Atspindžiai (1dalis „Nelaukti pokyčiai“; 1 skyrius „Namas“ (2); 2 skyrius „Neramus rytas“)

- Užeikit, - tarė Matilda, atvėrusi duris, ir sugraibiusi jungiklį įjungė šviesą prieškambaryje. - Batų nesiaukit, grindys nėra švarios.
    Visi trys suėjo vidun.
    - Štai prieškambaris. Čia dešinėje – virtuvė bei tualeto ir vonios kambarys, - suskubo vardinti šeimininkė.
    Nors Džeikas nežinojo, ar šis butas tikrai priklauso Matildai. Bet kam gi daugiau, atsižvelgiant į tai, kaip ji drąsiai čia jaučiasi.
    - Viskas veikia? Šaldytuvas, viryklė...  – pasiteiravo Džeikas.
    - Turėtų veikti, jei nesugedo stovėdami. Būna ir taip. Nenaudojami, nutrenkti daiktai taip pat genda, sensta. Kaip ir nenaudojamos smegenys, - ištarė Matilda ir visi niūriai nusikvatojo.
    - O kas šiame kambaryje? – paklausė Džeikas, rodydamas į kambarį kairėje. – Durys, rodos, užrakintos, - tarė paklibinęs žalvarinę rankeną.
    - Užrakintos? Negali būti. Pabandyk stipriau stumtelti duris.
    Džeikas pabandė – durys nepajudėjo.
    - Atrodo, jos užsispyrusios, arba išties užrakintos.
    - Leisk man. Paprastai jų niekas nerakindavo.
    Džeikas susimąstė, kas buvo tas niekas ir pasislinko į šalį užleisdamas su durimis grumtis moteriškę. Matilda sugriebė svirtį ir pečiu tvirtai stumtelėjo duris. Durys spragtelėjo ir atsidarė.
    - Regis tvirtas vyras, o švelnus kaip mergaitė, - per dantį traukė Matilda, susižvalgydama su Bernarda ir sukikendama.
    - Nenorėjau sulaužyti, - teisinosi Džeikas.
    - Užeikit. Ko stovit? Nagi. - sukomandavo ji lyg vyresnysis kapralas.
    Jie pakluso ir įžengė į kambarį.
    - Kaip matai kambarys beveik tuščias. Bet jei bus noro, galėsi apsistatyti baldais pats pagal poreikį.
    Pastarajame kambaryje nebuvo nieko, išskyrus supamą medinį krėslą ir švytuoklinį laikrodį, kuris atrodė visai simpatiškas. Nepaisant to, kiek laiko į jį niekas nepažvelgė, jis veikė puikiai ir dabar tyliai tiksėjo.
    - Jei ko nereikia, gali išmesti lauk, - nurodė Matilda.
    - Kol kas pravers viskas. Butas atrodo neapkrautas nereikalingais rakandais, - atsakė Džeikas, besižvalgydamas po butą.
    - Kaip nori, tavo reikalas. Net nežinau, kiek laiko visa tai čia stovi. Tik viryklę atvežiau pernai iš savo namų. Nusipirkau naują, o šitą atgabenau šičia. Taip pat vienas Dievas težino, kiek jai metų. Pati nesuprantu, kodėl tiesiog jos neišmečiau velniop. Ranka nekilo išspirti ją anapilin, nors savo poilsio ji užsitarnavo. Matyt, pernelyg prisirišu prie daiktų, lyg jie būtų gyvi. Čia mano silpnybė. Bet tu nebūk toks kaip aš. Jei įsigysi kažką naują – seną išmesk.
    - Manau, Jūsų daiktai dar puikiai man pasitarnaus. Jei atlieka savo paskirtį, kokia prasmė keisti nauju, - tarė Džeikas, nors manė kitaip.
    Jis manė, kad nauji daiktai lyg tuščias, baltutėlis popieriaus lapas. Pats naudojiesi juo ir pats užpildai jo istoriją. O seni – tai užpildytas popieriaus lapas, prirašyta istorija, kurioje pats nedalyvavai. Ir kas žino, kokia ji. Svetimi daiktai – svetima istorija. Nors kai kurioms senienoms jis turėjo silpnybę. Nenuginčysi, kad kiekvienas senesnis daiktas turi savitą aurą, energiją. Kuri gali ir traukti, gali ir bauginti.
