Atspindžiai (1dalis „Nelaukti pokyčiai“; 7,8,9,10 skyrius)

7

                                                        TETA EMA

JIS ATMERKĖ SUNKIUS AKIŲ VOKUS sučirškus žadintuvui ir nervingai trinktelėjo jam per pakaušį, kol tas suinkštęs nutilo. Susivėlęs ir susikuitęs lovoje apsidairė kambaryje. Kambarys buvo apytamsis, už lango apsiniaukę.
    Pervertęs galvoje pastarąsias dienas ir naktis jis įtikėjo savo hipoteze, kad pastaruoju metu jam visko per daug ir tai viską paaiškina – ir nerimą, ir minčių chaosą, ir netikusius sapnus bei prastą miegą. Jis visada tvirtai laikėsi, nors buvo talžomas ir daužomas neigiamų aplinkybių. Jis visada buvo stiprus, bet dar vieni pokyčiai, kai jau, rodės, viskas susidėliojo į savo vėžias, jį išbalansavo ir prasidėjo organizmo reakcijos į visą tai. Tai normalu. Juk taip?
    [Kodėl mane persekioja negandos? Kodėl prarandu viską, ką branginu?
    Tai buvo tik butas, tik daiktai. Esu patyręs ir dar didesnių netekčių...
    Bet visgi. Padegimas?!
    Ar taip gali būti? Kas galėjo taip pasielgti? Kas galėjo šitaip linkėti man blogo? ]
    Džeikas patrynė pirštais smilkinius, galva plyšo pusiau kaip per stiprias pagirias.
    [Tik du viskio stiklai, o galva lyg pripildyta švino? Dievaži, nejau senstu?]
    Bet tai nebuvo tik viskis. Jis tai žinojo, bent jau jautė. Sapnas? Eilinis košmaras. Turbūt. O gal ne. Kas žino.
    Jis lėtai, vogčiomis, lyg kažin ko stebimas, pačiupinėjo naktinių marškinių skverną, kuriuo naktį bandė valyti antspaudus ant veidrodžio. Arba nebandė, sapnavo. Medžiaga buvo beveik sausa, bet dar galėjai jausti įsismelkusią drėgmę nuo jo paties seilių.
    [???]
    Šitam sušiktam bute aš kraustausi iš proto, - vėl toptelėjo Džeikui.
    Galiausiai nuvijęs mintis, Džeikas prisivertė atsikelti iš lovos, užsiversdamas stiklą vandens išgėrė aspirino ir nušliaužė į dušą.

                                                                * * *

    Atvažiavęs į redakciją Džeikas išdidžiai tepštelėjo išspausdintą straipsnį Toniui ant stalo.
    - Dar vienas tavo niekaliukas ar šįkart kas nors vertas dėmesio? – šyptelėjo Tonis, nepakeldamas akių nuo vartomų lapų, kuriais buvo gausiai apkrautas stalas.
    Džeikas neatsakė, tik nervingai kastelėjo lūpą, kad neiškoštų to, dėl ko paskui gailėtųsi.
    - Netrukus perskaitysiu, pasikviesiu tave, pataisysi ką reikia, ir galėsi nešdintis su savo reikalais.
    - Ačiū, - padėkojo Džeikas ir apsisukęs išėjo.
    Išeidamas pro duris prasilenkė su Emili, kuri linguodama velveto sijonu aptrauktais klubais nešė Toniui puodelį garuojančios kavos. Priėjusi prie durų ji stabtelėjo pasitaisyti baltą šifono palaidinę. Ji stovėjo nudelbusi žvilgsnį į krūtinę ir taisėsi iškirptę, kuri buvo susmukusi toliau, nei reikia, kol pajuto šešėlį šalia savęs ir pakėlė akis.
    - Laba diena, Džeikai, - šyptelėjo ji, o skruostai pastebimai paraudo.
    - Laba diena, Emili, - atsakė šis, pažvelgęs į ją ir apsimesdamas, kad tik dabar ją pastebėjo.
    Jis atsisėdo prie savo darbo stalo ir stūmė laiką laukdamas, kol Tonis perskaitys jo straipsnį. Trumpam buvo apnikusios mintys apie naktinį nuotykį su veidrodžiu, bet kuo daugiau apie tai galvojo, tuo viskas labiau nešėjo į sapną. Bet kitaip ir būti negalėjo. Netrukus šias mintis nustūmė šalin.
    Artėjo pietų metas.

                                                                * * *

    - Graži diena, - ištarė Markas, per pietus jiems sėdint parke ir kemšant sumuštinius su kumpiu.
    - Tiesa. Vėjas šaltokas, bet saulė dar šildo, - pritarė Džeikas.
    - Papasakok, kaip laikaisi. Taip ir neturėjom progos normaliai pakalbėti.
    - Nėra ko pasakoti. Tas gaisras, žinoma, išmušė iš vėžių, bet viskas susitvarkys.
    - Bet kaip tai nutiko?
    - Kaip kilo gaisras?
    - Aha.
    - Išėjau į parduotuvę, o kai grįžau...
    - Bet... Nustatė gaisro priežastį? – paklausė Markas, įdėmiai žvelgdamas į Džeiką mėlynomis akimis.
    - Padegimas.
    - Padegimas?!
    - Taip, atrodo rado kažkokio degaus skysčio.
    - Velniai rautų, Džeikai, turėjai priešų? – iš nustebimo kąsnis užstrigo Marko burnoje.
    - Na ne... Mano nuomone, neturėjau, - ištarė Džeikas ir nervingai sukikeno.
    - Ar aišku, kas tai padarė?
    - Ne.
    - Turi idėjų, kas galėjo?
    - Žinoma, kad neturiu, Markai. Neįsivaizduoju. Tai kažkoks absurdas. Gal įvyko kažkoks nesusipratimas ar kažkas panašaus.
    - Nesusipratimas?
    - Nežinau, tiesiog neįsivaizduoju, kas galėjo trokšti man pakenkti.
    - Gal palikai ar kitaip įskaudinai kokią moterį? – ironiškai tarė Markas, bandydamas gelbėti Džeiko nuotaiką.
    - Ką? Moterį? – nustebo Džeikas ir kreivai dėbtelėjo į Marką.
    - Moterys vieni žiauriausių ir nenuspėjamų sutvėrimų žemėje, ypač kai yra įniršusios, - sukikeno Markas.
    - Ach šitaip, - išspaudė šypseną ir Džeikas. – Na ne, nemanau, kad kažką taip įskaudinau. Bent ne taip, kad būčiau nusipelnęs šitokio keršto, - tarė jis ir atsikando stambų kąsnį sumuštinio.
    - Na, kaip bebūtų, tau sušiktai nepasisekė, - apibendrino Markas.
    - Būtent, - pritarė Džeikas ir jo veidas apsiniaukė.
    Suvalgę sumuštinius jie keletą minučių sėdėjo tylėdami. Parke tai šian, tai ten zujo žmonių tuntai.
    - Kaip Tonis? Kaip supratau laisvų dienų negavai? – tylą pertraukė Markas.
    - Tonis šiknius, - nukirto Džeikas, o Markas pritariamai linktelėjo.
    - O kaip sekasi tau?
    Markas šyptelėjo.
    - Gerai... – tarė vis dar šypsodamasis.
    Džeikas įtariai žvelgė į jį.
    - Nesiskundžiu, dievaži. Norėčiau, kad ir tau viskas būtų taip gerai, kaip man, - Markas neslėpė geros savo nuotaikos, tokios priešingos nei Džeiko, kaip kad komedija ir tragedija.
    - Pasakok. Keistai kalbi, kaip pamišėlis.
    - Galbūt. Bet žinai, kaip bebūtų paradoksalu ir keista, kartais, kai užtyla protas, rodos, atsiveria akys. Tuomet viską suvokiame širdimi, - tarė Markas su šypsena, kuri dabar trikdė Džeiką, bet sutrikusi Džeiko mimika netrikdė Marko. - Protas gali mums įvardinti, kokia šiandien diena pagal kalendorių, kad štai čia yra centrinis miesto parkas, kuris yra dešimt mylių nuo darbo ir maždaug penkiolika iki mano namų, čia veši klevai, kaštonai, robinijos, čia vaikšto du senukai, jai apie septyniasdešimt, o jam apie septyniasdešimt su puse, štai čia stovi bažnyčia... – kalbėjo jis, o akyse sužibo kibirkštis, užsiplieskianti akyse tų, kurie yra labai įtikėję tuo, apie ką kalba. - O širdimi mes jaučiame grožį: jaučiame, kaip nosį maloniai glosto drėgnos žolės ir krentančių lapų kvapas, ausis pasiekia raminantis medžių ošimas, matom, kad priešais, susikibę rankomis, neskubėdami, pasišnekučiuodami vaikšto du senučiukai, jau keliolika minučių nostalgiškai žvelgdami į renesanso epochos bažnyčią, kurioje, galbūt, kažkada seniai susituokė. Žvelgia ir meiliai spaudžiasi vienas prie kito, šypsosi, džiaugiasi vienas kito buvimu ir artumu po tiek metų. Protas ragintų grįžti į darbą, nes jis puikiai žino, kad jau trisdešimt dvi minutės kaip baigėsi pietų metas.
    Džeikas žvilgtelėjo į laikrodį: [velniai rautų] ir buvo bepakyląs nuo suoliuko. Bet Markas nesiruošė kilti nepabaigęs.
    - O širdžiai laikas nesvarbu, ji leidžia tau čia pasilikti, kad ir visą amžinybę... Kai aplinką suvokiam širdimi galbūt atrodom išsiblaškę, galbūt kartais net truputį kuoktelėję.
    - Būtent, - įsiterpė Džeikas, bet Markas nesustodamas tęsė toliau.
    - Galime porą valandų žiūrėti į besileidžiančią saulę, miegančią mylimą merginą, žaidžiantį vaiką ar po kiemą bėgiojantį šunį, nors protas sakytų, kad laiko atžvilgiu tai neracionalu. Netgi galime užsimanyti apkabinti visai nepažįstamą žmogų ar atsisėsti ant grindų šalia kėdės, nes taip sėdėti dar neteko. Širdis nekuria taisyklių, standartų, kodeksų, nespaudžia į rėmus. Taigi, kartais taip gera „išsikraustyti iš proto“ ir pabūti šiek tiek pamišusiu, nes tik tada gebam suvokti aplinkos koloritą, jos aurą, iš tikrųjų išgirsti, išvysti, paliesti, pajausti, suprasti... gyvenimą.
    - Markai, kad tave kur, sunku apversti liežuvį, bet ar tu įsimylėjai? – paklausė Džeikobas Markui užbaigus savo monologą ir nesulaikė šypsenos.
    - Nežiūrėk į mane taip, Džeikai, aš laimingas.
    - Neįtikėtina, - ištarė Džeikas
    [Mūsų Dorianas Grėjus suvyniotas ir suvystytas į popierėlį kaip saldainis]
    ir ėmė kvatoti. Juokas veržėsi giliai iš jo plaučių ir atrodė net perdėtas, neadekvatus. Markas kiek sutrikęs pažvelgė ir jį, tačiau netruko pats užsikrėsti ir taip pat prapliupo juoktis.

