviesa jame nebeatsispindėjo. Šviesa sklido šiapus.
    Šalia veidrodžio stovėjo nedidukė spinta ir komoda, kuriose, reikėjo manyti, tvarkingai sudėlioti gulėjo jo daiktai.
    Džeikas perėjo per kambarius, paskubom apžvelgdamas juos ir aplenkdamas. Viskas atrodė taip pat, viskas atrodė tikra. Bet nebuvo abejonės, kad tai ne tas pats Matildos butas, kad ši vieta – ne namai. Ši vieta turėjo neapibūdinamo neapibrėžtumo, paslapties, ir tuo pačiu čia kažko trūko. Kaip sena fotografija geba tik iš dalies perteikti įamžinto vaizdo ypatingumą, akimirkos svarbą, taip šita vieta neturėjo dalelės kažko, kad būtų visiškai tokia pat, kaip jo namai. Kažkas, kas nugrimzta užkulisiuose, kažkas, ko jis neįstengė pamatyti.
    Išėjęs iš buto apsidairė koridoriuje. Blanki šviesa sklido iš mažos lemputės, o po ja kybojo apsiaustas. Džeikui buvo toptelėjusi mintis pasibelsti į kaimynų duris, bet šios idėjos atsisakė. Kas žino, kiek valandų? O ir kur jis išvis, velniai rautų? Gal sapnuoja, gal vaikšto per miegus, gal kraustosi iš proto. Geriau vienam išsiaiškinti.
Pradarius laukujas juodmedžio duris, jį pasitiko ne gili naktis, o prieblanda, tokia pati, kokia būna prieš išauštant. Žengtelėjęs per tarpdurį  ir apsidairęs, vietoj savo kiemo Džeikas išvydo tą pačią matytą, sapnuotą ar įsivaizduotą dykynę su į viršų išsistiebusiais galingais kalnais ir stalkalniais.
    Nulipęs mūriniais laipteliais ir paėjėjęs keletą dešimčių žingsnių, apsidairė – vidury plytinčio lauko stūksojo vienišas jo namas iš raudonų plytų, lyg mažutė trobelė milžiniškoj pasakų šaly. Tarp rausvų smėlynų jis puikiai įsipaišė į peizažą. Tačiau palyginus su toliau stovinčiais kalnais ir uolomis, buvo panašus į degtukų dėžutę ar dar menkesnis.
    - Ko-baai... – netrukus pasigirdo šnibždėsys.
    Džeikas staiga sukluso ir apsidairė, tačiau nesuprato, iš kur sklinda garsas.
    - Džei-ko-baai...
    Jis pagaliau aiškiai išgirdo savo vardą ir nejaukus drebulys nusirito per nugarą.
    [Kas tai?]
    - Džei-ko-bai?
    - Kas tu?! Ir kodėl slepiesi? Pasirodyk! – sušuko Džeikas.
    Lūpos prasivėrė, atrodo jis girdėjo pats save tai tariant, bet nepajuto, kad per gerklas ir balso stygas būtų nuvilnijęs ir laukan išsklidęs garsas. Trumpam sudvejojo, ar tikrai tai ištarė garsiai, ar tik pagalvojo.
    - Ro-za-lii.
    - Rozali? – skiemenis galvoje sudėjo Džeikas.
    - Taip, Rozali, - atsakė į jo mintis balsas. Džeikas krūptelėjo.
    - Kur tu, Rozali? – paklausė jis, apimtas smalsumo.
    - Aš ateinu...
    Džeikas vėl apsidairė ir kaipsyk išvydo iš jo raudonplyčio namo kampo nedrąsiai lendantį siluetą. Siluetas stūksojo kelios dešimtys žingsnių nuo jo, bet buvo kiek miglotai matomas. Be to magiškai, nors tuo pačiu ir bauginančiai, švytėjo.
    Jis stovėjo kaip įbestas, lyg jo kūną būtų apėmusi laikina akinezija.
    - Nebijok, - tarė pamažu besiartindamas siluetas, ir jam artėjant išryškėjo moteriškas švelnus, bet taip pat baukštus balsas.
    - Nebijau, - sumelavo Džeikas.
    - Bijai, - atsakė siluetas.
    Siluetui priartėjus, Džeikas išvydo juodas merginos akis, spindinčias iš po juodo apsiausto, kuris dengė jos galvą ir kūną. Jos tiriamas žvilgsnis buvo įbestas į jį, o Džeikas pasimetęs taip pat kurį laiką stebeilijo į iš nežinia kur atsiradusią merginą.
    - Kaip tu čia atsiradai? Iš kur žinai mano vardą? – galiausiai paklausė Džeikas, dar vis pastebimai sutrikęs.
    - Luktelk, čia mus gali pamatyti, - nukirto mergina su juodu apsiaustu ir juodomis akimis. Nepraverdama lūpų.
    Džeikas buvo beklausiantis, kas gali pamatyti, bet nepažįstamoji pačiupo jį už rankos ir po akimirkos jie jau kiūtojo oloje, milžiniško kalno viduriuose. Panašiai kaip praeitą kartą tik panorėjęs jis atsidūrė ant pačios kalno viršūnės. Nervingai apsidairęs po olos erdvę Džeikas vėl sužiuro į juodu apsiaustu apsigaubusią merginą.
    - Sėskis, - pamojo mergina ir pati priklaupė ant kieto pagrindo.
    Oloje buvo apytamsiai, vienintelis šviesos pluoštelis sklido iš lauko pro žmogaus dydžio ertmę. Mergina, vardu Rozali, nuo galvos nusimetė gaubtą, ir iš po jo išsprūdo tamsios garbanos. Veidas buvo išbalęs, neramus, tačiau švytėjo. Gležni pirštai nedrąsiai judėjo sugraibydami plaukų sruogą ir užkišdami ją už mažutės ausies. Džeikas sėdėjo greta ir stebėjo jos judesius, jos rankų pirštus.
    - Ar pirštų antspaudai ant veidrodžio buvo tavo? – paklausė susimojęs.
    - Taip, -  numykė ji, žvelgdama į tamsų kampą oloje, – Tikriausiai mano.
    - Tu lieteisi prie jo?
    - Aš ieškojau pagalbos.
    - Pagalbos?
    Ji pasuko savo baltą veidą Džeiko pusėn, jos tamsios garbanos krito jai ant pečių, o skvarbus, bet sutrikęs jos žvilgsnis susmigo į Džeiką it kalavijas, ir per jo nugarą nuvilnijo šiurpuliukas.
    - Ieškojau išėjimo, - tarė Rozali.
    Įsižiūrėjęs į nepažįstamosios bruožus Džeikas nejaukiai susimuistė, o vibruojantis kiautas apgaubė vidurius. Tai buvo ta pati mergina, kurią matė praeitą naktį. Ta pati, kuri priešais jo akis keletui akimirkų pakeitė Oliviją. Pastebėjęs tai jis nebegirdėjo daugumos žodžių, kurie sekė paskiau.
    [Rosalie, my darling
    Rosalie, my dream... ]
    - Aš pastebėjau veidrodį, staiga iš nežinia kur atsiradusį vidury smėlynų. Vėliau pamačiau ir tave. Kitoje pusėje. Tačiau man nėjo ištrūkti iš čia, patekti kiton pusėn. O tu vieną kartą paėmei ir atsiradai šiapus, ir panorėjęs vėl pranykai atgal. Bet man šitaip neišeina. Neišeina... – galiausiai jos balsas tapo nervingas ir virpantis. – Aš nesuprantu, kodėl tu tai gali, o aš – ne.
    - O iš kur žinai mano vardą? Iš kur mane žinai? – klausė Džeikas, būdamas visai pasimetęs ir nežinodamas, kurį iš milijono jį užplūdusių klausimų ištarti pirmiausiai.
    Rozali keletui akimirkų nutilo, o Džeikas nekantriai žvelgė į ją laukdamas atsakymo.
    - Aš tiesiog supratau tai tave išvydusi. Tai savaime atėjo man į galvą, lyg būčiau tave pažinojusi, - galiausiai ištarė ji.
    - Supratai išvydusi? Atėjo į galvą? Taip nebūna, nepaistyk niekų, sakyk, iš kur mane žinai? – akivaizdžiai nepatenkintas atsakymu Džeikas ėmė niršti ant visko, kas su juo dedasi.
    Ji nudelbė žvilgsnį, susitraukė į kokoną ir susigūžė, švytėjimas aplink ją mainėsi ir darėsi vis pilkesnis, drumzlinesnis.
    - Tu pasimetęs, bet aš taip pat nieko nesuprantu. Kaip ir tu, - ji ėmė kažką vedžioti pirštu ant uolienų po kojomis. - Gal išties kažkada pažinojau tave? O gal ir ne... – svarstė Rozali. Jos tamsios garbanos krito ant balto veido.
    - Aš tavęs nepažįstu. Esu tuo įsitikinęs. Ir niekada nepažinojau, - patikino Džeikas. – Žmones, kuriuos kažkada pažinojau, aš neblogai prisimenu.
    - O štai aš neprisimenu, - ištarė mergina, dabar abejingai.
    - Kiek laiko tu čia? Kaip čia patekai? – neatlyžo jis.
    - Nežinau...
    - Nežinai? – lyg dirbtinai nustebęs pakartojo Džeikas, nors manė, kad nustebinti jo nebegali niekas.
    Ji papurtė galvą.
    - Bet kaipgi?
    - Tiesiog nežinau. Suprantu, kad viskas skamba beprotiškai, bet mano galvoje vakuumas, tuštuma... - teisinosi mergina. - Esu aš, čia ir dabar, šioje prakeiktoje vietoje. Žinau tik tiek, kad tu panorėjęs gali iš čia ištrūkti. O aš – ne.
    - Jei nieko neprisimeni, iš kur žinai, kad tu vardu Rozali?
    - Tiesiog šis vardas buvo mano galvoje. Kaip ir paskui iš niekur atsirado tavasis.
    - O kur tu buvai prieš tai? – toliau kamantinėjo Džeikas.
    - Nežinau, - pritilusiu balsu tarė mergina, suprasdama, kad kiekvienas toks neapibrėžtas jos atsakymas varo pašnekovą į neviltį.
    - Tai kodėl tau atrodo, kad turi iš čia ištrūkti?!
    - Nes man čia nepatinka, man čia ne vieta! – garsiai iškvošė ji.
    - Tu gi nežinai! Jei neprisimeni, iš kur čia atsiradai, gal ir buvai čia visa laiką? Gal ankstesnės tavęs ir nėra? Visai nėra! – jau piktdžiugišku balsu ištarė Džeikas, pabrėždamas judviejų pokalbio absurdiškumą.
    - O aš maniau, kad padėsi man... – nusivylusiu, bet ramiu veidu ir balsu ištarė mergina.
    Džeikas išsikvėpęs nutilo, stojo tyla. Dabar jis nukreipė žvilgsnį kažkur į šoną, bet jautė, kad juodi hematito akmenys, stūksantys merginos akiduobėse, sminga į jį. Jo galvoje apsistojo sumaištis. Jis nesuprato, kas vyksta. Dėl to jam buvo baugu, kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, ir tą baugulį bandė panaikinti viską neigdamas. Apie kokią pagalbą galėjo būti kalba...
    - O kaip aš galiu tau padėti? – visgi pasmalsavo Džeikas, jam kažkodėl vis dar rodėsi, kad ši mergina laiko jį bukapročiu ir vedžioja už nosies.
Rozali keletą akimirkų tylėjo, lyg svarstydama, ar apskritai prabilti, tačiau tada tarė:
    - Prašau, nepalik manęs čia vienos amžinai, - paprašė ji. - Sugrįžk vėl. Prašau, - ji vėl nudelbė žvilgsnį ir pridūrė, - Jei ir negalėsi daugiau niekuo man pagelbėti.
    Dabar nežinodamas, ar prabilti, tylėjo Džeikas.
    - O dabar eik – ištarė mergina ir atsistojo. - JIE gali pajusti, kad yra pašalietis.
    - Pašalietis?
    - Žmogus iš kitapus.
    - O kas tie JIE? – paklausė Džeikas, nebesuprasdamas visiškai nieko.
    Atmintyje išniro grėsmingas gaudesys ir juodi siluetai, praeitą kartą pasirodę horizonte ir paskatinę jį greičiau grįžti atgal.
    [Ar tai ir yra JIE?]
    - Dabar eik. Prašau. Jei sugrįši vėl, aš tave pasitiksiu.
    - O kas tie JIE? – neatlyžo jis.
    - Nebėra laiko, turi eiti, - liepė Rozali.
    - Aš grįšiu, - impulsyviai ištarė Džeikas, pats nustebintas savo užtikrintumo, ir tik dabar pajuto, kad visą laiką bendravo užverta burna. Žodžiai sklido erdve ir nebuvo būtina ištarti juos garsiai, kad kitas juos perskaitytų.
    Džeikas atsistojo eiti, bet stabtelėjo prisiminęs, kur stovi. Priešais jį plytėjo skardis. Jis susverdėjo.
    - Tiesiog panorėk. Pabandyk, gal ir tau pavyks, - paragino Rozali.
    - Pavyks, - išlemeno pats sau Džeikas. Jis tai žinojo, nes buvo išbandęs.
    Dar kartą pažvelgęs į Rozali jis užsimerkė. Panorėjęs grįžti prie veidrodžio, akimirksniu atsidūrė priešais jį, savo bute, miegamojo kambaryje, arba įsivaizduojamame jo klone.
    Tuo pat metu lauke pasigirdo gaudesys, kaip ir anąkart, ir Džeikas paniro į atspindinčio paviršiaus gelmę.