Tačiau dabar jis ir neturi galimybės įsigyti naujų. Ir taip daug svarbių asmeninių daiktų, reikmenų pavirto anglimis, aprūko, sudegė. Atsikratys nemažai santaupų, kol susipirks vien svarbiausius daikčiukus.
    Ant prieškambario grindų gulėjo nuo laiko pablukęs kilimas raštuotais kampais, kuris vedė į dar vieną kambarį priešakyje. Matilda pasuko kursą link ten, o Džeikas su Bernarda nusekė įkandin:
    - Dabar eime į svarbiausią kambarį, kur miegosi.
    Kambaryje, arčiau lango, stovėjo Bernardos minėta lova, iš abiejų šonų apstatyta naktiniais staliukais, priešais – aptrintas rašomasis stalas su kėde, kairiajame kambario kampe – kompaktiška spinta ir komoda. Netoli jų stovėjo ir didelis pastatomas veidrodis dekoruotais kampais. Jo viršuje ornamentai užsisuko dviem stambiais ratilais ir panešėjo į kalnų ožio ragus. Jis buvo toks apdulkėjęs, kad dabar vargiai galėjai įmatyti savo atspindį jame. Džeikas prisiminė kažkur girdėjęs, kad negerai laikyti veidrodį miegamojo kambaryje. Tačiau būtent dėl to nusprendė jį čia palikti. Jis negalėjo pakęsti kvailų prietarų.
    Lova buvo apdengta balta draperija, matyt turėjusia apsaugoti nuo dulkių. Matilda priėjo ir nutempė šitą maršką kaip nuo svarbiausio muziejaus eksponato. Džeiko galvoje suskambėjo išgalvotas balsas:
    [Ir štai, pagaliau sulaukėme pažibos, svarbiausios vakaro akimirkos...
    Fone pasigirsta tankus būgnų dundėjimas...  Din din din din din din...
    Pasiruoškite! Ir...
    Vyrukas šventiniais rūbais abiem rankomis vikriai sudaužia lėkštes viena į kitą - dziiiiin!!!
    Vuolia! ]
    Ir balta marška krenta šalin, apnuogindama vakaro pasididžiavimą.
    Atrodo, tuoj turėtų pasigirsti džiugūs aplodismentai... Bet nei kas plojo, nei pačiam norėjosi.
    Sienos buvo dengtos išblukusiais gėlėtais sienų apmušalais, o kai kur dažytos. Visas butas dvelkė seniena ir jam toptelėjo mintis, kad ir jis pats netrukus persismelks tokiu pat kvapu. Kartą, kai buvo mažiukas, jam buvo liepta nunešti sausainių poniai Fridžton. Nuėjęs pas senučiukę jis užuodė šį kvapą ir tiesiai šviesiai paklausė – „kas čia per smarvė, ponia Fridžton? “. O ji atsakė – „Tai tikriausiai visa seniena šitame bute. Visiems šiems baldams gal šimtas metų. Kaip ir man pačiai, beje“, - ir sukrenkštė. Ir tada Džeikis kalbėjo Rodžiui – „Ar tu žinai, kad senė Fridžton dvokia seniena? “. Tiesa, kai tai išgirdo jo motina, Džeikis gavo pylos.
    Besidairant po butą Džeiką trumpam apėmė apmaudas, kad neprisiglaudė jaukiame Olivijos bute. Tačiau tuo pat metu čia buvo viskas, ko reikia. Džeikas nusprendė pernakvoti šičia ir apramino save su mintimi, kad galės išsikraustyti kada panorėjęs. Ar čia, ar kitur, vis tiek reikės iš naujo prisiprasti. Nors tai, jog galės išsikraustyti kada panorėjęs, nebuvo visiška tiesa. Jis suprato, kad Bernardos bute gyveno pusvelčiui, o išsinuomoti kažką daug prašmatnesnio vargu ar išgalės. Nebent kažką arčiau darbo.
    - Kaip matai lova yra. Komodoje rasi naujų paklodžių ir užtiesalų. Dulkes, žinoma, reiktų pavalyti, čia ilgą laiką niekas negyveno, - dėstė Matilda. – Beje, nėra televizoriaus.