                                                                * * *

    Popiet Džeikas, nesulaukęs Tonio kvietimo, pats nuėjo į jo kabinetą.
    - Neturiu laiko, Džeikai. Juk sakiau, kad pats tave pakviesiu. Eik lauk.
    Ir nuėjo atgal į darbo vietą.
    Po valandėlės, neprasimanydamas veiklos, Džeikas nuėjo prie lango. Rankoje jis laikė puodelį su užrašu „Jei liūdna dėl šiandien, nusišypsok dėl rytojaus“ ir gurkšnodamas baltą kavą žvelgė laukan. Vakarėjant dangus apsiblausė tokiais tamsiais debesimis, kad atrodė visam susikaupusiam lietui išlieti reikės ne mažiau savaitės. Netrukus pradėjo kilti vėjas ir ėmė smarkiai pliaupti. Pro langą buvo matyti nuo žvarbos susigūžę ir tankiai skėčiais apsiginklavę praeiviai. Ant šaligatvių ir gatvių telkšojo ištisos pelkių marios. Krentantys lietaus lašai buvo tokie stambūs ir tankūs, kad užteko keleto akimirkų po atviru dangum, kad drabužiai peršlaptų kiaurai. Pro langą matėsi blizgantys gatvėmis zujančių automobilių stogai, girdėjosi keleto vairuotojų pyptelėjimas, tikriausiai kokiam žioplinėjančiam vairuotojui. Arba skubančiam ir staiga į gatvę iššokusiam praeiviui. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas skubėjo atlikti tai, kas ištrėmė juos laukan, ir kuo greičiau pasiekti kokią šiltą sausą vietelę.
    Likus valandai iki darbo galo Tonis mestelėjo ant stalo straipsnį.
    - Pataisyk ir atnešk kuo greičiau.
    Kai baigė buvo penkta valanda vakaro.