                                                  13

                                  RODAS, GODAS IR TODAS

LAIKRODIS KAIP TIK MUŠĖ DEŠIMT skardžių dūžių, kai Džeiko akys varganai atsimerkė. Jis jautėsi apsimiegojęs, tačiau pailsėti vėl neišėjo. Žadintuvas, kaip ir kiekvieną savaitgalį, tylus stovėjo ant naktinio staliuko greta lovos. Jis jau buvo pasiskubinęs į priekį ir rodė tris minutes po dešimtos. Kas žino, kuris iš jų teisus. Pasitrynęs akis Džeikas žvilgtelėjo į laikrodį ant naktinio staliuko. Išaušo nauja diena, dangus jau buvo šviesus. Lauke girdėjosi žmonių balsai, tolumoje sulojo šuo. Gyvenimas jau verda, o jis vis dar neprisiverčia pakilti iš lovos.
    Dienos šviesa apšvietė kambarį, paslaptingi daiktų kontūrai ir tamsios nišos išnyko. Jis nenuginčijamai gulėjo paslikas savo lovoje, susivėlęs ir apsimiegojęs. Veidrodis stovėjo kambario kampe, blizgus jo paviršius atspindėjo medines grindis, komodos kampą, gėlėtus sienų apmušalus. Daugiau nieko. Visgi Džeikas galėjo prisiekti, kad visa, ką naktį regėjo ir juto – tikra. Tiesa, tik pagalvojęs, kad galėtų prisiekti to tikrumu, iškart apsigalvojo. Džeikui į galvą nešautų viso to kam nors pasakoti, juolab prisiekinėti, kad kalba rimtai, ir kad tai vyksta realybėje. Jis net save stengėsi apgaudinėti, o gal priversti protauti, užsikišdamas ausis ir bandydamas nekreipti dėmesio į įkyrų vidinį balsą, kurį girdi visi pamišėliai:
    [Tai tiesa, tai ne haliucinacijos... Tu negali apie tai prasitarti kitiems, nes jie tiesiog nesupras, jie nėra to patyrę, matę, o tu esi.     
    Bet visa tai – tikra. ]
    Ir galų gale neištveri tos naštos nešti vienas, prasitari kažkam, kas su tavimi vyksta ir tave išveža su tramdomaisiais marškiniais, kur ir vieta tokiems kaip tu, tarp minkštų sienų, skirtų minkštapročiams.
    - O jis atrodė visai protingas vaikinas. Bet tik atrodė... – kalbėtų kolegos darbe.
    - Jis buvo toks jaunas. Pasirodo amžius beprotystei nesvarbus, - konstatuotų kaimynė kitapus gatvės.
    - Jis buvo naujas gyventojas? Rodos, jis gyveno vienas, gal jam buvo liūdna? – paklaustų senutė iš buto priešais – Sara Hampton.
    - Jam visai atsisuko varžteliai, paskutiniu metu jis elgėsi švelniai tariant keistai... – pridurtų Olivija.
    Džeikas atsisėdo lovoje, nuleisdamas sunkias savo kojas žemyn. Pasitrynęs delnais plaukus iš padilbų pažvelgė į veidrodį.
    [Visa tai – tik sapnas.
    Jei tai tikra, kodėl visada atsibundu lovoje?
    Kodėl tiesiog neįžengiu atgal į kambarį sąmoningas?
    Jei galiu ten patekti naktį, kodėl negaliu dieną?
    Ar galiu..? ]
    Jis pakilo nuo lovos eiti, įsispyrė šlepetes ir nuslinko prie veidrodžio. Dieną tai buvo taip paprasta, o visa kita taip neįtikinama. Kai šviesu - matyti visi aplinkos daiktai ir objektai, viskas aiškiai regima akimis. O kai Tamsa apgaubia visa aplinkui savo juodu apsiaustu, ribos ir kontūrai išnyksta, ir kad tai kompensuotų, įsijungia fantazija, pripildanti laisvas suvokimo nišas.
    Priėjęs prie veidrodžio Džeikas prilietė jo paviršių. Iš pradžių truputį nedrąsiai, bet antrąkart jau tvirtai ir nedvejodamas.
    Pirštai atsimušė į kietą veidrodžio plokštumą, o vienintelis objektas anapus buvo jo paties rankos atspindys ir jo siluetas. Jis šaltu veidu atitraukė ranką. Nejaugi galėjo tikėtis ko kito? Džeikas apsisuko ir mažais atstumais vilkdamas į šlepetes įmautas pėdas nukėblino į dušą.