    - Nieko tokio, - patikino Džeikas.
    - Butas paprastas, bet nėra užleistas, o jaukumą, kaip sakoma, susikuriame mes patys.
    - Viskas gerai, ačiū, lieku skolingas.
    - Nesuk sau galvos. Imk raktus ir gyvenk laimingas, - užbaigė Matilda.

                                                                      * * *

    Automobilis sustojo visai šalia kelkraščio.
    - Skambink, jeigu kažko prireiks, - vos ne vienbalsiu tarė moteriškės, kuomet Džeikas parvežė jas atgal į Miestą.
    Bernardos namai taip pat buvo netoliese, todėl abi sujudo lipti lauk iš automobilio.
    - Važiuok ten ir pailsėk. Apie nieką nebegalvok, rytoj išauš nauja diena, - padėjusi ranką ant Džeiko peties su motinišku rūpestingumu sumojo raminti Bernarda, ir jam tapo truputį gėda, kad šįvakar mintyse sulygino judvi su irzliomis raukšlėtomis raganomis. Visgi, koks jis nedėkingas cinikas.
    - Ačiū, Bernarda, viskas bus gerai.
    - O, tiesa, rūbai, kuriuos žadėjau, guli maišelyje štai čia, ant galinės sėdynės. Manau, turėtų tau tikti. Įdėjau tik keletą...
    - Kai tik rasiu minutę nusipirksiu naujų, tad tikrai užteks, kiek yra. Kad tik turėčiau kuo persirengti. Esu be galo Jums dėkingas.
    - Nėra už ką, labanakt, Džeiki.
    - Labos nakties.
    Pakeliui į naująjį būstą Džeikas užsuko į užkandinę, nes skrandis, rodos, jau virškino pats save. Jau ryte jautėsi išbadėjęs, bet kilus gaisrui prisirijo dūmų ir kuriam laikui pamiršo apie alkį...
    - Dvigubą su sūriu.
    - Ką nors gersit?
    - Ne.
    - Prašau. Skanaus ir gero vakaro.
    - O kaipgi.
    Parvažiavęs į naujojo būsto kiemą pro automobilio langus be entuziazmo pažvelgė į namą. Šviesa degė tik viršutiniuose languose. Langų užuolaidos jau buvo užtrauktos, tačiau Džeikui uždelsus išjungti variklį, per užuolaidų plyšį pažvelgė smalsuolio akis.
    - Labas vakaras, štai ir aš, naujasis jūsų kaimynas, – sau po nosimi sumurmėjo Džeikas. Žinoma, niekas neatsakė.
    Įėjęs vidun dar kartą perėjo per kambarius. Čia buvo niūroka ir ši aplinka dabar derėjo su taip pat niūria Džeiko nuotaika.
    Fikusui buvo skirta vieta tuščiame kambaryje prie krėslo ir švytuoklinio laikrodžio, kad augalas bent kiek užpildytų tuščius jo kampus.
    - Labanakt, drauguži, - tarė Džeikas augalui ir išjungė kambaryje šviesą.
    Atsisėdęs virtuvėje ant kėdės jis kelias minutes drybsojo beveik nejudėdamas. Jo neapleido jausmas, kad jis tik trumpam užėjo į svečius ir netrukus trauks namo. Jis sėdėjo virtuvėje galvodamas apie netikusią dieną ir laukdamas nežinia ko, bet susivokė, kad nėra ko.
    [Fin du jour, Džeiki. O rytoj išauš nauja diena. ]
    Džeikas delnais pasitrynė pakaušį ir paskubomis suvalgė savo vakarienę iš užkandinės. Apvalus laikrodukas, kabantis virtuvėje ant sienos, jau rodė pusę dešimtos. Jis pakilo nuo stalo ir prieš einant miegoti nusprendė palįsti po šiltu dušu.
    Įprastai rytais Džeikas mėgdavo palįsti po šalta vandens srove, bandydamas prikelti nuo miego suglebusį kūną. Raumenys nuo šalto vandens kaipmat įsitempdavo, o galva prablaivėdavo, nors ir trumpam. Vakarais jis mėgo palįsti po šiltu, netgi karštu vandeniu. Visas vonios kambarys aprasodavo nuo garų. Visgi sušilęs Džeiko kūnas tuoj pat atsipalaiduodavo, raumenys atlėgdavo, eidavo lengviau užmigti.