                                                                * * *

    - Užsiėmęs šįvakar? – Džeikas paklausė paskambinęs Markui po vakarienės.
    - Ne, turi pasiūlymų kuo užsiimti?
    - Gal po bokalą alaus?
    - Vidury savaitės? O tu irgi keitiesi, - nusikvatojo Markas, Džeikas mintyse suurzgė. – Gerai, be abejo.
    - Pusę devintos tiks?
    - Tiks. Tik sakyk kur.
    Po valandėlės Džeikas nuėjo į miegamojo kambarį persirengti, bet sąmoningai į veidrodį nepažvelgė. Apsivilkęs paltą išėjo į tamsią vėsą, pačiu laiku privažiavo taksi.
    Nors buvo vidurys savaitės, baras publikos nestokojo, fone skambėjo muzika, o barmenas pilstė vieną bokalą po kito. Markas jau laukė, šnekučiuodamasis su vyriškiu, priėjusiu prie baro užsisakyti.
    - Labas vakaras, - pasisveikino priėjęs Džeikas.
    - O, štai ir tu. Susipažink, čia mano kaimynas ... odas. O čia mano kolega ir draugas Džeikas.
    Skambant muzikai ir aidint balsams Džeikas neišgirdo nepažįstamojo vardo. Klodas? Todas? Gal tiesiog Odas?
    [Bala žino ir koks skirtumas.]
    - Malonu, - ištarė abu kartu ir paspaudė dešines.
    Nepažįstamasis netrukus pasišalino paaiškinęs, kad atėjo nė vienas. Jiedu užsisakė alaus.
    - Tai pasakok, Markai, kas su tavim nutiko, - ištarė Džeikas, jiems keliant po bokalą Budweisser.
    - Ji vardu Liusi. Ji nuostabi, Džeikai.
    - Neabejoju, dėl jos pradėjai kalbėti kažkaip keistai, - šyptelėjo Džeikas ir muktelėjo alaus.
    - Tu nesupranti. Aš tiesiog laimingas...
    - Nejaugi?
    - Myliu dangų, danguje besiplaikstančius debesis, myliu saulę, žolę parke, myliu orą, kurį giliai įkvėpiu ir kuris atgaivina mano kūną, myliu žmones, kurie eina pro šalį, tuos, kurie linkteli, šypteli, ir tuos, kurie nekreipdami dėmesio į mane nueina šalin, myliu paukščių čiulbėjimą ir chaotišką triukšmą gatvėje, myliu šitą pasaulį...  – įsijautęs lyriškai dėstė Markas.
    - Po paraliais, Markai, tuoj apsivemsiu...
    - Myliu, nes žinau, kad šiame pasaulyje yra JI, - nepaisydamas Džeiko rūškanoto veido užbaigė jo apsiseilėjęs kolega. - Velniai rautų, tu teisus Džeikai, aš įsimylėjau...
    - O tu poetas. Ir tu teisus, aš šito nesuprantu, - Džeikas vėl pakėlė bokalą ir jį ištuštino. – Dar po vieną?
    Visą vakarą Markas čiauškė ta pačia gaidele ir tai Džeiką varė iš proto. Jau geriau karštakošis nutrūktgalvis Markas, nei plaukiojantis padebesiais ir apsiseilėjęs lyg mergiotė. Markas kalbėjo kalbėjo kalbėjo, o Džeikas tuštino vieną bokalą po kito. Po ketvirto bokalo žvilgtelėjo į laikrodį.
    - Jau vėlu, - ištarė jis ir juodu pakilo eiti.
    Atsisveikinę jie išsiskyrė prie baro, kiekvienas pasukdamas savo namų link. Lietus kaip tik buvo nustojęs. Džeikas ėjo šlapiu grindiniu ir panarinęs galvą žvelgė į kampuotus cementinių šaligatvio plytelių raizginius sau po kojomis. Nuo drėgnų jo batų snapų atsispindėjo vaiski balta šviesa, krentanti nuo vitrinų.
    Eidamas palei parką, jis pastebėjo merginą, kuri sėdėjo ant suoliuko susisukusi į paltą ir verkė. Ji rankogaliu braukė krentančias ašaras ir traukė varvančią sušalusią nosį, o Džeikui artėjant atsistojo ir suskubo eiti.
    - Matyt nelaiminga meilė. Tikiuosi po poros savaičių nereikės guosti taip verkšlenančio Marko, - pagalvojo Džeikas ir ironiškai šyptelėjo. – Galės nubraukti ašarą savo nosinaite su išsiuvinėtais inicialais „M. R. “. Tikriausiai ant jos dar galima užuosti rūpestingos motinos kvepalus!
    Mergina dingo tamsiame skersgatvyje, bet kurį laiką nedingo jam iš galvos. Džeikas nejučia prisiminė savo tetą. Jam atrodė, kad vyro palikta moteris, norėdama prikelti savo sumindytą savivertę, dažnai renkasi kraštutinumus ir rezultate pasiekia neregėtas sau aukštumas arba trenkiasi žemėn tiesiai veidu į purvą.
    Pastarasis likimas su trenksmu ištiko jo tetą Emą, po to kai Džeikas pas ją apsigyveno po tėvų žūties ir po to, kai jos vyras išėjo pas meilužę. Ji keletą savaičių be paliavos kriokė ir raudojo, o vėliau nei iš šio, nei iš to nutarė viduj atsiradusią nišą kaip nors užpildyti.
Užsimiršti ji nusprendė leisdama laiką su įvairiais vyrukais: restoranuose, baruose, parsivedusi juos namo. Jie dovanodavo jai gėlių, atsinešdavo šampano ar viskio, kartais mesteldavo pataikūnišką komplimentą, kol galiausiai suguldavo į lovą. Tačiau po kurio laiko įvairaus plauko vyrukai vis dažniau užsukdavo be jokių vaišių ir saldžių preliudijų, kol galiausiai ateidavo pas ją vien tik atlikti reikalo po atvira užsklanda, be jokių repeticijų ir užkulisinių žaidimų, ir atlikę savo patino rolę, išsinešdindavo lauk.
    Ema po tokių vizitų mirkdavo duše, atsisėdusi prieblandoje tuštindavo alkoholio butelį arba susisukusi embriono poza užmigdavo ant sofos. Džeikas, nusileidęs laiptais žemyn, rasdavo ją gulinčią nuogą, susivėlusiais plaukais, rasdavo ant grindų ar stalo pabirusias cigaretes ir jų nuorūkas, tuščią panaudotą alkoholio tarą, kaip pigią kekšę besivoliojančią ant grindų. Tačiau Ema vis labiau siautėjo ir vis labiau išgerinėjo.
    Sėdėdamas kambaryje viršuj, Džeikas girdėdavo, kai atėję vyrai dulkindavo ją kaip mergšę, jo ausis pasiekdavo Emos dejonės, kartais nesuprasi, persmelktas malonumo ar skausmo (fizinio ar dvasinio) ir kartais... jis trokšdavo būti tų vyrų vietoje. Jam kartais atrodė, kad ir teta Ema jį provokuoja. Kartais, kai ji sėdėdavo šalia jo, jai lyg specialiai, lyg netyčia nusmukdavo nuo peties josios apdribusi palaidinė ar marška, ir pro kamputį pasimatydavo rusvas spenelis ar net visa putli krūtis. Džeikas dažnai neatsispirdavo paspoksoti, nors ir stengdavosi. Toks jau buvo amžius. Emos tai netrikdė. Ji galbūt to siekė. O galbūt jai buvo nė motais. Kas žino.
    Kartą jiedu sėdėjo virtuvėje. Džeikas nuo stalo rinko lėkštes po vakarienės, o Ema dar vis sėdėjo prie stalo ant medinės kėdės, per vakarienę gerokai padauginusi vyno. Ji sutraukė iš eilės tris cigaretes ir paskutinę nusmilkiusi peleninėje sugriebė Džeiko ranką, kuria jis tuo metu šluostė apšnerkštą stalą. Jis sustojo ir pažvelgė į tetą Emą. Ji su vos matoma pikdžiugiška šypsena taip pat žiūrėjo į jį ir dar vis nepaleisdama rankos pamažu nuleido ją sau tarp šiltų šlaunų. Džeikas mašinaliai pabandė atsitraukti, o ji, vis dar nepaleisdama iš spąstų, kitos rankos pirštą pridėjo prie besišypsančių lūpų ir sušvokštė:
    - Šššš...
    Džeikui vėl pabandžius atsitraukti, Ema ėmė kvatoti it pikta laumė iškrėtusi šunybę. Džeikas ištrūko smerkiančiai dėbtelėjęs į ją, paliko ją vieną virtuvėje ir užlipo viršun į savo kambarį. Tačiau po to vakaro jis dažnai valingai ir nevalingai prisimindavo drėgną jos tarpukojį  ir nuo šių minčių pajausdavo karštį kelnėse.
    Vieną vakarą nusprendęs prasiblaškyt gryname ore ir sportbačių padais patrinti pilkus šaligatvius, jis susiruošė pas Donį Prestoną, žadėdamas jį pasikviesti į kompaniją. Išeinant prasilenkė su apgirtusia Hario Bekerso povyza - parduotuvės iš už kampo savininku. Jie prasilenkė tarpduryje ir tiek vienas kito tematė. Haris nemėgo Džeiko, Emos sūnėno, o Džeikas jo tiesiog neapkentė. Neapkentė jo visa širdim už tai, ką padarė Rudolfui, bet buvo nepajėgus kažką pakeisti.
    Kai Džeikas grįžo namo, rado tetą Emą parklupusią ant grindų šalia sofos, jos paakiuose margavo mėlynės, iš praskelto antakio sruvo siaura kraujo juostelė, balta jos palaidinė buvo dvejuose vietose perplėšta ir apipilta gėrimu, vietomis aptaškyta raudonais taškiukais, krentančiais iš antakio,  apdaras buvo panašus į dramatišką siurrealistinį paveikslą. Džeikas prisėdo greta jos. Ji neaiškiai kažką vapėjo pro sutinusias raudonas lūpas:
    - Aš nenorėjau, nenorėjau, atleisk, aš, aš tokia...
    Teta pakelė į jį skaudų žvilgsnį ir jis, pažvelgęs į jos gilias lyg bedugnis ežeras akis, jų gelmėje pamatė savo motiną.
Mano teta Ema. Keit, mano tetos sesuo, mano motina.
Jos abi buvo viena. Jos akyse jis pamatė ją. Tai, kas jam buvo šventa ir neliečiama. Ir Džeiko kraujas užvirė, jo viduje degė kaitri keršto ugnis, jo akyse tai atsispindėjo. Ema paėmė Džeiką už rankos ir sukniubo ašarotu veidu į jį. Džeikas nejučia prisiminė tą vakarą kai Ema jo delną nuslinko savimi žemyn. Tik dabar Džeikui buvo pasiutusiai gėda dėl jį valdžiusio geidulio tetai Emai. Jam išraudo skruostai, tačiau net jis pats nesuprato, nuo gėdos ar pykčio, ir valdomas įtūžio jis sugniaužė kumščius. Jis jautėsi galįs suknežinti tam pirdžiui makaulę, nors buvo tik  jaunas kumeliukas.
    Juodu visą vakarą kalbėjosi. Pirminis įtūžis sumažėjo, nors toli gražu nedingo. Ema įkalbėjo jį tą vakarą likti su ja, o vėliau niekam neprasitarti, kas nutiko.
    - Nurimk, Džeiki, man viskas gerai... Bus gerai... Pamatysi...
    Nesinorėjo visko taip palikti, bet galiausiai Džeikis sutiko. Sutiko po to, kai jie ryte į kriauklę supylė visų alkoholio butelių turinį, kartu gamino pietus ir vakarienę, ilgai kalbėjosi. Netrukus Emos mėlynės užgijo lyg nebūta. Jos veidas atgavo spindesį, o užgesusios akys vėl ėmė spindėti. Reikalai taisėsi. Kai kuriomis dienomis jis pajausdavo, kad teta darosi ne tokia svetima kaip anksčiau, artimesnė. Bet ne tokia artima, kokia buvo mama. Tačiau kai jie sėdėdavo kartu vakarais, kimšdavo užkandžius, kalbėdavosi, juokaudavo, juokdavosi, jis jausdavo, kad jam gera. Praleisdama daugiau laiko su juo, Ema nepalyginamai mažiau laiko leisdavo su vyrais.
    Tačiau taip buvo iki tol, kol paaiškėjo, kad Ema prisidėjo prie Rudolfo likimo. Ir jie atitolo vėl. Negrįžtamai.
    Vieną saulėtą vasaros dieną jis praleido su Doniu ir Biliu plaukiodami baseine. Donio tėvai buvo išvykę ir jie linksmai leido laiką gurkšnodami alų ir nardydami perregimame spindinčiame vandenyje. Tais metais jie baigė mokyklą ir negalėjo atsidžiaugti staiga užvaldžiusiu neaprėpiamu laisvės pojūčiu. Vandens paviršius nuo saulės spindulių tviskėjo it stiklas. Panėrus nuo tramplyno vanduo išsitaškydavo į visas puses tūkstančiais mažyčių vandens šukių.
    Pavargęs ir vos vilkdamas kojas jis užsuko į parduotuvę nupirkti pieno, tada nukėblino namo. Pravėrus namų duris rankos nusviro. Teta gulėjo išsidrėbusi ant sofos su stambiu apsiseilėjusiu patinu - Hariu Bekersu. Ant grindų voliojosi nelabasis gėrimas, o kambaryje tvyrojo slogus cigarečių tvaikas. Ji pakėlė galvą, trumpai žvilgtelėjo į jį ir iššiepė gerokai apgirtusį veidą, tada liepė lipti viršun. Džeikas sudrebėjo ir apimtas nusivylimo, pykčio, neapykantos padrėbė pieną ant virtuvės stalo ir užlipo viršun. Tada susikrovė daiktus ir nieko nesakęs išėjo. Visam. Visko buvo per daug.
    Netrukus jį pasiekė žinia apie tetos Emos mirtį. Aiškios priežasties nežinojo, tačiau buvo įsitikinęs, kad ta priežastis buvo murzina, palaida, nenormali,  kaip ir ji pati. Ji tikrai nemirė nuo vėžio ar kokios kitos nepagydomos ligos, tuomet jis buvo tuo įsitikinęs. Jis manė, kad vėžiu kažkodėl suserga labiausiai to nenusipelnę.
Dabar jis galvojo, kad bepigu jam buvo smerkti šitą moterį. Jis buvo egoistas.
    Meskite  į mane akmenį, kas be nuodėmės...
    Jis stengėsi daug apie tai negalvoti, tačiau kažkur giliai jautė nejaukų skaudantį gumulą prisiminęs tetą Emą, kurios daugiau nebematė.
    Džeikas, paėjėjęs nemažą kelio atkarpą, galiausiai išsikvietė taksi. Taksi vairuotojas visą kelią tylėjo, Džeikas mokėdamas už tai užmetė jam šiek tiek viršaus. Radijas tyliai grojo Nancy Sinatros „You Only Live Twice“. Gatvelė link namų buvo tuščia, šviesos languose - užgesintos.  Pamažu vėl įsismarkavo lietus, o įvažiavus į kiemą jau stipriai pliaupė. Taksi automobilis sustojo kieme, visi name miegojo. Užmokėjęs ir išlipęs lauk Džeikas nuskubėjo prie laukujų durų, bet plaukai vis tiek spėjo peršlapti ir šlapi prilipo prie kaktos.
    Numetęs šlapius batus prieškambaryje, jis nukėblino tiesiai į miegamąjį ir nusimetęs drabužius krito į lovą. Tačiau netrukus vėl išlipo iš patalų ir nuėjo prie komodos. Iš ten ištraukė draperiją ir užmetė ją ant veidrodžio. Tada vėl nuvilko kojas iki lovos, šiltai susisuko į antklodę  ir neilgai trukus užsnūdo.
    Visą naktį Džeikas blaškėsi: tai pabusdavo, tai vėl užmigdavo, sapnavo neaiškius sapnus, kurių ryte pabudęs neprisiminė, kol galiausiai išaušo rytas.