    Nors jautėsi mieguistas, jis, rodos, ėmė priprasti prie tokios savo būsenos. Džiugino mintis, kad priešakyje dar vienas laisvadienis, ir tai taip pat suteikė stimulo. Lindėdamas po vandens srove Džeikas nejučia pričiupo viduje slankiojantį nediduką nusivylimą po to, kai pabandžius paliesti veidrodį, jis tiesiog atsimušė į spindinčią stiklo sieną. Džeikui toptelėjo mintis, kad abejonės ir vidiniai konfliktai dėl su veidrodžiu susijusių dalykų vis dėlto jam yra priimtinesni, nei faktas, kad viso to nėra. Jam velnioniškai norėjosi tikėtis, kad tarp apčiuopiamų dalykų visumos yra dar kažkas.
    Vaikystėje mama jam pasakojo pasaką apie tris gnomus: Rodą, Godą ir Todą. Pasakoje jie buvo išdykę padariūkščiai, gąsdinantys negerus vaikus. Gnomai taip pat mėgdavo ateiti pas tuos vaikus, kurie vėlai naktį dar nemiegodavo, kad juos išgąsdintų. Džeikas pamena, kad būdamas mažiukas, jis tikėjo Rodu, Godu ir Todu. Dieną ne itin, nebent retkarčiais, kai būdavo visiškai vienas, bet naktį neabejotinai. Kai neidavo ilgiau užmigti, jį imdavo mušti baimės prakaitas būkštaujant, kad ši trijulė ateis ir pas jį, ir jį mirtinai išgąsdins. Džeikis bijojo šių gnomų. Tiesa, augdamas vis mažiau. Tačiau su amžiumi jis nenorėjo atsikratyti to jausmo, net pajautė apmaudą, kai suprato visai tuo nebetikįs. Viskas tapo taip aišku ir matoma, tik balta arba juoda, jokių paslėptų minčių tarp griežtų eilučių. Ir dabar jis neabejotinai gnomais nebetiki. Tačiau Džeikas pasijautė lyg būdamas mažiukas. Visa nusidažo spalvingiau, sodriau, kai atsiranda bent viena kibirkštis. Tebūnie tai varginantys sapnai ar netgi beprotybė, jei viskas rodos prasmingiau, įdomiau, negu prieš tai.
    Suskambo telefonas. Džeikas kaip tik tuo metu ėjo pro šalį, tad iš netikėtumo virptelėjo širdis.
    - Sveikas gyvas, Džeiki. Kaip tu? Atleisk, laukiau tavo skambučio, bet nesulaukusi vis vien neiškenčiau pati tau nepaskambinusi.
    [Bernarda]
    - Oh, Bernarda, aš visiškas žioplys. Pamiršau paskambinti.
    - Nieko tokio. Tik dažnai apie tave pagalvoju, kaip tu ten? Kaip jautiesi?
    - Nereikia taip manimi rūpintis. Aš nukentėjau tikrai ne daugiau, nei Jūs. O aš it koks savanaudis net nepasiteiravau, kaip pati jaučiatės? Iki šiol nesuprantu, kaip visa tai įvyko, tačiau apgailestauju...
    - Liaukis, Džeiki. Tau nėra ko apgailestauti, tu gi niekuo dėtas. Viskas man gerai. Man tai buvo tik kelios mūro sienos, o tu praradai daug daugiau. Ten buvo tavo daiktai ir baldai su sava aura, ten sklandė visi tavo jausmai ir mintys, kurias sukaupei per visą tą laiką. Ir viskas virto pelenais. Dėl to man svarbu, kaip ten jautiesi, ar tau gerai.
    Džeikas nelabai suprato, ką tiksliai norėjo pasakyti Bernarda, tačiau po jos žodžių pajuto nejaukų gilų tarpeklį, atsivėrusį viduje.
    - Prie pasikeitimų visada reikia prirasti, tačiau jaučiuosi neblogai, - ramino pašnekovę Džeikas.
    - Tas butas išties senamadiškas, namas toliau nuo miesto, tačiau galbūt ir tiks, nors kaip laikina buveinė, m?
    - Žinoma, Bernarda. Ačiū. Visa tai man patinka. Čia daugiau žalumos, gryno oro. Viskas gerai.
    - Tikrai? Kaip puiku.
    - Bernarda?
    - Taip?
    - Aš kaip nors prisidėsiu prie buto remonto. Negalvokit, kad įsikūriau kitur ir paliksiu Jus likimo valiai.
    - Liaukis...
    - Nežinau, kiek galėsiu prisidėti. Bet bendromis jėgomis kažkaip suremontuosim butą.
    - Džeikai, nekalbėk niekų. Man nereikia iš tavęs jokios pagalbos. Man bus džiugu, jei tu vėl grįši į senas vėžias. Tai aš norėčiau tau kaip nors padėti.
    - Bernarda, Jūs dėl manęs ir taip padarėte labai daug.
    - Niekai.
    - Aš tikrai jaučiu pareigą...
    - Baikim apie tai. Džiaugsiuos, jei galėsiu kada nors užsukti aplankyti tave.
    - Ah, būtinai. Esate visada laukiama.
    - Nesijaudink, neužgriūsiu iš anksto nesusitarusi. Bet dar leisiu tau pačiam apsiprasti ten.
    - Dėkoju už rūpestį, Bernarda. Jūs nuostabus žmogus.
    - Baik, Džeiki. Tu pats žinai, kad per tuos metus tu tapai man kaip sūnus. Na ką, išgirdau, ką norėjau, nebetrukdysiu. Paskambink pats, kai galėsi.
    - Be abejo. Paskambinsiu.


                                                  14

                                        PASAULIO GALAS

POPIET IŠĖJĘS LAUKAN Džeikas sumojo - oras su kiekviena diena darėsi vis žvarbesnis. Nors ir kartkartėmis išlįsdavo skaisti saulė, jos spinduliai šildydavo vis mažiau ir mažiau. Medžių lapai lyg graudžios ašaros krito ir krito žemyn, vis labiau apnuogindami  juodas jų šakas ir kamieną. Džeikas nemėgo to laiko, kai nukrenta medžių lapai, kai naktis ima viršų prieš dieną, o šaltis ir žvarba - prieš šilumą. Žolės stiebai prarado sodrią spalvą ir tapo rusvais stagarais. Dangus iš skaisčiai mėlyno tapo pilkšvai žydru, dažnai drumzlinu ir apniukusiu. Nykus ir pilkas laikas, tol, kol ilsisi gamta, pasiruošdama kitam atbudimui, naujam ciklui.
    Vaikai, suaugę, senoliai vaikštinėjo šaligatviais suleidę kaklus į medvilninių, vilnonių verpalų šalikus it vėžliai. Džeikas taip pat vaikštinėjo palei gatvę susikniaubęs į apsiaustą, rankas laikydamas giliai kišenėse. Jis pagalvojo, kad neprošal būtų užsitraukti cigaretę, tačiau net kišenėse atvėsusios rankos nuo šios minties atgrasė.
    Eidamas Džeikas sutiko dvi vaikštinėjančias ir besišnekučiuojančias senyvas moteriškes, vyrą, už rankos vedantį mažiuką sūnų, pro šalį prabėgo trys vaikai raudonomis šaltuko nosimis. O jis kaip visada vienas žengė šaligatviu pirmyn, neturėdamas aiškaus tikslo. Bet tai jį džiugino. Mintys apie naktinius košmarus ar haliucinacijas, vadink kaip nori, jį trikdė, vargino, neramino. Tačiau tai buvo kažkas neįprasta, už jo kasdienybės, net už proto ribų. Ir tai tuo pačiu ir baugino, ir traukė. Tai buvo už ar net virš visos Sistemos rėmų, kuriai jis visada pakluso, kurioje turėjo ir vykdė savo pareigas, kurioje gyveno.  Jis jautėsi kaip savo pjesės herojus ir sinchroniškai toptelėjo mintis, kad dabar su juo vyksta net kažkas įdomiau už visa tai, kas nutikdavo jo pramanytiems veikėjams.
    Žiūrėdamas į batų smaigalius Džeikas nepajuto atsidūręs pačiame Užmiesčio pakrašty, kur baigiasi paskutinės namų rikiuotės, o už jų pūpso tamsiavandenis ežeras apvaliais kampais. Tamsus drumzlinas ežero vanduo slėpė ežero vidurius ir gylį. Ežero pakraščiai buvo apaugę sąžalynais, o vandens paviršius atspindėjo saulę. Džeikui dingtelėjo galvon prisiminimas apie šviesos apskritimą, švietusį iš veidrodžio gelmės. Odos paviršiumi, pašiaušdamas odą, nuvilnijo šiurpuliukas. Aukštos žolės, apsupusios ežerą, papūtus vėjo gūsiui, lyg atlikdamos ritualą, lengvai ir ritmingai lingavo, sukeldamos tykų šnarėjimą. Džeikas priėjo arčiau vandens, ir nors į kūną buvo įsimetęs šaltukas, visgi išsitraukęs iš kišenės prisidegė cigaretę. Vėjo pagauti smilkstančios cigaretės dūmai plaikstėsi tai į rytus, tai į vakarus.
    Toliau už ežero plytėjo miškas, tamsus ir vargiai įžengiamas. Jis driekėsi taip toli išilgai horizonto, kad jo kontūrai vietomis persimaišė su dangumi. Jei nežinotum, atrodytų, kad ten - pasaulio galas.