    Tačiau taip buvo įprasta jo bute. Čia vanduo duše neprognozuojamai keitėsi iš šilto į šaltą ir atvirkščiai, tad Džeikas stengėsi nusiprausti paskubomis. Plaunant muiluotą kūną į galvą nevalingai toptelėjo mintis apie masturbaciją, kūną skalaujant vandens srovei. Šitam bute jis jautėsi lyg svečiuose ir būtų nejauku... Bet kurių galų jis išvis dabar apie tai pagalvojo? Gal dėl to, kad nesijautė čia kaip savo namie, savo bute, tarp pažįstamų sienų. Šitų sienų jis nepažinojo ir dėl to rodėsi, kad kažkas stebi jį, lyg svetimkūnį.
    Lipant iš dušo Džeikas pasimušė kojos nykštį į nuskilusią ir nuo grindų pakilusią rusvą keraminę plytelę.
    [Kad ją kur!]
      Iš po nago nežymiai pasirodė kraujas, o pirštas ėmė įkyriai tvinkčioti. Nebesulaukdamas, kada baigsis ši diena, Džeikas nuskubėjo į lovą išsimiegoti. Prieš išeinant iš vonios kambario pažvelgė į veidrodį – akys vis dar buvo paraudusios kaip pasiutusio šuns.


                                                                      2

                                                            NERAMUS RYTAS


UŽGESUS ŠVIESOMS, KAMBARYS PANIRO Į TAMSĄ. Išsitiesęs lovoje Džeikas pajuto, koks yra pavargęs, galva sunki, kaip akmuo. Komodoje pavyko rasti antklodę ir dabar jis stipriai įsisuko į ją ir išsitaisė miegui. Lietus nurimo ir išsigiedrinus dangui pro langą įsiveržė mėnulio šviesa. Kad netrukdytų užmigti, Džeikas pasislėpė nuo mėnesienos akis prisidengdamas antklodės kampučiu. Skausmingos jo akys buvo užmerktos, bet valandėlę išliko vis dar budrios.
    Prieš užmiegant Džeikas pagalvojo, kad tikriausiai ne jis labiausiai nukentėjo šiandien. Butą, nors ir laikė savu, nuomojo iš Bernardos. Kai ten atsikraustė, jis buvo minimalistiškai, bet dailiai įrengtas. Jame buvo tik virtuvės bei vonios baldai ir paveikslas prieškambaryje. Visus kitus baldus, kurie buvo apstatyti bute, laikui bėgant susipirko pats Džeikas. Fikusą, gerokai mažesnį nei jis yra dabar, padovanojo Bernarda jo gimtadienio proga, po metų ar dviejų nuo jo atsikraustymo. Ji teigė, kad augalas suteiks namams jaukumo.
    Bernarda yra sakiusi, kad tame bute kažkada gyveno jos sūnus, tačiau kur jis yra dabar, niekad neminėjo. Džeikas taip pat niekuomet negirdėjo, kad sūnus būtų moteriškę aplankęs ar kitaip pasižymėjęs. Ji apie tai tiesiog nepasakojo. Jis tik žinojo, kad drabužiai, kuriuos Bernarda jam paskolino, kad turėtų kuo persirengti, buvo jos sūnaus. Bet kokiu atveju, Džeikas pagalvojo, kad šis butas Bernardai galėjo būti brangus ne tik kaip materialus turtas.
    Gaisro priežastys dar buvo neaiškios, ir jis pats vis dar negalėjo suvokti, kas nutiko, tačiau vieną suprato gerai - niekas sudegusių daiktų nesugrąžins. Fikusas, paišini drabužiai, kuriais vilkėjo, ir jo Chevrolet yra viskas, kas jam liko.