                                                                8

                                                          DOVANOS

LYGIAI ŠEŠTĄ SUSKAMBO ŽADINTUVAS. Penkiolika minučių miego sudegė kartu su jo butu. Ilgesnė kelionė į darbą – trumpesnis miegas. Džeikas pramerkė sunkius vokus. Regis, užmigti gilesniam miegui pavyko tik prieš pat rytą. Ramaus miego stygius vis kaupėsi, o kur dar išgertas alkoholis. Galva buvo kaip akmeninė, maudė kūną.
    Kad būtų lengviau keltis ryte, anksčiau Džeikas tik pabudęs apmąstydavo pozityvius dalykus, dėl ko verta keltis iš lovos ir pradėti naują dieną: su teta Ema eis į iškylą, keps pyragą, vakare skaitys naują knygą, užbaigs savo pjesės skyrių, susitiks su Olivija... Tačiau šiandien nepavyko užsikabinti už nieko, kas priverstų su didesniu ūpu jį atsikelti iš lovos. Džeikas trynė akis ir suinkštė kaip erzinamas šunytis. Bet keltis reikėjo. Išvirtęs iš lovos ir suprasdamas, kad vėluoja pagal įprastą grafiką, vis tiek negalėjo prisiversti judėti greičiau. Jautėsi toks apsunkęs, lyg visas kūnas būtų apraizgytas metalinių grandinių raizginiai, kuriuos vos galėjo pakelti, bemaž tokiais pat, kaip Marlio dvasia, kuomet aplankė Skrudžą Kalėdų išvakarėse.
    Prieš išeidamas nuo veidrodžio nutraukė draperiją - veidrodis nekaltas dėl jo prasto miego. Ir kvailų sapnų. Priėjęs arčiau pažvelgė į paraudusias savo akis.

                                                                * * *

    - Kažkas šiandien dirbs pusvalandžiu ilgiau, - šėtoniškai besišypsodamas ištarė Tonis, kurį Džeikas susitiko iškart, išlipęs iš lifto. Lyg tas būtų specialiai tykojęs jo, kada susimaus.
    Pasiekęs darbo vietą jis suglebo kėdėje ir sunarinęs rankas prieš save po dešimties minučių ėmė sėdėdamas snausti. Balsai aplinkui sūpavo kaip lopšinė, nors toli gražu nebuvo tokie melodingi.
    - Džeikobai Kopeli, jei į darbą ateinate prastumti laiką, galiu jus išlaisvinti iš šios kančios. Galėsite miegoti kiek širdis geidžia. M? – netrukus pasigirdo balsas priešais jį.
    Džeikas krūptelėjo ir atsikvošėjęs pamatė prieš save Tonį.
    - Atleisk, Toni, einu kavos ir imsiuosi darbo.
    - Malonėkit.
    Bet dirbti nėjo, net nusėdėti sekėsi sunkiai. Kūnas glebo, akys merkėsi, ausyse spengė, kartais net imdavo pykinti. Nuovargis, prastas miegas ir alkoholis neišėjo į gerą. Jautėsi kaip nuvarytas arklys.
    - Oho, Džeikai, atrodai baisiai, - sukikeno Markas, o Džeikas mintyse suvaitojo.
    - Tonis stebi mane kaip piktoji dvasia, - išvebleno.
    - Kaip visada.
    - O kaip tu?
    - Neabejotinai geriau nei tu, tu išbalęs kaip lavonas. Kitą kartą reikės tave prižiūrėti, kad neprisisiurbtum tiek alaus, - vėl sukikeno Markas.
    - Dink iš čia, Markai, - suirzęs šniokštelėjo Džeikas ir pavijo jį šalin.
    Tas toliau krizendamas dingo jam už nugaros.
    Įsikrovęs dvigubą porciją kavos ir užpylęs verdančiu vandeniu, Džeikas po truputį išmaukė gėrimą, turėjusį suteikti energijos. Visgi kofeinas jį veikė taip pat kaip kriaušių limonadas – niekaip. Suveikė nebent trumpalaikis psichologinis aspektas ir faktas, kad gurkšnojant gėrimą neužmigsi. Apsikrovęs stalą lapais Džeikas pabandė susikaupti darbui.

                                                                * * *

    - Prisidėsi?  - paklausė Alisa, kreipdamasi į Džeiką, bet tas ne iškart susiprato. – Kopeli! – sušuko ji.
    - M? – sukluso Džeikas, pakeldamas galvą, bet jo akyse vis dar mirgėjo juodi rašmenys, nuo kurių ką tik buvo atitrauktas. Šiaip ne taip buvo pavykę susikaupti.
    - Ar prisidėsi klausiu?
    - Prie ko?
    Netoli Džeiko darbo stalo stovėjo būrelis žmonių, kurie dabar sužiuro į jį, laikinai nutraukdami diskusijas. Balsus prieš tai girdėjo, bet apie ką buvo kalbama vogčiomis nesiklausė ir tai jam nelabai rūpėjo. Džeikas niekad nebuvo aktyvus socialinis dalyvis, sukosi atokiau nuo įvykių sūkurio, todėl daug ką sužinodavo paskutinis. Direktorius po vienos jo šunybės net buvo pavadinęs jį sociopatu. Tąkart jis ne itin suprato, ką tai reiškia. Jei atvirai, visai neturėjo supratimo. Tačiau tada buvo dar vaikas, iš kur jam reikėjo žinoti? Kai perskaitė bibliotekoje, ką tai reiškia, Džeikis pagalvojo, kad būtų galėjęs ginčytis, tačiau šaukštai po pietų. Be to, kam išvis rūpi, ką galvoja tas smirdžius Tomsonas?
    - Nieko sau, jau pusvalandį apie tai kalbam, kur skraidai?
    - Negirdėjau, dirbu.
    - Klausyk, misteri Darbštuoli, Emili gimtadienis. Renkam pinigus dovanai. Prisidėsi?
    - Žinoma, - Džeikas išsitraukė piniginę iš kišenės. – Kiek?
    - Kiek negaila, - nusišypsojo ji.
    Džeikas nemėgo tokių situacijų. Iš kur jam žinoti, kokia yra tinkama suma, kad neatrodytų nei užsispaudęs, nei pernelyg dosnus? Pažvelgė į piniginę. Ten buvo tik keletas stambių kupiūrų. Jautėsi lyg turėdamas vieną atliekamą saldainį ir du godžiai spoksančius draugus šalia – nei atiduoti, nei pasilikti. Kaip tik pro šalį sliūkino Markas.
    - Ei, Markai!
    - Na?
    - Mestelk už mane, atiduosiu po pietų, kai iškeisiu.
    - Kiek?
    - Nežinau. Tiek pat kiek pats davei.
    - Be problemų.
    - Dėkingas.

                                                                * * *

    - Einam pietų? – pasiteiravo Markas, priėjęs už ketvirčio valandos.
    - Jau?
    - Neišalkęs? Jau vidurdienis.
    - Tiesiog paskutinės dvi valandos kažkur išgaravo.
    Jiedu išėjo laukan. Papūtė šaltas pasiutęs vėjas ir abu susigūžė, o primerktos akys tapo siauros it migdolai.
    - Šalta, - Džeikas pasitrynė skruostus.
    - Bent veidas spalvą atgavo. Ryte atrodei nekaip, - šyptelėjo Markas, parodydamas visus savo dantis.
    - Prastai miegu.
    - Matyt dar neatsigavai po gaisro.
    - Galbūt.
    - Aš tikriausiai keletą naktų išvis negalėčiau užmigti, viskas stovėtų prieš akis. Tu gi buvai ten ir matei viską?
    - Buvau.
    - Matei, kad Kolinsas apie tai parašė?
    - Laikrašty? – sukluso Džeikas.
    - Aha.
    - Ne, nemačiau. Nelabai ir noriu matyti.
    - Buvo ir nuotrauka. Tikras pragaras.
    - Jei redakcijoje dar yra bent vienas nežinantis, kad tai nutiko man, prašau nepasakok. Keista, kad dar  niekas apie tai manęs nepaklausė. Gi visi tokie tauškalytės.
    - Kas?
    - Smalsuoliai ir plepiai.
    - Gal net pats Kolinsas nesusigaudė? – pamąstė Markas.
    - Dėl ko? Kad tai buvo mano butas?
    - Aha. Kitaip gandas būtinai pasklistų.
    - Gal. Būtų tikras stebuklas, jei tai prasprūdo jam pro nosį. Sunku tikėti, kad visi tokie taktiški ir dėl to nelenda į akis. Tiksliai žino Tonis, bet jam nė motais, - pasvarstė Džeikas ir nutilo.
    - Tikriausiai nelabai nori apie tai kalbėti? – susimojo Markas.
    - Tiesa.
    - Tuomet ir baikim tą temą.
    - Ačiū.
    Priartėjus prie kavinukės, greta įėjimo juos pasitiko butaforinis virėjas, pagamintas iš kieto kartono, su tokiu pat butaforiniu steiku ant plataus padėklo kairėje rankoje. Užėję vidun ir suradę laisvą vietelę užsisakė maisto.
    Tuo metu Džeiko skrandis kaip tik pasivijo per greit nuskubėjusį laiką ir ėmė gurgti.