                                                  * * *

    Džeikas prisiminė pokalbį su Bernarda. Ji buvo rūpestinga vieniša moteriškė. Dėl savo vienatvės retkarčiais nenorom tapdavo įkyri. Tačiau po tėvų žūties, išėjimo iš tetos Emos namų, ji kažkiek atstojo jam motiną. Gal ne visai taip, tačiau ji buvo žmogus, kuriam jis buvo ne vis vien, ji rūpinosi, kad Džeikas jaustųsi gerai, pernelyg nelįsdama į asmeniškumus. Džeikas jos dėka nesijautė visai vienas. Nors  ir nebuvo labai artimas su Bernarda, tačiau žinojo, kad gali ja pasikliauti. Šito jam labai reikėjo, kai buvo dar visai jaunuolis.
    Tėvų žūtis, vaizdiniai iš avarijos ilgai jį persekiojo. Po netekties jis labai ilgėjosi savo šeimos, idealių jų santykių. Nors jie nebuvo idealūs, toli gražu, tačiau su laiku vis labiau tokie rodėsi.
    Visgi šiandien Džeikui iš atminties išniro ir tie prisiminimai, kurie buvo nustumti tolyn, į giliausią smegenų kertelę. Tie prisiminimai, kurių prisiminti jis nenorėjo, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai iškošdavo  ir nustumdavo tolyn, palikdamas tik tai, kas geriausia.
Frenkas Kopelis, Džeiko tėvas, buvo konservatyvus, iš pažiūros santūrus vyras. Frenkui priklausė autoservisas, kuris jam atiteko po jo tėvo, Džeiko senelio, mirties. Taip kaip ir Viliui Vatsonui paveldėjimo teise atiteko popierinių pakuočių fabrikas. Po to kai Frenkas vedė Keit, Džeiko motiną, šis servisas tapo bendru jų turtu ir bendru jų rūpesčiu.
    Motina sugalvojo šūkius ir lozungus, kurie turėjo pritraukti klientus ir buvo raudonom raidėm užklijuoti ant langų ir stiklinių paradinių durų:
    „Suteiksime Jūsų automobiliui antrą kvėpavimą! “
    Arba
    „Mes galime prikelti Jūsų automobilį naujam gyvenimui! “
    Ar
    „Sugedęs Jūsų automobilis – mūsų rūpestis! “
    Paradoksalu, bet būtent taip ir buvo.
    Ta netikusi automobilių taisykla tapo tikru galvos skausmu visiems, visų bėdų priežastimi ir pretekstu. Kad ją skradžiai!
    Kai Džeikiui buvo treji ar ketveri, visai greta serviso įsikūrė konkurentai, kurie su laiku pasiglemždavo vis daugiau ir daugiau tėvo klientų. Frenkas turėjo greta motiną, taip pat Nedą Fosterį, išmintingą vyruką, dešiniąją ranką, tačiau niekada nuoširdžiai nieko nesiklausė. Būdamas konservatyvus ir kietakaktis, jis atsiribojo nuo kitų patarimų ir pagalbos, ir taip vedė pragaištin savo verslą, taip ritosi po velnių ir jų su motina santykiai.
    Frenkas ir Keit ilgai buvo it pavyzdingos šeimos ikona. Buvo viskuo apsirūpinę, visur rodėsi kartu, ir verslą tvarkė dviese, kartu augino ir guvų judviejų sūnų. Tačiau verslui pamažu žlungant ir nebepajėgiant padengti visų įsipareigojimų, Frenkas ėmė niršti ant viso pasaulio, nenorėdamas nieko klausytis, ragino Keit nesikišti, nes čia iš esmės vyriškas verslas, apie kurį ji mažai nutuokianti. Savo dešiniosios rankos jis nesiklausė taip pat, kol galiausiai jiedu susipyko ir Nedas neapsikentęs išėjo lauk.
    - Nu ir eik po velnių, Frenkai. Aš tik norėjau padėti tau iškelti šitą skęstantį laivą į paviršių, bet jei esi toks stuobrys, skęsk kartu su savo suknistu verslu, man nė motais! – sušuko tądien Nedas ir trenkęs stiklines duris išsinešdino visiems laikams.
    Džeikis tuo metu sėdėjo ant kėdės greta tėvo darbo stalo ir pasiėmęs keletą pieštukų piešė figūras ant balto popieriaus lapo.  Jis buvo kabinete viso ginčo metu ir gerai nesuprato, kodėl barasi tėtis su dėde Nedu. Tačiau jis jautė nenumaldomai augančią įtampą jiems dviem kalbant, jautė sunkiai besitvardantį tėvą, kuris kalbėjo išlaikydamas palyginti ramų balsą, bet kad jis nevisai ramus išdavė vis pasitaikantis nervingas drebuliukas jo balse ir nekantrus kojos trepsenimas į grindis po stalu. Kol pagaliau ugnikalnis išsiveržė ir tėvas, galingai trenkdamas kumščiu į stalą bei pats pakildamas nuo kedės, suriaumojo:
    - Man nusiškit ant tavo nuomonės, Nedai, nesikišk ne į savo reikalus, nešdinkis ir palik mane ramybėje!
    Nuo tėvo smūgio į medinį stalą išsilakstė ir ant grindų nusirito trys Džeikio pieštukai, o pats Džeikis krūptelėjo ir iš netikėtumo susigūžė, suspausdamas rankoje likusį pieštuką taip, kad tas, rodos, sutraškėjo. Džeikis pirmą kartą tėvo ir Nedo pokalbio metu pakėlė į juos akis, tuo pačiu nuo popieriaus atitraukdamas ranką su pieštuku, kuris dar vogčiomis spėjo nubrėžti tiesią lyg negyvėlio kardiogramos liniją lape. Tačiau pamatęs įtūžusį tėvo žvilgsnį, Džeikis vėl nudelbė akis.
    Nedas, taręs paskutinius žodžius apie skęstantį laivą, išėjo lauk, paskui save trenkdamas duris. Nors Džeikis nesuprato apie kokį skęstantį laivą ėjo kalba, tačiau kažkodėl tądien įsivaizdavo tame laive besiblaškančius ir mosikuojančius rankomis juos tris (save, tėtį ir motiną), o laivas vis niro ir niro gilyn, kol visai dingo iš horizonto.
    Nors ir iki tol viskas jau buvo pradėję krikti, po tos dienos viskas ėmė ristis žemyn neregėtu pagreičiu. Frenkas ėmė išgėrinėti, Keit dėl to siuto, jiedu pykosi ir tie barniai tapo nyki kasdienybė. Keit neapsikentė ir tetos Emos padedama įsidarbino siuvykloje - nusprendė galiausiai daryti tai, ką pati norėjo ir mėgo, palikdama Frenką kapstytis vieną. Frenkas iš esmės gavo tai, ko troško - Keit nebesikišo į jo reikalus. Jie kivirčydavosi tik dėl jo išgėrinėjimų, kol ir tie ginčai pamažu slopo. Tačiau Džeikis juto nejaukią tylą, pauzes, apčiuopiamą įtampą jiems trims vakarieniaujant prie stalo, važiuojant apsipirkti ar formaliai besišnekučiuojant.
    - Gražus oras šiandien, - sakydavo motina.
    - Tiesa, - pritardavo Frenkas.
    - Ką manai, Džeiki?
    Džeikis nebyliai linkteldavo.
    - Skani vakarienė, – sakydavo Frenkas.
    - Ačiū, - padėkodavo Keit. – O tau skanu, Džeiki?
    - Skanu, - atsakydavo jis.
    Frenkas kartais išeidavo vakarais ir grįždavo nakčia girtas. Kartais apsiblausęs grįždavo jau po darbo. Motina siuto ant jo. Kartais tyliai, bet Džeikis tai vis tiek juto, kartais ji koneveikdavo tėvą garsiai, iškeldama neregėtą skandalą.
    - Susiimk, velniai tave griebtų, kokį pavyzdį rodai Džeikiui?!
    - Nejau tokios būsenos parsiradai automobiliu? Dievaži, Frenkai, tu degraduoji!
    - Eik šalin, kad tave kur! Tu galėjai ką nors partrenkti, sumautas egoiste!
    Tėvas kartą neapsikentęs mostelėjo ranka motinos link, o Džeikis tai matydamas susigūžė ir užsimerkė. Tačiau neišgirdęs duslaus TRINKT, vėl atmerkė vokus, ir pamatė tėvo ranką, pakibusią virš motinos veido, ir motinos akis, kuriose baimę užgožė skaudus įtūžis. Tėvas nuleido ranką ir trenkęs duris išėjo lauk, o motina ėmė raudoti.
    Tai buvo viso ko kulminacija ir, rodos, žemiau jau nebuvo kur. Nors dabar Džeikas suvokė, kad buvo. Motina pažvelgė į Džeikį, o tas buvo nudelbęs akis ir apsimetė žaidžiantis, nesuprantantis, kas vyksta. Jis nenorėjo, kad mama su juo apie tai kalbėtų. Jam atrodė, kad jei jis apsimes, kad viskas gerai, jiedu kažkada susitaikys, ir viskas tikrai bus vėl gerai. Tačiau jei motina jam papasakos, kas vyksta, kodėl jie pykstasi su tėveliu, viskas bus dar rimčiau, jis apsimesti nebegalės, nes visi žinos, kad jis žino, kaip viskas blogai, ir tada viskas tikrai bus blogai. Mama dar labiau pyks ant tėčio, jie dar labiau pyksis, Džeikis nežinos, kurį palaikyti, nes jis tikrai nežino, tačiau apsimesti, kad viskas gerai - nebegalės.
    Tačiau po tos dienos viskas aprimo. Džeikis girdėjo, kai tąnakt, grįžus tėvui, jiedu su motina ilgai kalbėjosi. Tąnakt buvo ir tokių akimirkų, kai vos vėl nekildavo ginčas, tačiau netrukus jų balsai vėl nutykdavo, ir ramus jų pokalbis tęsėsi iki pat ryto. Nuo tos dienos jie visi trys vėl daugiau kalbėdavosi ir jų pokalbiai nebuvo tokie sausi kaip pastaruoju metu, daugiau laiko praleisdavo visi kartu. Nors ir tuo sunkiu metu tėvas niekada griežtai nebarė Džeikio, grįžęs po darbo dažniausiai jį apkabindavo ir pabučiuodavo į kaktą, Džeikis taip pat žinojo, kad tiek tėtis, tiek mama myli jį, tačiau Džeikis taip pat jausdavosi kaip jungiamoji grandis tarp dviejų barikadų pusių, tampoma tai į vieną, tai į kitą pusę, kiekvienam norint atsiriekti didesnę jo dalį, lyg būtų buvęs gardus gimtadienio tortas.
    Jų santykiai, rodos, ėjo geryn iki lemtingos nakties, kuri nusitempė su savimi į bedugnę viską... Jie važiavo namo iš Rodžersų, kur buvo pasisvečiuoti. Tėvas kelionės metu buvo įtartinai tylus, o motina, būdama pakilios nuotaikos, netruko tai pastebėti. Motina užvertė jį klausimais, o neapsikentęs tėvas galų gale prakalbo. Motina suprato, kad tėvas vairuoja išgėręs.
    - Semas man truputį įpylė ir aš išgėriau, palaikydamas jam kompaniją, nedaryk tragedijos, – negrabiai suvapėjo jis.
    - Bet tau iš burnos smarkiai dvokia! Kad tave kur, tu girtas kaip pėdas!
    Ir vėl įsisiūbavo barnis, atskleidęs jų nuoskaudas ir pyktį, kuris lyg geležiniame narve uždarytas laukinis žvėris buvo laikinai užvertas ir laukė savo progos ištrūkti. Jie šaukė vienas ant kito ir koneveikė, o Džeikis neapsikentęs užsidengė ausis rankutėmis, tačiau žodžiai vis tiek surasdavo ertmę pro rankų pirštukus ir patekdavo į jo ausis. Jis, nenorėdamas viso to girdėti, mintyse skaičiavo:
    [Vienas, du, trys,
    Keturi, penki, šeši,
    Septyni, aštuoni, devyni...
    Iki tol, kol pajuto smarkų trenksmą... ir po to visas jo pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Atsimerkęs jis pamatė tai, ko niekada nepajėgs užmiršti.
    Ir jie nutilo.
    Amžiams. ]
    Džeikas pagalvojo, kad tikriausiai todėl neapsikentęs išėjo iš tetos Emos. Jis neapkentė to jausmo, kai viskas, rodos, jau gerai, viskas susitvarkė, o po to visos negandos vėl sugrįžta atgal su didžiule grįžtamąja jėga. Tačiau šis jausmas jį persekiojo. Ir buvo sugrįžęs vėlei, kai pamatė degantį savo butą.