    Užmerkus akis tądienos rūpesčiai pamažu nutolo. Džeiko mintys, taip pat kaip ir Bernardos ir Matildos balsai jiems visiems trims besėdint automobilyje, ėmė aidėti vis toliau ir ristis į nebūtį. Galvoje liko sklandyti tik pavieniai nerišlūs žodžiai ir sakiniai, kurie netrukus tapo visiškai tušti ir bereikšmiai
    [Olivija
    Naktis
    Ugnis
    Vynas
    Knyga
    Pokši
    Skauda
    Ugnis
    Lašai
    Balsai
    Ugnis
    Tamsa
    Šnara
    Ugnis
    Šalta
    Degti
    Ugnis
    Ugnis
    Ugnis... ]
    Staiga jis krūptelėjo ir atsisėdo lovoje. Buvo rytas. Žvilgtelėjęs į laikrodį sumojo, kad vėluoja. Paskubom įšoko į drabužius, pagriebė portfelį ir išbėgo laukan.
    Lauke išsyk susigūžė nuo vėsos. Jis pajuto kaip žvarbus vėjas pasiutusiai kedena plaukus ir šaltis skaudžiai gelia ausis. Nuo žemės vėjo pakeltas smėlis sukosi ore sūkuriais, todėl kiek galima primerkė ir taip po miego dar pilnai neatsiplėšusias akis.
    Eidamas link automobilio Džeikas apsigraibė kišenes ir savo aptrintą darbinį portfelį norėdamas pasitikrinti, ar viskas vietoje. Pakelyje susitiko kaimyną, pasisveikino, o jis žvilgtelėjo į jį trumpam ir nugręžęs žvilgsnį atgal nuskubėjo toliau. Dar sutiko moteriškę, kuri šlavė šaligatvius nuo prikritusių medžių lapų ir smėlio. Ji buvo apvalaina, nuo šalčio įraudusiais skruostais, apsivilkusi ilgą tamsią striukę, iki akių apsimuturiavusi pelenų spalvos šaliku ir kepure. Mandagiai linktelėjo jai ir sumurmėjo:
    - Labas rytas.
    Bet ji akimirkai dėbtelėjo jo pusėn mažomis neišraiškingomis akimis ir ignoruodama jį lyg kokį susivėlusį benamį katiną toliau tęsė savo darbą.
    Kas po velnių visiems darosi? – suskambo galvoje. - Ir kam šluoti šaligatvius tokią dieną, kai vėjas vis tiek galų gale išnešios viską pagal savo užgaidas?
    Priėjęs automobilį Džeikas pradėjo kuistis kišenėse ieškodamas rakto. Begraibant kišenių turinį iš rankų išsprūdo aptrintas darbinis portfelis, kuris, nukritęs ant žemės, atsivertė visu gražumu ir iš jo lyg vestuviniai balandžiai į orą pasklido portfelyje gulėję balti popieriaus lapai. Džeikas ėmė šokinėti viršun ir gaudyti tuos lapus lyg šuo muilo burbulus. Sugriebęs keletą ore pakibusių lapų priklaupė ir suskubo rinkti ant žemės parkritusius likusius lapus. Nukreipęs žvilgsnį į lapų turinį staiga sudrebėjo ir išsprogino akis – lapai buvo tuštut tuštutėliai!
    - Velniai rautų! – suburbėjo Džeikas ir pasitrynė smėlio pribirusias akis.
    Tuo metu Džeikas išgirdo ausį rėžiantį triukšmą, kuris gaudė kažkur danguje iš po tamsių pasišiaušusių debesų. Jam dar nespėjus atsistoti, danguje išryškėjo eilė juodų šešėlių, kurie kas sekundę artėjo ir darėsi ryškesni. Dar po sekundės virš jo galvos praskirdo ne kas kitas, o tuzinas juodų lėktuvų (primenančių kosminius laivus), kurie paskui save paleido virtinę pėdsakų. Tai buvo ne šiaip lėktuvai, jie buvo panašūs į bandomuosius reaktyvinius Amerikos karinių pajėgų bombonešius  „Northrop YB-49“, susidedančius iš vieno sparno, forma panašius į bumerangą, ir su galinėje sparno dalyje styrančiais keturiais ragais.
    Nespėjus net įkvėpti oro pasklido kurtinantis sprogstančių bombų triukšmas ir tiršti dulkių debesys. Apimtas panikos Džeikas pastvėrė savo aptrintą darbinį portfelį, sugrūdo tuščius lapus vidun ir laikydamas jį sau virš galvos bėgo pats nežinodamas kur. Bombų kruša paskui jį lyg kortų namelius griovė pastatus, per sukilusį dulkių rūką vis sunkiau matėsi kelias prieš akis. Džeikas girdėjo žmonių riksmus, kurių kai kurie buvo persmelkti išgąsčio, kitų – kankinančio skausmo.