                                                                * * *

    Popiet visi apspito Emili lyg liūtų banda bejėgę auką. Tačiau ši auka buvo patenkinta tokiu dėmesiu ir pastebėjusi artėjantį kolektyvą plačiai išsišiepė.
    Alisa artėjo jos link su keletu ryškių žiedų, o Emili iš nekantrumo jau trynė rankomis. Džeikas įsivaizdavo, kaip turėtų pasijausti Emili, jei Alisa taip ir praeitų pro pat ją ir pasimerktų gėles ant savo stalo, stovinčio greta josios. Tikriausiai Emili veidas ištįstų iš netikėtumo. Gi ji įsitikinusi, kad gėlės šiandien – tik jai. Džeikas tai įsivaizduodamas smagiai šyptelėjo.
    [Vaikiški pokštai, Džeikai, vaikiški. Paikos tavo mintys.
    Kodėl niekada nesugebu tiesiog pasidžiaugti kartu su kitais?
    Eh, bet tai nuobodu.
    Piktas dėdė esi Džeikai, piktas]
    Iš už būrio nugarų išniro Markas, kuriam buvo patikėta įteikti blizgalais ir kaspinais užvyniotą dovaną. Jis nusekė paskui Alisą.
    - Su gimtadieniu, Emili Grifin! – džiaugsmingai sušuko tiedu, o visi įkandin ėmė traukti gimtadienio dainušką.
    Džeikas mintyse suinkštė, tačiau panosėje taip pat tarė dainos žodžius.
    [Keista ta šventė gimtadienis.
    Kam rūpi, kad aš gimiau prieš daugiau nei trisdešimt metų? Kam rūpi, kiek metų Emili? Galėčiau lažintis, kad niekas tiksliai to nežino.
    Duok miniai galimybę pasilinksminti ir ji pati suras už ką išgerti. ]
    Emili išvyniojo dovanų dėžę ir pravėrusi ją rado gausybę laikraščio skutų, kuriais buvo užkišta visa dėžė iki pat viršaus. Tikėdamasi, kad tai ne viskas, Emili sukišo abi rankas į skiaučių liūną ir ten kažką užčiuopė.
    - Kažkas čia slepiasi! – tarė ji ir laukan ištraukė permatomą stiklo dėžutę. Viršuje jos kyšojo dvi nedidukė metalinės žnyplės – rankos, kurios buvo nukreiptos į dėžutės dugną. Dėžutė atrodė lyg sumažintas žaidimo variantas, kur įmetęs monetą ir valdydamas metalines roboto žnyples gali iš permatomos dėžės dugno išsitrauki žaisliuką ar kokį kitą blizgantį suvenyrą. Tik šios sumažintos dėžutės dugnas buvo užpiltas ne žaislais, o popieriaus lapukais su palinkėjimais.
    - O dievulėliau, kaip miela, - išvapeno Emili.
    Po kurio laiko būrys pradėjo skirstytis po savo darbo vietas. Džeikas, eidamas link savosios, žvilgtelėjo į Tonio kabinetą. Durys buvo užvertos, bet kabinetas nebuvo tuščias. Tonis taip ir neiškišo snapo pasveikinti Emili.

                                                                * * *

    Šiaip taip atvargęs dieną Džeikas grįžo namo. Pavakarieniavęs ir išlindęs iš dušo paskambino Olivijai.
    - Labas  vakaras, kaip sekasi mano damai? – pasiteiravo Džeikas.
    - Nesiskundžiu, o kaip laikaisi tu?
    - Nesiskundžiu taip pat. Rytoj susitinkam? Niekas nepasikeitė?
    - Ne, mielasis, planai lieka nepakitę, - atsakė ji.
    - Pusę aštuntos?
    - Taip, - patvirtino Olivija.
    - Puiku, susitiksim rytoj, labos nakties, - atsisveikino Džeikas po trumpo pokalbio, jis nemėgo bereikalingai vynioti žodžių į vatą.
    - Lauksiu, labanakt.
    Prieš miegą Džeikas atsisėdo rašyti pjesę, žodžiai ir mintys nekrito kaip žirniai iš maišo, bet visgi džiugino pats faktas, kad vėl ėmėsi darbo. Jis jautėsi pavargęs ir mieguistas, bet vien dėl to, kad rado dar krislelį jėgų padirbėti prie pjesės, galėjo savimi didžiuotis. Išspausdinęs porą lapų pajuto, kaip apsunksta vokai, tarp parašytų sakinių ilgėja pauzės, kol mintys visiškai atsisakė regztis.
    [Velniai nematė, užteks]
    Džeikas pakilo nuo stalo ir nuvilkęs kojas iki lovos krito į ją lyg pakirstas.

                                                                9

                                                  SUSTINGĘS JUOKAS

PABUDĘS NAKTĮ ir negalėdamas kurį laiką užmigti, Džeikas vėl prisėdo prie pjesės. Įjungęs stalinę lempą jis iš pradžių pravertė jau atspausdintus lapus ir pastebėjo, kad trūksta dviejų paskutinių lapų, kuriuos parašė šįvakar. Pražvelgė stalo platformą, bet akys jų nerado. Dar kartą pravertė seniau atspausdintus lapus, manydamas, kad anie ten bus įsimaišę. Nėra. Kur jie prasmego? Džeikas sužiuro į grindis po stalu – tuščia. Pradėjo kamuoti irzulys. Jis pamena, kad tikrai juos šįvakar parašė. Jie negalėjo tiesiog išgaruoti!
    [Nusiramink, tu mieguistas, jie tikriausiai riogso tiesiai tau prieš nosį, o tu kvailys negali jų rasti. Taip būna.]
    Bet irzulys nesumažėjo.
    Dar kartą, bet šįkart nervingai, pravertė lapus, tada atsistūmęs kėdę iš po stalo ištraukė šiukšlių dėžę, kurioje gulėjo vienas sugadintas ir suglamžytas lapas. Bet tųdviejų ten nebuvo. Džeikas, apimtas dar didesnio pykčio, energingai paspyrė šiukšlių dėžę atgal po stalu, o ši ten susverdėjo ir vos susilaikė nenuvirtusi ant šono. Džeikas galiausiai atsilošė pasiduodamas, ir tada lyg iš katapulto šovė mintis.
    [Gal įmečiau į stalčių?]
    Skubiai palinkęs jis sugraibė ovalią rankenėlę ir atvėrė viršutinį rašomojo stalo stalčių. Jame lapų taip pat nerado. Bet rado senas nuotraukas. Visą krūvą nuotraukų. Ir atspausdintų lapų paieškos nusirito į antrą planą. Ant radinio krito šešėlis, tad paėmęs pluoštą ištraukė jį ant stalo, kur šviesiau. Dauguma nuotraukų buvo išblukusios, tad sužiurus į pirmą nuotrauką reikėjo keleto akimirkų, kad įžiūrėtum žmonių veidus joje.
    Džeiko pirštus apėmė konvulsijos ir nuotraukos ėmė sprūsti jam iš rankų ir drėbtis ant stalo bei grindų. Kūnas įsitempė, o širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi, priversdama sustingusį kūną ritmingai tvinkčioti. Palinkęs dar labiau jis dar ir dar įdėmiau sužiuro į nuotraukas. Vaizdas nesipasikeitė. Šviesiame ateljė fone sėdėjo jo teta Ema ir Keit, Džeiko motina, dar visai jaunutės merginos. Motinos plaukai buvo tvarkingai supinti į dvi storas kasas, o Emos – surišti į vieną bizę. Iš jų apykaklių kyšojo gražūs balti nėriniuoti kalnieriai, o palaidinių rankovės buvo šiek tiek papūstos. Nors aprengtos panašiai, jos buvo tokios skirtingos. Kitoje – Džeikis su savo tėvais: motina sėdi ant sūpuoklės ir rankose laiko mažiuką Džeikį, o tėvas stovi greta jų. Dar kitoje – Emos namo terasoje stovi teta, dėdė Aronas ir per vidurį - mažiukas Džeikis, tvirtai apsikabinęs Rudolfą, savo šunį. Dar kitoje nuotraukoje - besijuokianti teta Ema, apkabinta nepažįstamo vyriškio. Dar kitoje - vienas Džeikis su mokykliniu švarku, rimtas ir ne itin patenkintas fotografuojamas.
    Jis puikiai žinojo, kad neturėjo išsaugojęs nė vienos nuotraukos su teta Ema, nė vienos su tėvais, nė vienos vaikystės nuotraukos. Viskas liko pas Emą. Viską paliko išeidamas, pasiėmė tik keletą savų reikalingiausių daiktų.
    [Bet iš kur jos čia? Iš kur? Iš kur po paraliais?]
    Atšlijęs nuo nuotraukų jis pašoko nuo stalo.
    Iš kur jos čia atsirado, iš kur? – kartojo balsu lyg užprogramuotas.
    Dar vis įsmeigęs žvilgsnį į apkrautą stalą, Džeikas  pastebėjo vienoje nuotraukų besijuokiančią tetą Emą. Sustingusi linksma mina ėmė judėti ir iš popierinės jos burnos prapliupo skardus juokas. Jis visas paklaikęs atšoko šalin, o pasekdamas paskui Emą pradėjo kvatoti ir nepažįstamas vyriškis, nuotraukoje prisišlijęs greta jos. Džeikas suraukė antakius, o kūną išpylė prakaitas. Juokas ritosi vis garsiau ir garsiau, dirgindamas jo ausis ir vesdamas į beprotybę. Užsidengęs delnais ausis jis ėmė garsiai šaukti...
    Ir vis dar šaukdamas pabudo lovoje.
    Dar buvo tamsu. Džeikas pasisuko ant kairio šono. Atrodo, kai miega prastai ir sapnuoja netikusius sapnus, būna užmigęs ant nugaros. O gal ir ne. Nenorėdamas išsibudinti vėl tvirtai užmerkė akis, bet širdis nerimo ir daužėsi.
    Galiausiai neapsikentęs pakilo iš lovos, apsiavė šlepetes ir nuėjęs prie rašomojo stalo įjungė stalinę lempą. Širdis dar vis drebėjo. Palengva atvėrė viršutinį stalčių. Jis buvo tuščias. Tada likusius tris stalčius. Ir jie taip pat buvo tuštut tuštutėliai.
    Du iš vakaro parašyti pjesės lapai gulėjo prie visų kitų. Džeikas tyliai nusikeikė ir išjungęs stalinę lempą nuskubėjo atgal į lovą.