                                                  15

                                    NETIKĖTAS SVEČIAS

PARDUOTUVĖJE ŠĮVAKAR STŪKSOJO NEMAŽA VIRTINĖ ko nors pritrūkusios liaudies. Pritrūko ir jis. Jau praėjo daugiau kaip savaitė, kai įsikėlė į Matildos butą, bet dar vis pristinga vieno ar kito daikto, kuris įprastai būdavo jo bute.
    - Mama, aš noriu šito, - zirzė mažas apvalus berniūkštis tampydamas motinai skverną.
    - Branguti, aš jau paėmiau Caramelade ir Vanillablitz, - ieškojo kontrargumentų moteriškė.
    - Ir šitą paimkim!
    - Branguti...
    - Paimkim!
    Moteris pasidavė.
    - Ar buvai vakar susitikusi Džo? – paklausė jaunutė mergina rausvais skruostais ir smalsiu žvilgsniu.
    - Ne, - atsakė kita, aplinkai abejingesnė.
    - Kodėl?
    - Nes jis šmikis.
    - Rimtai?
    Džeikas nuėjo prie lentynų ir rinkosi produktus.
    - Mačiau jį besišnekučiuojantį su Džesika.
    - O siaube! Jie bučiavosi ar ką?
    - Ne, bet jis meiliai į ją žiūrėjo.
    - Koks kvailys! Pamatysi, rytoj gal net vaikščios apsikabinę. Kloja man sakė, kad jis toks.
    - Koks?
    - Šiknius.
    [Paimsiu viskio ir bus viskas. Atrodo, jau beveik baigiau butelį]
    - Ach, na taip.
    - Daugiau su juo nebesitampysi?
    - Tikriausiai ne.
    - Gal ir teisingai elgiesi.
    - Žinoma, galės tampytis su kuo nori.
    Jis nuėjo prie prekystalio, kur jo laukė garbinga vieta eilės gale.


                                                  * * *

    Džeikas pasijuto išalkęs. Po pietų į skrandį neįdėjo nė kąsnio. Beverdant vakarienę staiga pasigirdo beldimas. Gal tik pasigirdo? Keletui sekundžių suklusęs ir nieko nebeišgirdęs Džeikas ir toliau maišė vakarienę.
    BAR–BAR–BAR
    Vėl pasigirdo beldimas į duris. Šįkart labiau užtikrintas. Džeikas nusivalė rankas į šluostę ir sumažinęs ugnį nuėjo prie durų. Pravėręs duris pažvelgė per tarpą.
    - Labas vakaras, - ištarė nedidukė, maždaug aštuonerių mergaitė, stovinti prie jo slenksčio.
    Didelės mėlynos jos akys įdėmiai žvelgė į jį. Džeikas prisiminė ją matęs. Atrodo, tai kaimynų mergaitė.
    - Labas vakaras, - pasisveikino ir jis, pasiremdamas į durų staktą.
    - Gal galėčiau pas Jus valandėlę pabūti?
    Džeikas suglumęs pasikasė pakaušį.
    - Lauke šalta, namie nieko nėra, o aš, atrodo, pamečiau raktą. Maždaug už valandos turėtų grįžti tėvai su broliuku.
    - Užeik, - ištarė jis ir apsidairęs įleido mergaitę. - Esi išalkusi? Gaminu valgyti, - pasiteiravo toliau maišydamas maistą.
    - Ne, ačiū.
    - Tikrai? Gal užkąstum šiek tiek?
    - Ne, bet mielai atsigerčiau kakavos su pienu, - tarė mergaitė ir atsisėdo virtuvėje ant kėdės greta stalo.
    Žinodamas, kad nei kakavos, nei pieno neturi, Džeikas vis tiek dėl visa ko patikrino spinteles ir šaldytuvą. Žinoma, jų ten nei buvo, nei staiga atsirado.
    - Atleisk, turiu tik arbatos.
    - Tiks. O sausainių nėra taip pat?
    Džeikas apgailestaudamas papurtė galvą ir gūžtelėjo pečiais.
    - Tada tik arbatos.
    Smalsios apvalios mergaitės akys tyrė Džeiko virtuvę ir jį taip pat. Abi rankutės buvo klusniai sudėtos ant stalo, o pirščiukai vikriai judėjo švelniai baksnodami į stalą, lyg į fortepijono klavišus. Džeikas užkaitė vandens ir paruošė viešniai arbatos, tada įsidėjo vakarienę į lėkštę ir prisėdo greta.
    - Skanaus, - palinkėjo ji.
    - Ačiū, - mandagiai šyptelėjo Džeikas. - Tikrai nenori pavalgyti?
    Mergaitė papurtė galvą.
    - Kuo tu vardu? - paklausė Džeikas jau kramsnodamas.
    - Lotė. Lotė Penington.
    - Aš – Džeikas. Tu gyveni antrajame aukšte?
    - Taip. Su mama, tėčiu ir broliuku.
    Palinksėjęs galva ir nebyliai kimšdamas vakarienę Džeikas pagalvojo, kad visiškai neįsivaizduoja, ką kalbėti su tokio amžiaus vaiku.
    - O Jūs gyvenate vienas? - paklausė ji.
    [Tai tikriausiai svarbiausias klausimas visiems šiame name]
    - Aha, vienas, - ištarė jis šakute vartydamas maistą.
    - Net augintinio neturite?
    - Ne, neturiu. O tu?
    - Aš taip pat neturiu. Nors norėčiau. Jau beveik buvau įkalbėjusi tėtį įsigyti šuniuką. Bet paskui mamytė liepė rinktis, ko noriu labiau: šuniuko arba broliuko ar sesutės. Aš sakiau, kad noriu sesutės. Tėtis paklausė, o ar broliuko nenoriu?
    - Ir ką atsakei?
    - Sakiau, kad tada geriau šuniukas. Bet vis tiek gavau broliuką.
    Džeikas pratrūko kvatoti.
    - Manau, broliukas irgi neblogai, - tarė Džeikas apsiraminęs ir vėl grįžęs prie valgio.
    - Neblogai. Bet labiau norėjau sesutės. Mama sakė, kad neina pasirinkti. Bet kodėl aš turėjau pasirinkti? Jei būčiau žinojusi, prašyčiau arba sesutės, arba broliuko ir šuniuko kartu. Broliukas tėveliams, o šuniukas – man.
    - Kai paaugsi džiaugsiesi, kad turi brolį, - besišypsodamas atsakė jis.
    Stojo trumputė pauzė.
    - Mama moka kepti labai skanius vanilinius sausainius, - vėl prakalbo Lotė. - Kada nors atnešiu Jums paragauti.
    - Būsiu dėkingas. Tuomet nupirksiu kakavos, kad turėčiau, kai ateisi kitą kartą.
    - Sutarta, - džiaugsmingai suplojo delnais mažoji Lotė.
    - O Jūsų mama moka kepti skanius sausainius, dėde Džeikai?
    Jis kaip tik baigė tuštinti lėkštę ir pakilęs nuo stalo įdėjo ją į kriauklę.
    - Aha... - numykė ir susimąstė.
    Ar tikrai mama kepė jam sausainius? O taip, kepdavo. Jis net prisimena jų skonį.
    - O, jie grįžo, - sušuko Lotė pažvelgusi pro langą ir pašoko nuo stalo. - Aš lekiu!
    - Gerai, Lote.
    - Ar galiu dar kada Jus aplankyti?
    - Gali, juk žadėjai man sausainių.
    - O Jūs man – kakavos, - prisiminė ji.
    - Tiesa, - sutiko Džeikas.
    - Iki, dėde Džeikai.
    - Iki, Lote.
    Mergaitė išmovė per duris ir nubėgusi per kiemą šoko tėvui į glėbį. Motina, glėbyje nešina kūdikiu, palinko ir pabučiavo Lotei į skruostą. Lotė bakstelėjo parodomuoju pirštu Džeikui į langus, matyt, pasigirdama, kur ką tik svečiavosi. Džeikas, kuris tuo metu stovėjo prie lango, staigiai  ir negalvodamas nuo jo atsitraukė.