    - O Viešpatie!
    - Pa-dė-ki-te..!
    - Aaaa…aa. aaa!!!
    Po akimirkos jis ėmė už kažko kliūti, bet pro dulkių debesis negalėjo įžiūrėti kelio sau po kojomis.
    Nuo sprogimų triukšmo užgulė ausis, garsas ėmė trūkinėti, kol galiausiai pasaulis aplinkui visiškai nuščiuvo ir jis negalėjo girdėti net savo paties riksmo. Staiga jį apsupęs pragaras visiškai nederėjo su ausyse spengiančia tyla. Jausmas ir vaizdas akyse buvo toks, lyg kažkas būtų paspaudęs pultelį ir išjungęs garsą karinio filmo kulminacijos metu, kad galėtų, pavyzdžiui, atsiliepti į telefono skambutį ar pasiklausyti besibarančių kaimynų už sienos. Ta tyla baugino, Džeikas nesuvokė, kas darosi aplinkui. Suprato tik tai, kad yra velnioniškai išsigandęs, galvoje be baimės buvo tuščia.
    Jį išpylė šaltas prakaitas ir jis juto, kaip drabužiai ima lipti prie kūno. Bėgdamas paskubomis atsigręžė atgal ir vietoj pažįstamų pastatų išvydo ištisą degančių griuvėsių ir dulkių chaosą. Besigręžiojant atgal Džeiko kojos susipynė ir jis susvyravęs pargriuvo žemėn.
    Tuomet, paslikas gulėdamas ant žemės, pastebėjo, kas jam kliuvo ir maišėsi po kojomis. Ant žemės, kraujo balose, gulėjo suplėšyti į gabalus žmonių kūnai: kojos, rankos, galvų rutuliai. Persikreipę negyvėlių veidai ir išsprogusios akys žvelgė tiesiai į jį; Džeikui pasirodė, kad viena iš galvų, net atskirta nuo kūno, vis nesiliovė aimanavusi.
    Paklaikęs nuo reginio jis šoko ant kojų ir pasileido bėgti, kūnas tirtėjo ir ėjo pagaugais, delnuose ir tarpupirščiuose juto lipnų kraują, kuriame ką tik išsivoliojo.
    Lėktuvų danguje nebesimatė, tačiau bombos, nežinia iš kur krentančios, vis dar drebino žemę. Džeikas vėl intuityviai atsigręžė. Horizonte dar matėsi ir jo namas, visas išvagotas giliais įtrūkimais kaip amžiną sausrą kenčianti žemė.
    Jis apsidairė aplinkui, kur galėtų saugiai pasislėpti nuo šios apokalipsės, ir pastebėjo nuo jo į vakarus nutolusį ir rodos negandų visai nepaliestą aukštą pastatą. Džeikas numetė šalin savo aptrintą darbinį portfelį su tuščiais popieriaus lapais ir pasileido link jo.
    Kai priartėjo prie namo, įsitikino, kad jis stovi ignoruodamas aplinkinį pasaulį, kaip niekur nieko, nepažeistas ir niekieno nepaliestas. Atrodo, viename lange šmėstelėjo blyškus žmogaus siluetas. Atmintyje jam nepavyko atkapstyti fakto, jog šis namas čia būtų stovėjęs anksčiau, nors jis toli gražu neatrodė ir naujai pastatytas. Tačiau nebuvo laiko ilgiau kapstytis po atminties užkaborius. Jis priėjo neįprastai dideles laiptinės duris, kurios veikiau nešėjo į tvirtovės vartus. Stovėdamas prie jų nejučia pasijauti menkas. Džeikas paklibino ovalią durų rankeną, kuri buvo metalinė ir šalta kaip ledas, bet durys, panašu, buvo užrakintos, ir niekas neketino jo įsileisti. Tačiau greta šių didžiulių durų buvo mažesnės ir paprastesnės, ir be to, vos pravertos, durys. Net negalvodamas jis įsmuko pro jas ir pamatė, jog tai įprastas namo rūsys, tik gal netikėtai didelis. Tiksliau rūsys nebuvo erdvus, lubos buvo žemos, tačiau jis buvo gausus vingių ir nešėjo į labirintą.