                                                                10

                                                      KITA MOTERIS

IŠAUŠO PENKTADIENIO RYTAS. Viena geriausių dienų savaitėje. Kaip ir paprastai, slogūs nakties sapnai galvoje slampinėjo visą rytą, tačiau dienai įsibėgėjus, pamažu išgaravo užmarštin.
    Grįžęs namo iš darbo Džeikas ruošė vakarienę ir maišydamas daržoves keptuvėje galvojo apie savo pjesę. Kaip bebūtų, pokyčiai, geri ar blogi, atnešė jam naujo įkvėpimo. Menas gimsta iš emocijos? Tikriausiai. Jei nebūtų susitaręs susitikti su Olivija, tuojau pat po vakarienės sėstų toliau rašyti. Tačiau Džeikas suprato, kad atsipalaiduoti šįvakar jam gyvybiškai svarbu.
    Pavakarieniavęs ir išsimaudęs po dušu žvilgtelėjo į laikrodį. Iki pasimatymo su Olivija dar turėjo laiko. Šiąnakt Džeikas vėl miegojo nekaip, todėl trumpam prigulė ant lovos, norėdamas šiek tiek atsipūsti. Išsitiesęs lovoje ištempė raumenis ir sunėrė rankas už galvos. Buvo taip tylu ir gera. Už lango girdėjosi pravažiuojantis automobilis. Jo guminiai ratai pleškino balas. Neseniai smarkiai nulijo. Pastaruoju metu lyja nuolat. Retkarčiais nuo medžio šakos atkibę lašai barkštelėdavo į palangių skardą
    Pam...
    pam...
    pam...
    ....
    Džeikas staiga pašoko supratęs, kad buvo užmigęs, ir žvilgtelėjo į laikrodį. Laikrodis rodė po septynių.
    [Kaip galėjau taip greitai išsijungti?]
    Jis suskubo apsirengti, pabandė susišukuoti netvarkingai išdžiūvusius plaukus, kurie jau šukuok nešukavęs vis tiek styrojo kaip jiems norėjosi .
    [siaubas, kokia netvarka man ant galvos!
    Atrodau kaip valkata]
    Sušlapinęs pirštų galiukus prabraukė per ševeliūrą. Pažvelgęs į atvaizdą veidrodyje nepatenkintas išsiviepė. Akys buvo raudonos, apsiblaususios ir pavargusios.
    Užsivilkęs paltą bei apsiavęs batus išskubėjo pro duris.

                                                                * * *

    Su Olivija jiedu susitiko tame pačiame restorane „La Bella Luna“. Kai susitikdavo  jie dažnai čia eidavo pavakarieniauti. Džeikas atvyko keletą minučių anksčiau, nei sutarta, tačiau suprato, kad jau nebus pirmasis.
    Jis iš tolo pamatė jaukiame restorano kampelyje prie staliuko lūkuriuojančią Oliviją, kuri sėdėjo ir švytėjo iš ten tarytum kelrodė žvaigždė. Džeikui žingsniuojant link jos, ji kairiąja ranka palengva mestelėjo į šoną savo šviesių plaukų sruogą, o jai pabandžius vėl sugrįžti į pradinę padėtį, svajingai užsikišo sruogą už ausies ir taip apnuogino grakštų kaklą. Jis pastebėjo, kaip nedidukai perlo auskarai pagavo dirbtinės šviesos spindulį ir akinančiai suspindėjo. Ji vilkėjo atlasinę suknelę, kuri gulėjo dailiai prigludusi prie jos kūno. Olivija vis dar nepastebėjo jo ateinant, tad sėdėjo žiūrėdama kažkur į tolį.
    - Atleisk, kad priverčiau laukti, - pasisveikino Džeikas ir draugiškai nusišypsojo.
    - Nieko tokio, aš pati atėjau kiek per anksti, - atsakė ji, taip pat nusišypsodama, tačiau šypsena atrodė veikiau išspausta, nei natūrali.
    Džeikas prisėdo prie stalo.
    - Nuostabiai atrodai, - ištarė jis, beje, visiškai nuoširdžiai.
    - Ačiū, -  padėkojo Olivija ir dar kartą šyptelėjo.
    Aukštas ir išsitempęs lyg styga padavėjas priėjo prie jų staliuko ir charizmatiškai išsišiepęs pasisveikino bei padalino meniu.
    Abu užsisakė nemirktelėję, žinojo šį meniu bene mintinai.
    - Puikus pasirinkimas. Gal galėčiau rekomenduoti vyno?
    - Ką nors naujo? – pasiteiravo Olivija.
    - Garantuoju, kad pas mus dar neragavote. Bet įsitikinęs, kad nepasigailėsite.
    - Jei jau taip sakot, - linktelėjo Olivija.
    Netrukus padavėjas grįžo ir atkimšęs butelį išpilstė sodriai raudoną, nelyginant šviežias kraujas, vyną.
    - Kaip laikaisi? – paklausė dama, sėdinti priešais Džeiką ir žvelgianti į jį. – Tavo akys atrodo pavargusios ar liūdnos. Viskas gerai?
    - Taip, - atsakė Džeikas ir pasistengė kiek labiau pakelti ant akių uždribusius vokus, kad atrodytų žvalesnis. Tačiau susiprato, kad Oliviją ne taip paprasta apgauti. Ji dabar įdėmiai žiūrėjo į jį laukdama iš jo minties tęsinio. – Turėjau šiokių tokių problemų, bet dabar viskas gerai, nieko rimto.
    - Džiaugiuosi. O kaip tavo pjesė?
    - Buvo nedidelė pertrauka, tačiau būčiau linkęs manyti, kad dabar reikalai pajudės sparčiau, - užtikrintai tarė Džeikas. - O kaip tu? – pasiteiravo.
    Olivija, pastebimai susikrimtusi, nebyliai žvelgė kažkur tolyn per Džeiko petį.
    - Olivija, kas nors negerai?
    Ji jau ketino kažką ištarti, šiek tiek praverdama lūpas, tačiau žodžius vėl nurijo gilyn.
    - Pažvelk į mane, - paprašė Džeikas, kiek palinkęs per stalą link jos. – Kas nutiko?
    Olivija pažvelgė į jį, tačiau netrukus vėl nudelbė žvilgsnį. Galiausiai prašneko, vis dar mėtydama žvilgsnį tai šian, tai ten:
    - Aš suprantu, kad esame nepriklausomi, kad neprivalome visko žinoti apie vienas kitą... – tarė ji delnu braukdama per staltiesę, lyg valydama trupinius, kurių ten nebuvo, Džeikas įdėmiai stebėjo ją. - Tačiau... – Olivija atrodė nusiminusi ir įsižeidusi, Džeikas nepamena matęs ją tokią ir visai to nepasigedo.
    - Kas? – nekantriai paklausė jis.
    - Džeikai, man buvo netikėta... net skaudu, kai šiandien sužinojau, kas nutiko. Man nieko nesakei. Net kai vakar skambinai, nė žodžiu apie tai neužsiminei.
    - Tu apie gaisrą? – Džeikas atsiduso ir atšlijęs atsirėmė į atlošą.
    - Kodėl man nepapasakojai?
    - Perskaitei laikraštyje?
    - Nesvarbu.
    - Nenorėjau tau kvaršinti galvos. Be to, ir mano galvoje tokia sumaištis, kad nesinori apie tai kalbėti, begalę kartų apie tai pasakoti ir iš naujo prisiminti.
    - Kvaršinti galvos? Džeikai, ką tu kalbi..? Begalę kartų pasakoti? Bet man nė neleptelėjai...
    - Olivija...
    - Suprantu, kad tau sunku. Suprantu, kad dabar mažiausiai nori girdėti mano priekaištus. Ir aš prisiekiau sau, kad tau dėl to nepriekaištausiu. Bet..
    Ji sekundei nutilo lyg svarstydama, ar kalbėti toliau, Džeikas nutarė leisti jai pasireikšti.
    - Aš maniau, kad... net nežinau. Esame artimesni? Nesuprantu, kaip po tokio įvykio tu galėjai apsimesti, kad kaip tu ten sakei... „nieko rimto“, viskas gerai?
    [Po velnių, kodėl turiu teisintis? Nuo kada turiu jai teisintis? Juk visą laiką galėjau elgtis kaip tinkamas, kas pasikeitė?
    Na nieko, tiesiog neįsiūbuok konflikto, nuramink ją ir pats nusiramink, nes kitaip vakaras nueis šuniui ant uodegos.
    Betgi po visų tų įvykių ji turėtų suvokti, kad vienintelis dalykas, ko trokštu – atsipalaiduoti.
    O ne klausytis sušiktų moralų! ]
    - Tu teisi, man sunku. Bet aš nebenoriu matyti apgailestaujančių minų ir girdėti užjaučiančių frazių. N e n o r i u. Yra kaip yra. Aš tiesiog trokštu kuo greičiau grįžti į vėžias ir gyventi kaip gyvenęs. Taip, aš nuo tavęs tai nuslėpiau, tačiau taip buvo paprasčiau. Paprasčiau, nei apie tai pasakoti ir vėl mintimis grįžti į tą dieną, dieną, kurią noriu pamiršti. Šiuo atveju pabuvau egoistas. Tačiau manau turiu tokią teisę nekalbėti apie tai, ko nenoriu. Galų gale šis įvykis mūsų santykiams neturės jokios įtakos.
    - Suprask, man nereikia, kad kaskart susitikus teiktum detalias ataskaitas, kaip koks finansininkas pasibaigus kalendoriniams metams, man nereikia tavo pasiaiškinimų, aš suprantu, kad esame neįsipareigoję tai daryti. Tačiau man vis tiek skaudu, kad tu slepi nuo manęs tokius dalykus, šaltu veidu tvirtini, kad viskas puiku, kai taip nėra, lyg laikytum mane visiška kvaiša, lyg būčiau tau tuščia vieta, su kuria neverta dalintis jokiais asmeniškumais. Moterėlė, kurią „padulkinau ir užtrenkiau duris, o kas už tų durų - ne jos sušiktas reikalas“.
    - Olivija, dėl Dievo meilės! – iškošė Džeikas, tuo pačiu nejaukiai apsidairydamas. – Tu gi pati supranti, kad tai netiesa, liaukis, - pabandė apraminti ją.
    Olivija atsiduso. Netrukus grįžo padavėjas, nešinas jų vakariene. Kai padavėjas sudėliojo valgį ant stalo, abudu sužiuro į savo lėkštes, tyrinėdami jų turinį. Po to kurį laiką valgė tylėdami.
    - Atleisk, Džeikai, nenorėjau taip tavęs užsipulti... – pagaliau išvebleno Olivija, vartydama lėkštėje maistą.
    - Nieko, tu man taip pat atleisk, - ištarė Džeikas, norėdamas užgesinti ugnį.
    - Kur apsistojai?
    - Bernarda surado butą. Jaučiuosi skolingas jai už viską. Butas ne iš prašmatniųjų, bet skųstis negaliu. Yra viskas, ko reikia.
    - Galėjai apsistoti pas mane.
    - Ačiū, kad taip manimi rūpiniesi. Žinojau, kad mane priimtum, ypač taip susiklosčius aplinkybėms. Bet...
    - Taip paprasčiau? – nukirto Olivija mechaniškai, kaip sakoma, žodžiai tiesiog išsprūdo patys.
    Džeiko veidas apsiniaukė, nors ir bandė tai nuslėpti, nepavyko.
    - Atleisk, - vėl atsiprašė Olivija. - Manau pakalbėsime apie tai kitą kartą, šį vakarą gana.
    - Sutinku... – atsiduso Džeikas. - Be to, tu taip ir neatsakei į mano klausimą.
    - Kokį?
    - Kaip tu? Kaip laikaisi?
    Olivija susimąstė. Pauzės metu abu pabandė išsklaidyti savo nepasitenkinimą, kuris vis nesiliovė kabarotis į paviršių.
    - Neblogai. Darbai juda į priekį. Kalbėjau su Sofi, ji minėjo, kad galbūt išėjus Poliui mane pakeis į  jo vietą, - pralinksmėjusia mina tarė ji.
    - Nuostabu. Ji jau prižadėjo tau šią vakansiją?
    - Ne. Dar ne. Bet davė taip suprasti.
    - O kaip Lora?
    - Po to kai McKinlay&Co. nugvelbė užsakymą tiesiai jai iš po nosies, jųdviejų santykiai šiek tiek susvyravo, - paaiškino Olivija ir pikdžiugiškai šyptelėjo.
    - Gali dėkoti konkurentams.
    - Ach, taip. Neturiu nieko prieš Lorą, tačiau ši situacija man padėjo. Viliuosi. Dar, žinoma, negaliu kelti pergalės taurės.
    - Tikriausiai viskas bus gerai.
    - Belieka tikėtis, - gūžtelėjo pečiais Olivija ir vėl pasitaisė išsprūdusią plaukų sruogą.
    - Tu verta tos vietos. Jau seniai.
    Jie vienas kitam nusišypsojo.
    Vakarienės metu fone skambėjo svajinga dainos melodija ir šilkinis moters balsas. Džeikas įsivaizdavo, kaip tarp raudonų aksominių užuolaidų ir gobelenų viliojančiai juda daili blondinė šifono suknele. Jos švelnus ir lengvas balsas sklinda pro rausvas išraiškingas lūpas, o akys koketiškai primerktos. Klubai juda palengva lyg vėjo glostoma nendrė, o per ploną suknelės audinį išryškėja dailios kojos, pulti krūtinė, lieknas liemuo. Jis įsivaizdavo kaip ji dainuoja, flirtuodama pamerkia akį, siunčia oro bučinį, pajudina užpakaliuką, švelniai mosteli ranka.
    Džeikas lingavo rankoje taurę sauso raudono vyno, ir švelnus bangavimas  taurėje jam priminė grakščius moters judesius.
    - Džeikai?
    Jis nukreipė klausiantį žvilgsnį į Oliviją.
    - Kur skraidai? – šyptelėjo ji. – Sotus? Važiuojame pas mane?
    - Taip, žinoma, - atsakė Džeikas ir užsivertęs taurę ją ištuštino, tada paprašė sąskaitos.  Vynas nukaitino jo išsausėjusią burną.
    - Vakarienė buvo puiki, - ištarė Olivija.
    - Ir vynas puikus, - pridūrė Džeikas.
    - Tiesa.