                                                  * * *

    Palaistęs fikusą Džeikas nutarė paskaityti. Pirmadienį įsigijo keletą knygų, tad dabar kurį laiką turės į ką paganyti akis. Jis įsitaisė supamajame krėsle, ten pat, kur stovėjo jo augalas, palaikydamas jam kompaniją. Tačiau tik sukrutėjus, medinis krėslo rėmas sugirgždėjo.
    [Ach taip, sena sukrypusi kėdė. Tuoj mes tave sutvarkysim]
    Knygą palikęs ant supamojo krėslo, o pats  priklaupęs ant grindų, Džeikas ėmė krutinti ir tyrinėti medines baldo kojas ir atramas. Suradęs, kur atsilaisvino atramos varžtai, atsinešęs įrankius juos prisuko. Pabandė – nebegirgžda. Tik tiek vargo.
    Galiausiai įsirangęs kėdėje ir užsimetęs kojas viena ant kitos, Džeikas atsivertė knygą ties ta vieta, kur kyšojo kartoninis skirtukas su išpiešta gauruota liūto galva.

    „<... >
    - Atleiskite, sere. Pas Jus svečias, sere, - ištarė liokajus, nedrąsiai įžengęs į kabinetą.
    - Svečias? - paklausė Stenlis ir susirūpinęs pakilo nuo krėslo.
    - Taip, sere.
    - Kas?
    - Atleiskit, bet neatpažinau. Suprantu, kad jau vėlu, bet jis primygtinai reikalavo, sako skubus reikalas.
    - Kur palikai jį laukti?
    - Apačioje, sere. Svetainėje. Atleiskite, nežinau, ar gerai padariau jį įsileisdamas.
    Stenlio veidas apniuko ir kaktoje įsirėžė dvi gilios rūpesčio raukšlelės. Nužingsniavęs prie stalo jis patraukė varinę rankenėlę ir atidaręs stalčių ištraukė stačiakampę riešutmedžio dėžutę, kur gulėjo aštuoni iš dešimt Džonatano Rėjaus Ralstono dovanotų kubietiškų cigarų. Vieną jų išsitraukė, giljotina nupjovė galvutę ir prisidegė, o tada nukėbilkščiavo prie lango. Per lango stiklą tiesiai jam į veidą švietė į smailius pjautuvo ašmenis panaši jaunatis, o mėnesienos apgaubtas veidas atrodė nežmoniškai išbalęs.
    - Sere? - ištarė liokajus su nežymia klausiamąja intonacija, primindamas apie savo buvimą, jis vis dar stovėjo tamsiame kabineto kampe prie juodmedžio durų - tiesus ir pasitempęs lyg styga.
    Stenlis lėtai traukė cigarą, o dūmai plaikstėsi, apgaubdami jį lyg rūkas.
    - Duok man dešimt minučių, o tada gali jį pakviesti užeiti.
    - Supratau, sere, - linktelėjo liokajus ir išnyko pro duris.
    Tamsoje plasnodamas sparnais dangų perskrodė juodas paukštis, bet Stenlio žvilgsnis buvo susikoncentravęs kažkur tolumoje, o akys nemirksėjo tol, kol po keleto minučių jis atsiduso ir nuėjo šalin nuo lango. Prisėdęs ant krėslo, cigarą parėmė peleninės griovelyje, o pats atsilošė. Žiūrėdamas į duris priešakyje sunėrė pirštus ir laukė.
    Netrukus Stenlis išgirdo palengva artėjančius žingsnius, kurie dusliai dunksėjo į kiekvieną laiptų pakopą, vedančią į antrą aukštą, ir šis lėtas dunksėjimas virpino širdį panašiai kaip katedros varpai, įnirtingai skambantys sekmadieniais ir tada, kai kas nors iškeliauja anapilin.
    Galiausiai pakopos baigėsi ir Stenlis pajuto svečią jau stovintį kitoje durų pusėje. Juodas jo šešėlis skverbėsi per durų apačią.
Sugirgždėjus durų vyriams palengva prasidarė kabineto durys, ir Stenlis suprato, kad išmušė jo valanda... “

    Suskambo telefonas. Džeikas pakėlė akis nuo knygos. Irzliai atsidusęs atsistojo nuo krėslo.
    - Klausau.
    - Džeikai? – pasigirdo Olivijos balsas ragelyje.
    - Taip, Olivija, čia aš.
    - Džeikai, mane paskyrė vietoj Polio. Įsivaizduoji, Džeikai? – skambėjo džiugus jos balsas.
    - Šiandien? Nuostabu, sveikinu. Labai dėl tavęs džiaugiuosi! – ištarė Džeikas, tačiau susimąstė, ar jo žodžiai neskamba abejingai.
    - Taip, pranešė šiandien. Aš taip pat džiaugiuosi, tiesiog skraidau. Tiek darbo, tiek pastangų. Dievaži, galų gale!
    - Taip, tikrai.
    - Norčiau su tavimi tai atšvęsti.
    - Žinoma, kada?
    - Kad ir rytoj. Arba net šiandien! Šįvakar su kolegomis einu į ChatsNoirs užeigą. Tačiau galėčiau anksčiau ištrūkti!
    - Ne, Olvija, tai tavo šventė, būk kiek priklauso. Susitiksim penktadienį. Šiandien jau antradienis, savaitė netruks praeiti, o rytojaus dieną po mūsų šventimo nereiks anksti kilti ir keliauti į darbą.
    Olivija susimąstė.
    - Na gerai. Bet penktadienį atšvęsime mudu dviese.
    - Taip, būtinai.
    - Na ką, tuomet turiu lėkti...
    - Gerai, Olivija, dar kartą sveikinu. Tu to nusipelnei.
    - Ačiū, Džeikai. Iki penktadienio!
    - Gero vakaro. Iki.
    Eidamas atgal į kambarį Džeikas pagalvojo, kad jam derėtų, ir jis tikrai norėtų, nuoširdžiai džiaugtis už Oliviją ir atšvęsti jos sėkmę. Tačiau gali pakeisti balso toną, parinkti reikiamą mimiką, atitinkamą gestikuliaciją, tariamus žodžius, tačiau jausmų pakeisti negali niekas. O jis jautė abejingumą, jautė, kad jam nė motais.  Kodėl? Galbūt buvo irzlus ir pavargęs, o gal jie tolsta vienas nuo kito. Arba jis nuo jos. Jei būtų galėjęs rinktis, ar penktadienį susitikti su Olivija, ar ne, būtų pasirinkęs pastarąjį variantą. Žinoma, galimybė rinktis niekur nedingo. Tačiau Džeikas nusprendė plaukti pasroviui.
    Atsigulęs lovoje kurį laiką žiūrėjo į šviečiančio mėnulio mėnesieną už lango, lyg seras Stenlis. Keletą naktų  jam sekėsi apsieiti be netikusių sapnų, todėl ir miegas buvo kietesnis. Prieš pat miegą kas vakarą išgerdavo stiklą du viskio, ir tai padėdavo atsikratyti minčių ir ramiau užmigti. Tokia preliudija pradėjo ir šią naktį. Akys pradėjo merktis, tikėdamasis gero poilsio ir šiąnakt.


                                                  * * *

    Atsipeikėjo jis stovįs priešais veidrodį. Apsivilkęs pusiau atsegtus marškinius ir kelnes, lyg būtų ką tik ne miegojęs, o rengęsis kažkur eiti. Nakties tamsa vyravo aplinkui, o į kambarį krito tik menkutis šviesos kuokštelis nuo mėnulio, šviečiančio kažkur už lango.
    [Kaip čia atsidūriau?
    Aš gi guliausi miegoti...
    Gal tai somnambulizmas?
    Gal aš tapau nakviša? Dėl to ir jaučiuosi toks išvargęs. Vaikštau miegodamas ir sapnuoju.
    Todėl viskas atrodo itin tikroviška. Taip tikroviška, kad dar pabudęs neatskiriu, ar tai sapnavau, ar tai vyko iš tikro... ]
    Tačiau greit visos mintys išgaravo it rasa prieš vaiskią vidurdienio saulę. Džeikas užsimerkė ir nevalingu judesiu prilietė ranką prie veidrodžio. Ir pajuto palengva į jį nyrantis...