    Staiga atlėgo ausys, ir Džeikas vėl išgirdo sprogimus lauke. Tačiau kažkur tolumoje. Vis dėlto vėl apimtas baimės, kuri keletui akimirkų buvo kiek atleidusi krūtinę, sukruto ir dešinėje labirinto pusėje pastebėjo atviras vienas iš daugelio rūsio durų. Suskubo ir užėjo ten. Jo nuostabai ta rūsio patalpa nors ir buvo gana ankšta, bet ne kaip įprasta apgrūsta niekam nereikalingais rakandais, o apstatyta baldais – čia stovėjo ištiesiama lova, rašomasis stalas ir taburetė. Ant rašomojo stalo buvo patiesta nerta staltiesė, į perlamutrinę keramikinę vazą buvo įmerkta dirbtinė rožė. Ant grindų gulėjo apdilęs gėlėtas kilimas. Čia buvo ir siauras horizontalus langelis ties lubomis, tikriausiai su vaizdu į lauką, pridengtas pageltusiomis užuolaidomis, užtemptomis ant įtemptos gumos. Šios slėptuvės duryse iš vidaus kyšojo raktas. Norėdamas dar labiau užsibarikaduoti, Džeikas suskubo užsirakinti duris. Apsisukęs aplink savo ašį ir nesugalvodamas ką daryti toliau, jis prisėdo ant lovos.
    Dabar jautėsi saugesnis.
    Toliau įvykių seka nutrūko lyg staiga nutrūkusi filmo juosta. Tiksliau įvykių seka nutrūko veikiau Džeiko galvoje, o laikas bėgo nesustojęs.
    Prabėgus nežinia kiek laiko veiksmas galvoje atgijo. Visur aplinkui skendėjo tyla, bet tada į rūsio duris kažkas ryžtingai pasibeldė:
    BAR-BAR!
    Džeikas, apkvaitęs lyg pramiegojęs visą amžinybę, pašoko iš lovos pervertas siaubo ir kurį laiką bandė prisiminti, kur yra. Kažkas, stovintis kitoje durų pusėje, pabeldė dar ryžtingiau:
    BAR-BAR-BAR!
    Jis negalėjo suvokti, kas čia beldžiasi ir kodėl, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Jis nusprendė stovėti be garso tikėdamasis, kad tas kažkas greit paliks jį ramybėje ir leis toliau vienui vienam tūnoti šičia. Tačiau tada nelauktas svečias paklibino rankeną ir pabandė atidaryti duris, o jis, nors ir suvokė, kad durys užrakintos, mašinaliai stvėrė tą nelemtą rankeną ir laikė kiek jėgos leidžia. Tada kažkas, stovintis anapus durų, matyt įsitikinęs kažko esant viduje, pradėjo energingai judinti durų rankeną ir stumdyti duris lyg bandydamas išversti jas lauk, kad patektų vidun. Dar po akimirkos kažkas pradėjo krapštyti spyną, bandydamas atrakinti duris. Džeikas besidaužančia iš baimės širdim vis dar nepasidavė ir įsirėmęs laikė duris, tačiau staiga kažkokiu būdu durys atsirakino, o Džeikas suprato praradęs jėgas grumtis ir atšoko nuo durų į rūsio kampą. Beldimasis liovėsi ir palengva, bet plačiai atsidarė durys.
    Džeiko nuostabai ir siaubui tarpduryje stovėjo ne kas kitas, o velnias. Kiek susikūprinęs, įkaitusios anglies raudonumo spalvos oda, smailais lyg jaučio ragais ant nedidelės plikos galvos, vietoj pėdų žemę rėmė tvirtom kanopom. Kai jis išniro iš rūsio tamsos, pirmiausiai Džeikas pastebėjo jo juodas kaip smala ir gilias lyg bedugnė akis, kuriose bemat nuskendo jo žvilgsnis.
    Bet kaip bebūtų keista, jis neatrodė įniršęs, piktas ar agresyvus. Anaiptol – jis ištiesė ranką link Džeiko ir tarė:
    - Eime…

    Kaip tik tą akimirką suskambo telefonas...