                                                                * * *

    - Paieškok muzikos, einu atnešiu vyno, - paskirstė užduotis Olivija, kai juodu atvyko pas ją namo. 
    - Kaip pasakysit, madam, - linktelėjo Džeikas.
    - Nebus toks geras kaip restorane, bet taip pat neblogas, - girdėjosi jos balsas iš virtuvės.
    Olivijos butas dvelkė šiluma ir komfortu: šviesios pastelinės spalvos, minkšti baldai, švelnūs pūkuoti kilimai, kampuose pastatyti šviestuvai išsiuvinėtais abažūrais. Pastarieji šviestuvai priminė Emos namus. Josios svetainėje taip pat buvo vienas šviestuvas, aukštas, su balta plačia gaubto galva, lyg kosmonauto šalmas. Tačiau šie šviestuvai neturėjo jokių panašumų. Kruopštus rankų darbas prieš serijinės gamybos palikuonį. Gal tik blausi šviesa, apšviečianti erdvų kambarį, buvo panaši jaukumu.
    Stalas svetainėje buvo užklotas plona draperija, o ant jos padėta pailga lenkta lentutė, kurioje smilgo sandalmedžio smilkalai. Džeikas pačiupo pirmą pasitaikiusią plokštelę ir įdėjęs į griovelį adatėlę, ją paleido. Tuo metu sugrįžo Olivija, nešina buteliu burgundiško vyno ir pora taurių. Norėdama padėti vyną ir taures, ji šiek tiek pasilenkė prie stalo, tuo metu vienas jos perlo auskaras išsprūdo iš ausies, kur buvo įvertas, ir nukritęs ant žemės nusirito grindimis.
    - Ah, kaipgi jis atsilaisvino? – susiraukė ji užčiuopdama tuščią ausies spenelį.
    - Štai jis, prie sofos, - ištarė Džeikas ir pakėlė auskarą, o baltas perlas sužibo jo rankoje. - Štai, prašau.
    - Ačiū tau, - padėkojo Olivija ir seksualiai suglaudusi lūpas švelniai nupūtė įsivaizduojamas dulkes nuo papuošalo.
    Tada įsisegė jį atgal ir uždegusi keletą žvakių išjungė dirbtines šviesas. Kambarys tapo apytamsis.
    Jiedu pripildė taures vyno ir išsitaisė ant minkšto pūkuoto kilimo svetainės vidury. Aplinka buvo romantiška ir jauki, tačiau iš pradžių tarp jųjų stojo nejauki tyla. Olivija pakėlė lūpų kampučius, išspausdama kiek kvailoką šypseną, o Džeikas rankoje ėmė vartyti taurę su vynu, apsimesdamas, kad nepastebi nejaukios pauzės. Džeikas pagalvojo, kad jam ir Olivijai taip nutiko pirmą kartą. Anksčiau jie be pastangų surasdavo apie ką kalbėti, o jei ir minutei stodavo tyla, ji nė kiek nebūdavo nejauki. Netikusi vakaro pradžia padarė savo. Džeikas nejučiom ištuštino ką tik pripildytą taurę ir palinko įsipilti dar. Įsitikinęs, kad Olivijos taurė dar puspilnė, paėmęs butelį pripildė savo taurę ir atsisėdo kur sėdėjo pirmiau.
    - Šis vynas taip pat nieko, - tarė Džeikas.
    - Tiesa... – pritarė dailus moters siluetas, išsitaisęs priešais jį, apgaubtas tamsos ir geltonų žvakių šviesos pašvaisčių. - Džeikai, tikiuosi nepyksti dėl mano priekabių? Tu žinai, kad esi man svarbus, todėl negalėjau išlikti abejinga.
    - Liaukis, pamiršk tai.
    - Viskas gerai?
    - Be abejo, kai esu su tavimi, man viskas gerai, - ištarė Džeikas.
    - Pataikauji, - šyptelėjo Olivija.
    - Tikrai ne!
    - Tau nėra ko pataikauti man, Džeikobai Kopeli. Aš ir taip visa tavo, - ištarė ji ir gundančiu ekspresyviu rankos mostu nusimetė suknelės petnešėlę, visiškai apnuogindama petį.
    - Tikrai?
    - Kai baigsi savo pjesę ir tapsi žymus, man teks dalintis tave su tuzinu merginų. Pamačiusios tave jos aikčios: ach, tik pažiūrėk, čia Džeikobas Kopelis, išvaizdus rašytojas ir tikras turčius. Ach, Džeikai, tu toks nuostabus, pasirašyk man čia ir šičia, - valiūkiškai kikeno Olivija.
    - Bet aš visai nepataikauju, mano deive... – šyptelėjo Džeikas ir mirktelėjo jai.
    [ach tu suknistas saldžialiežuvi]
    Ji liko patenkinta jo meilikavimu. Sriūbtelėjusi vyno ir padėjusi taurę ant grindų kiek toliau nuo savęs, prišliaužė prie Džeiko ir pabučiavo jį į lūpas. Džeikas pagalvojo, kad būtų visai neblogai apeiti tas preliudijas ir išvengti dar daugiau nesmagių pauzių. Jis švelniai priglaudė delną prie Olivijos kaklo ir ją sulaikė, kai ji jau norėjo atsitraukti. Džeikas įsisiurbė jai į lūpas ir Olivija liko suklupusi prie jo, lyg įkliuvusi į plėšraus voro voratinklį bejėgė musė. Jis apkabino ją ir nugaroje sugraibęs suknelės užtrauktuką atitraukė jį. Perbraukė pirštu galiukais per jos švelnią nugaros odą, o tada padėjo jai nusivilkti suknelę. Jis girdėjo skambančią muziką, kurios neatpažino, tačiau pagalvojo, kad jos melodija dabar visai netinkama.
    Olivija ištiesė savo nuogą kūną ant pūkuoto minkšto kilimo, o Džeikas prisijungė prie jos po keleto akimirkų, kai atsikratė savo drabužių. Jis pasilenkė link Olivijos ir švelniai prigulė ant jos putlių minkštų krūtų. Jis atsirėmė alkūnėmis į žemę ir pirštų galiukais paglostęs jos plaukus, skruostus ir lūpas, godžiai ją pabučiavo.
Jų kūnai lietėsi vienas prie kito ir palaimingai traukė vienas kitą, maloniai šildė. Šiek tiek atsitraukęs Džeikas pažvelgė jai į akis. Olivijos akys buvo šviesiai rudos, spindinčios ir gilios. Tačiau dabar jos buvo tamsesnės, nei įprastai ir... Džeiko akyse pastebimai vis tamsėjo. Jis galėjo stebėti, kaip šviesiai rudos akys tapo rudesnės, dar rudesnės, po minutėlės akys tapo juodos kaip vyzdys. Jau nebūtum galėjęs nubrėžti menamos ribos tarp vyzdžio ir rainelės, nes jos buvo vienodai juodos. Argi taip įmanoma? Džeikas nieko panašaus nebuvo matęs. Jos akys tapo visiškai tamsios, neapsakomo gylio. Ilgos į viršų styrančios blakstienos atrodė lyg gotikiniai vartai, atveriantys kelią į šią bedugnę. Džeikas stebėjo Olivijos akis sulaikęs kvapą vis dar  atsirėmęs alkūnėmis į  grindis, o Olivijos akys žvelgė į jį iš apačios. Apink kairės jo rankos pirštus buvo apsiviję švelnūs šviesūs jos plaukai, kurie dabar buvo... tamsūs... ir banguoti. Džeikas visas sumišęs atšoko nuo Olivijos. Jo oda staiga nuėjo pagaugais ir pasišiaušė – į jį žiūrėjo kita moteris, tai buvo ne Olivija. Jos akys buvo juodos lyg du hematito akmenys, o oda šviesi kaip Baltosios dykumos smėlis ir keistai švytėjo. Ji žvelgė į Džeiką tokiu pat išsigandusiu žvilgsniu, kaip Džeikas į ją, tačiau nedrąsiai žengdama žingsnį prie jo prisiartino, jos sustingusios lūpos staiga prasivėrė.
    - Džeikobai?..
    - Kas tau? Kas negerai? Kas nutiko? – moteris sugriebė jį už pečių ir papurtė.
    Džeikas mašinaliai užsimerkė. Kai atsimerkė priešais save išvydo Oliviją, kuri nustebusi ir išsigandusi įdėmiai žiūrėjo į jį ir laukė atsakymo.