                                                  16

                                      JUODAS SILUETAS

    - Aš tavęs laukiau. Tikėjausi, kad vis tiek anksčiau ar vėliau pasirodysi, - pasigirdo balsas, Džeikui dar nespėjus atverti akių. - Nors jau buvau sunerimusi.
    Atmerkęs akis Džeikas vėl išvydo savo kambarį, o juodu apsiaustu apsigaubusi Rozali stovėjo prie lango kambario gale. Pro langą sklido šviesa, tokia, lyg vidury dienos šviestų saulė.
    - Rozali, tu beveik mane išgąsdinai, - suvapėjo jis.
    - Džiaugiuosi, kad nepabūgai.
    - Ko?
    - Sugrįžti, - patikslino ji.
    - Tu prašei.
    - Na ir kas?
    - O aš pažadėjau, - tarė Džeikas, nutylėdamas, kad visa tai tik atsitiktinumas.
    Džeikas pajuto, kad Rozali šyptelėjo.
    - Kaip tu? – paklausė jis.
    - Kai tu čia – geriau.
    Apsižvalgęs po patalpą Džeikas pamindžikavo aplink ten, kur stovi, ir neradęs vietos parymo prie rašomojo stalo, arčiau Rozali.
    - Čia daugiau nieko nėra, be mūsų? – paklausė jis.
    - Bute – ne. Bet jei apskritai - yra.
    - Tie, kurių turiu saugotis?
    - Taip.
    - Kas jie tokie?
    - Jie ne tokie kaip mudu, - tarstelėjo Rozali.
    - O kokie?
    - Kitokie.
    - Kokie kitokie? – neatlyžo Džeikas.
    - Sunku paaiškinti, - suvapeno mergina ir suraukė tamsius antakius. - Vieną kartą mačiau merginą, panašią į mudu. Norėjau su ja pasikalbėti, bet ji buvo labai išsigandusi ir visą laiką nuo manęs slėpėsi. Aš jos ieškojau, bet niekaip negalėjau rasti. Negalėjau, nes ji to nenorėjo. Kartais girdėdavau jos tylų verksmą kažkur kalnuose, lyg tylų šnabždesį, ir tik gerai įsiklausius galėjai išgirsti, jog tai žmogaus rauda. Kartą pamačiau kaip vienas jų ją kažkur išsiveda, dingsta už horizonto. Daugiau jos nemačiau. Ir negirdėjau jos.
    - Kur išsivedė?
    - Nežinau. Daug ko negaliu tau paaiškinti, nes paprasčiausiai tai man svetima, kaip ir tau.
    - O kas yra už horizonto?
    - Kiek man teko matyti – laukymė ir kalnai driekiasi kiek akys regi, ir toliau.
    - Tai kas tie JIE? Taip man ir nepaaiškinai.
    - Nesitikėk iš manęs gauti tikslų atsakymą, nes to nežinau taip pat.
    - Ah, nuo to ir reikėjo pradėti! – nervingai sukrenkštė Džeikas ir mostelėjo rankas į šalis. – Tikėjausi, kad jei vėl pateksiu čia, gausiu kokių nors atsakymų, bet kur tau!
    - Aš tik žinau, kad jie kitokie, - nukirto Rozali, nekreipdama dėmesio į Džeiko postringavimus, ji galėjo suprasti, kaip jis jaučiasi.
    - Visiškai nieko nesuprantu. Čia sapnas? Fantazija? Beprotybė? – Džeikas nekantriai susimuistė ir vėl sužiuro į merginą.
    - Man tai – prakeikimas, - tarė Rozali ir atsišlijusi nuo lango nuėjo prie veidrodžio.
    Ji ranka prilietė veidrodžio paviršių ir švelniai pabandė jį stumtelti.
    - Matai? Šie vartai kitapus man užverti. Tau tai gali būti kas nori – sapnas, fantazija, bet kas. Kaip tai bevadinsi. Tu gebi sugrįžti į pasaulį, kurį vadini tikruoju. O man ši vieta – vienintelė, kur egzistuoju.
    Džeikas nebyliai žvelgė į Rozali, o ji nusigręžusi vėl pirštų galiukais perbraukė per veidrodį.
    - Eime laukan, - galiausiai tarė ji ir nužingsniavo prieškambariu link laukujų durų, Džeikas nusekė pavymui.
    Jiems išėjus į prieangį, Džeikas sustojo prie durų ir kurį laiką prastovėjo ten lyg įbestas. Rozali sustojo greta jo.
    Dabar čia buvo dienos metas. Džeikas pats taip nusprendė, nes aplinkui buvo šviesu. Nors saulės ir nebuvo matyti. Už jo raudonplyčio namo, kur praeitą kartą driekėsi smėlynai, tiesėsi Sedingtono gatvė, palei ją - pažįstamos namų rikiuotės ir aukšti gatvių žibintai, kurie stovėjo nunarinę galvas. Ten, kur prieš tai styrojo tik sudžiūvę stagarai, dabar stovėjo medžiai ir viešėjo žolė. Džeikas suglumęs žiūrėjo į vaizdinį. Lyg visas jo Užmiesčio rajonas būtų persikėlę kartu su juo. Tik aukšti kalnai matėsi tolumoje. Jie niekur nedingo.
    - Kodėl visa tai čia atsirado? – išsiplėtusiomis klausiamomis akimis sužiuro į Rozali Džeikas.
    Rozali be atsako toliau nebyliai žvelgė į gatvę.
    - Veidrodis, namas, gatvė su namais, kas toliau?
    - Gal aš to turėčiau klausti tavęs? – ji pagaliau įsmeigė juodas hematito akis į Džeiką.
    - Aš nežinau, kodėl tai vyksta.
    Jiedu palengva nulipo laiptais žemyn ir ėjo tolyn gatve.
    - Gal tu tiesiog taip prisirišęs prie savo namų, kad vis daugiau kartu su tavimi persikelia čia.
    - Aš nesu prie jų prisirišęs. Į šį rajoną persikėliau neseniai. Būtent po persikėlimo ir prasidėjo visa tai, - neramiai kalbėjo Džeikas ir skėstelėjo rankomis į erdvę aplink jį.
    - Papasakok detaliau, kaip patenki čia? Tiesiog prisilieti prie veidrodžio ir viskas? Kaip pastebėjai, kad veidrodis ne šiaip spindintis paviršius? – dabar kamantinėjo Rozali.
    - Pamačiau tavo pirštų antspaudus ir pabandžiau juos nuvalyti. Bevalydamas trumpam nudelbiau žvilgsnį, o kai pakėliau akis, mano ranką buvo prarijęs veidrodis. Tuomet pirmą kartą ir patekau čia.
    - Gali patekti šiapus kada nori?
    - Ne. Atrodo, tik naktį. Nors aš nei karto specialiai nesistengiau čia persikelti. 
    - Tu manai, kad ši vieta ir aš - tik tavo fantazija? – su vos įžvelgiama ironija rimtame veide pasiteiravo Rozali.
    - Čia viskas taip tikra... – atsiduso Džeikas. - Jaučiu daiktų kontūrus, kai prie jų prisiliečiu, jaučiu savo kūną ir galiu jį valingai valdyti, galiu galvoti ir daugmaž valdyti savo mintis. Ne taip, kaip sapne. Bet kartu čia kažko trūksta, kad būtų tikra.
    - Ko? – sukluso Rozali.
    Džeikas susimąstė, bandydamas savo minčiai suteikti konkretų pavidalą.
    - Duok šen ranką, - ištarė ji nebyliom lūpom. Džeikas nustebęs sužiuro į ją, ir Rozali nelaukdama jo ranką pagriebė pati.
    Staiga Džeikas pajuto gumulą, kuris spurdėdamas nusirito per pilvą lyg leidžiantis kalneliais atrakcionų parke. Jie atsiplėšė nuo žemės ir akimirksniu pakibo aukštai ore virš gatvės, virš pastatų, o jų stogai bolavo jiems po kojomis. Tačiau Džeikas, įsistebeilijęs į Rozali, kažkurį tarpsnį to nepastebėjo. Taip gera buvo jausti jos delną savajame. Galų gale susizgribęs, kokiame aukštyje stovi, mašinaliai įsitvėrė abejom rankom į Rozali.
    - Nebijok, - jis pajuto jos raminantį balsą. – Viskas gerai. Dabar mes lengvesni nei migla mums po kojomis.
    Apsidairęs Džeikas pamatė Užmiestį ir jo ribas. Ten, kur baigiasi rajonas, kaip ir pirmiau plytėjo raudoni smėlynai. Čia atsirado tik jo gatvė ir namų rikiuotės, toliau – viskas kaip buvę. Kur ne kur iš raudonos dykynės įsiveržę aukštyn styrojo milžiniški kalnai ir granito olos, kurių viršūnės stiebėsi dar aukščiau, nei jie dabar buvo pakibę.
    Po akimirkos jie vėl nusileido ant žemės.
    - Gal tai padėjo? Tai kas gi čia kitaip, nei kitoje pusėje? – paklausė Rozali.
    - Čia persikėlė ne viskas.
    - Aš tai mačiau, - palinksėjo ji.
    - O kas tiksliai – dabar negaliu apibūdinti. Vaizdas lyg užfiksuotas fotografijoje... Tačiau jame nėra pokyčio, ekspresijos, gyvumo...
    Jis įtemptai mąstė, jiedu ėjo toliau. Galiausiai Rozali prisėdo ant suoliuko nedideliame parkelyje greta krautuvėlės, o Džeikas keletu žingsnių atsilikęs gale ištarė:
    - Na žinoma, aš žinau, ko čia nėra! Pažiūrėk į šiuos medžius.
    - Na? – sužiuro Rozali.
    - Į jų lapus. Jie nejuda! Kaip ir žolė, kaip krūmai. Nėra vėjo. Net nukritę lapai guli po medžiais lyg priklijuoti, o nesiplaiksto pažeme. Dabar aš tai jaučiu. Girdi ką nors? – retoriškai paklausė Džeikas. - Nieko! Nėra vėjo ir medžių lapai nešlama. Ir ant medžių šakų nečiulba paukščiai. Čia mirtina tyla. Todėl toks grėsmingas rodosi tų mirties angelų gausmas.
    - Mirties angelų? – nustebo Rozali ir pastebimai susigūžė, paskui ją nusidriekė drumzlinai pilka pašvaistė.
    - Aš nežinau, kas JIE. Bet jų aukšti juodi siluetai, jų grėsmingumas ir baugulys, kurį jie sukelia, man primena mirties angelus, psichopompus, apie kuriuos esu šiek tiek skaitęs. Žinoma, visi tie skaitalai atrodė paiki pramanai, bet... – tarė Džeikas ir prisėdo greta ant medinio suoliuko.
    - Kas tie psichopompai? – paklausė Rozali, jos juodos hematito akys ilgai nesitraukė ir laikėsi įbestos į pašnekovą.
    - Tai dvasios, būtybės, mirties angelai ir demonai. Kaip juos bevadinsi. Jie lydi mirusiojo vėlę į mirusiųjų pasaulį. Kaip Hermis ar Charonas. Dvasių vedliai.
    - Nori pasakyti, kad čia pomirtinė vieta? Dvasių buveinė? Bet tu gi nemiręs? – kiek suirzusi atakavo Rozali.
    - Aš nieko nenoriu pasakyti. Aš pasakiau, ką tie siluetai man primena. Bet ir tu negali paneigti nei vienos versijos, kurią beiškelčiau. Nes tu taip pat nieko nesupranti, kaip ir aš. O gal tu dalis manęs. Įsivaizduojamas pašnekovas, sukurtas mano fantazijos. Savarankiška mano smegenų dalelė, kuri sukuria priešpriešą man. Aš teigiu, o tu neigi, bet abu vienodai nežinome fakto. Čia kaip įsivaizduojamas draugas, kurį susikuria savo galvoje kai kurie maži vaikai. Tik susikūriau dar ir visą naują pasaulį. Pastaruoju metu man dar ir kaip norisi atitrūkti nuo tikrovės. Tai būtų netgi labai įtikinama versija.
    - Tu sakai, kad aš – išgalvota? Egzistuoju tik tavo galvoje? – ėmė dar labiau niršti Rozali. – Na žinai, tai blogiau nei būti įkalintai amžinoje dykynėje. Net pomirtinės vietos versija atrodo patrauklesnė, nes tai bent reiškia, kad kažkada turėjau savo tikrą gyvenimą, o ne mane sugalvojo kažkoks... – per sukąstus dantis iškošė Rozali ir nukreipė žvilgsnį į priekį.
    - Nusiramink, aš tik svarstau, - šyptelėjo Džeikas. – Mielai išklausyčiau ir tavo versiją.
    - Aš neturiu jokios versijos. Tai lyg besitęsiantis blogas sapnas, iš kurio negali pabusti, - tarė ji, o Džeikui tai pasirodė pažįstama. – Tačiau tas blogas sapnas mano atveju tikresnis, realesnis, labiau apčiuopiamas, nei tai, ką galėčiau tikėtis išvysti pabudusi.
    - Tu neatsimeni absoliučiai nieko?
    - Skiautes, nuotrupas, trupinius. Tai išnyra akimirksniu ir vėl pranyksta. Veidai, trumpam pasirodantis ir dingstantys į juodą bedugnę, pažįstami, bet tuo pačiu ir tolimi balsai, kuriuos kartkartėmis išgirstu iš niekur, daiktų, vietų fragmentai. Bet kai jie visi atskirai, jie praranda prasmę.
    Džeikas sužiuro į Rozali. Jos juodos garbanos krito ant veido, o palei kojas maišėsi pilkšva ir rausva migla.
    - Betgi tai nėra nieko, - ramino jis merginą. - Gal tai ir nuotrupos, bet galbūt kažkada jos vėl susilies į visumą. Prisiminimai, tai esminis mūsų egzistencijos liudininkas. Jei atsimeni bent kažkokią dalelę ne iš čia, netikslu sakyti, kad egzistuoji tik šičia.
    - Pats ką tik sakei, kad egzistuoju tik tavo galvoje, esu tavo fantazija, - priminė Rozali balsu, kuris vis dar buvo persmelktas irzuliu.
    - Tai buvo versija. Tačiau tu praeitą kartą tikinai, kad tavo galvoje vakuumas, kad nieko neprisimeni.
    - O ką man reikėjo sakyti? Tie vaizdiniai, balsai mano galvoje gal ir yra prisiminimai, tikrojo mano gyvenimo epizodai, bet susmulkinti taip smulkiai, kad man net sunku juos apibrėžti, apibūdinti. Jei būčiau pasakiusi, kad taip, aš kažką prisimenu, būtum paklausęs, ką būtent. O aš nebūčiau galėjusi atsakyti. Ir dabar atsakyti negaliu. Aš negaliu apibūdinti tų balsų tonų, tolimoje skambančios melodijos, daiktų, kurių regiu tik kontūrus. O tu norėjai išgirsti kažką konkretaus, kad pajėgtum suprasti, kur ir kodėl čia patekai.
    - Kai pasakei, kad tavo galvoje tuščia, maniau, kad tokiu atveju negali teigti, jog tavo vieta ne čia. Nes nebuvo pagrįsta galvoti, kad kažkada egzistavai kitur. Tačiau bet kažkokie prisiminimų pėdsakai keičia situaciją. Žmogus, su savarankiškais prisiminimais, negali būti mano išmislas.
    - Na bent jau šitiek išsikovojau, - abejingai suvapėjo Rozali.
    - Jei prisimeni kitų žmonių veidus, jų balsus, kad ir pati tiksliai negali jų apčiuopti savo galvoje, tu turi būti išlikusi jų atmintyje, jie turėtų tave prisiminti.
    - Kalbi taip, lyg būčiau mirusi, - ištarė Rozali dar vis ne itin patenkinta Džeiko minčių tėkme.
    - Šitos versijos aš, deja, kol kas paneigti negaliu, - pagūžčiojo pečiais Džeikas.
    - Patvirtinti taip pat, - papildė Rozali.
    - Tiesa.
    - Bet tuomet ką tu čia veiki? Lyg ir esi gyvas?
    - Taip. Bet tai iš dalies galėtų paaiškinti, kodėl per veidrodį kitapus negali patekti tu. Nors viskas vis tiek skamba absurdiškai. Neniršk, bet labiau tikėčiau, kad tai sapnas. Kol nepavyks surankioti bent vieno tavo prisiminimo, kad galėtum jį man papasakoti, būsiu labiau linkęs laikytis tokios savo nuomonės.
    Rozali pastebimai pyko, ji nebyli sėdėjo priešais jį, tačiau nuo jos plaikstėsi raudona pašvaistė. Pati Rozali buvo paranormali, kitokia. Šviesa, kurią kartkartėmis skleidė, taip pat buvo nepaaiškinama, neįprasta. Ji tiesiog negalėjo būti toks pat žmogus, kaip ir jis. Jei ji kada nors ir buvo iš kitapus, dabar ji labiau šio pasaulio gyventoja, nei ano.
    - Žinai, ko dar čia nėra? – prisiminęs ištarė Džeikas, nesitikėdamas gauti atsakymo.
    - Na?
    - Kvapų. Jokių kvapų.
    Rozali tyliai žvelgė į sustingusius medžius parke.
    Tuo metu jiedu išvydo šešėlį, juodą drumzliną dūmą netoli jų, gatvės gale, ir netrukus pasigirdo grėsmingas gaudesys, pervėręs mirtiną tylą.
    - Grįžk atgal pas save, greičiau, dink iš čia, - pašoko ant kojų Rozali. – Nagi!
    Džeikas pagalvojo, kad nori atsidurti prie veidrodžio,  bet šįkart šitai nesuveikė.
    - Negaliu! Šįkart neina! – sumišo jis.
    - Tada bėk!
    Jis pasileido gatve link savo namo, pasiekęs jį įbėgo per laukujas duris. Įskubėjęs į kambarį neabejodamas pasidavė veidrodžio link ir jame pranyko.