                                                                * * *

    Kai atsipeikėjo ir vėl išvydo Oliviją, Džeikas dar keletą akimirkų stovėjo sustingęs ir įtariai žvelgė į ją, o ant jo veido sublizgo smulkūs pakaito lašeliai.
    [aš tikrų tikriausiai kraustausi iš proto]
    Galbūt kaltas apšvietimas? Apšvietimas buvo blankus, tačiau kad ir koks blankus jis būtų, kaip paaiškinti tai, kad vietoj Olivijos iš po jo išniro kita moteris. Tai neabejotinai buvo kita moteris. Olivija klausiamai žvelgė į jį. Nieko keisto. Jis žiūrėjo į ją išpūtęs akis lyg priešais jį būtų išdygęs patsai velnias.
    - Atleisk, Olivija, - apgailestaudamas ištarė Džeikas
    - Džeikai, kas su tavimi nutiko?
    - Man sekundei apsvaigo galva ir pajuodo akyse, manau nuovargis.
    - Tu mane siaubingai išgąsdinai.
    - Atleisk.
    Džeikui apglėbus nuogą jos kūną ir dar ir darkart godžiai pabučiavus, jos mintys išgaravo kaip pavasarinis sniegas.
Tačiau pačiam niekaip nepavyko iš galvos išmesti Olivijos transformacijos, ir merginos, į kurią Olivija pavirto. Kas tai bebūtų, haliucinacija, silpnaprotystė ar prastas apšvietimas ir kelios taurės vyno... Bet po kelių akimirkų Olivija vėl ištiesė ant minkšto pūkuoto kilimo savo nuogą kūną ir nusitempusi jį paskui tampriai apsivijo aplink kojomis, taip išsklaidydama pašalines jo mintis.

                                                                * * *

    Į kambarį pro rombais išmargintas užuolaidas veržėsi saulės spinduliai, kuriuos pramerkęs akis Džeikas išvydo pirmiausia. Jis delnais patrynė apsimiegojusį veidą. Tada nusirąžęs pakilo ir atsisėdo ant lovos krašto.
    Atsisukęs į Oliviją įsitikino, kad ji dar saldžiai miega. Rudos jos akys dar ilsėjosi po tvirtai užmerktais vokais. Aplink akis matėsi smulkios raukšlelės, kurių, rodos, kas metai rasdavosi vis daugiau. Jos išdavikiškai pažymėdavo praėjusį laiką, kaip kalinys įrėždamas į sieną pažymi praėjusias dienas, savaites, mėnesius, metus. Išraiškingos putlios rožinės lūpos buvo kiek pravertos. Šviesūs jos plaukai buvo išsidraikę ant pagalvės, tarp plaukų kyšojo ausies spenelis su spindinčiu perlo auskaru. Olivijos oda buvo brandi, bet skaisti kaip mergaitės. Džeikas minutėlę žvelgė į ją miegančią, tada pasislinko link jos ir pabučiavo į skruostą. Olivija net nesukrutėjo. Džeikas nenorėjo žadinti Olivijos, tad tyliai susirinko drabužius nuo grindų ir išsliūkino iš kambario.
    Išėjęs iš dušo apsirengė ir išsivirė kavos. Išvirus kavai sėdo prie stalo, stovinčio palei langą virtuvėje, ir pamažu sriubčiojo karštą gėrimą, visai taip pat kaip praeitą savaitę. Buvo saulėta, tačiau dangaus skliaute sklendė ir pulkas debesų, kurie grasino saulę uždengti. Pro Olivijos buto langą atsivėrė vaizdas į vidinį kiemą. Vidiniame kieme buvo vaikų žaidimo aikštelė, kur dabar žaidė du motinos prižiūrimi vaikai. Moteris sėdėjo ant suolelio, susisukusi į šiltą paltą. Ji skaitė knygą, kurią turėjo pasidėjusi ant kelių, ir viena akimi prižiūrėjo žaidžiančius berniukus. Tik motinos moka taip puikiai atlikti kelis darbus vienu metu. Džeikas pastebėjo, kad moteris dažniau žvilgčiojo į vaikus, nei į atverstą knygą. Vienas vaikas suposi sūpuoklėse, o kitas laukė savo eilės nekantriai mindžikuodamas vietoje. Praėjus keletui minučių, laukiantysis ėmė plūstis, kad anas užleistų sūpuoklę jam.
    - Užleisk man! Gana. Mano eilė! Mama, pasakyk, kad leistų! Nebūk susmirdęs avinas, leisk sakau!
    - Voltai!
    - Bet, maaa...
    Tačiau sūpuoklėse besisupantis vaikas tik pikdžiugiškai nusišypsojo ir parodė laukiančiajam išdykusį rožinį liežuvį. Netrukus tarp vaikų įsisiūbavo nuožmus ginčas, o motina, pakėlusi galvą nuo knygos, griežtai paliepė jiems nurimti. Vaikai keletui akimirkų nutilo, tačiau tada laukiantysis vėl pareikalavo sūpuoklės, o anas ir vėl iškišo liežuvį. Tuomet laukiančiojo akys šėtoniškai sužibo. Apimtas įsiūčio jis nusimovė pirštinę, pastvėrė saują smėlio ir sviedė besisupančiam sūpuoklėse į veidą. Tas po sekundės ėmė isteriškai šaukti. Po akimirkos pratrūko šaukti ir ant suoliuko sėdėjusi jų motina. Pakilusi nuo suoliuko ir vis dar garsiai bardamasi ji stvėrė tuodu neklaužadas už rankų ir nusitempė, greičiausiai, namo.
    Kai Džeikas baigė gerti kavą, kiemas jau buvo tuščias. Tada jis pastebėjo, kad ant suoliuko liko gulėti pamiršta knyga. Jis bandė įžiūrėti, kokia tai knyga, tačiau bergždžiai. Pavadinimas ir autorius buvo užrašyti beviltiškai mažu juodu šriftu, o vienspalvis viršelis Džeikui nieko nesakė. Kaip bebūtų, ši knyga Džeiko nesudomino taip, kad jis dabar išeitų į lauką vien tam, kad ją pavartytų. Be to, tikriausiai jos pasiimti tuojau grįš ją pamiršusi moteriškė.
    Dar kiek pasisukiojęs bute Džeikas išėjo, palikęs Oliviją vis dar saldžiai miegančią.

(Pirmos dalies pabaiga)