                                                  * * *

    Džeikas atsidūrė savo kambaryje. Čia dar vyravo tamsa, buvo naktis. Jis atsigręžė atgal į veidrodį, iš kurio ką tik išniro. Net atšlijo nuo jo pagalvojęs, ar tik tas sutvėrimas neišnirs paskui jį. Veidrodis atspindėjo tik gilią tamsą, kuri buvo užpildžiusi patalpą. Suglumęs apsidairė po kambarį. Buvo tylu, tik kitame kambaryje girdėjosi tiksintis švytuoklinis laikrodis. Nuskubėjęs prie lovos jis dar kartą pažvelgė į kampe stovintį veidrodį, jam norėjosi kuo greičiau atsigulti, tvirtai užmerkti akis, apsimesti, kad nieko nebuvo ir atsibusti išaušus rytui. Tačiau... jis pamatė lovoje gulintį patį save.
    [!!!]
    Džeikas supanikavo ir ėmė blaškytis vietoje.
    [Neįmanoma
    Sapnuoju
    Košmaras... ]
    Sukosi mintys aplink jį. Džeiko galva ėmė tvinksėti ir ūžti, rodėsi, tuoj sprogs...
    DIN-DONG
tuo metu pasigirdo skardūs laikrodžio dūžiai ir išsigandęs Džeikas mašinaliai šoko į lovą, apgaubdamas gulintį savo kūną...