Paveikslas

Man patinka miestas, kuriame gyvenu,
patogi lova, kuria blakes maitinu,
patinka sniego baltumoje
tekanti kraujo čiurkšlė iš mano šnervių,
ir kuria niekas nesistebi,
kaip ir vaikais prašančiais išmaldos,
nes tėvas Išdaužė paskutinius žmonos dantis ir neatsitraukdamas dabar atgailauja.
O žmona sunerimusi, kad niekas neiskųstų meluoja kaimynams apie slidžias grindis, kurias ji ką tik buvo išplovusi.
Man patinka tas mazohistinis atsidavimas,
jog jie vienas kitam ryja širdį,
kartais mylėti prisiminę
glosto mėlynes ir tikis, jog įsčiose dar užgims nauja pradžia suteiksianti prasmės kalbėti apie meilę
kuria tikėjo,
patinka iki tol kol išmaldautuose delnuose nesudūžta paskutinis bokalas.
Man patinka eglutės,
netgi tie maži žaidimai vitrinose
skirti gundyti mano protą ir
užsispyrimą, jog prieš Kalėdas
loterija dosnesnė,
tad liečiau tavo srangrias krūtis
valau dulkes nuo tavo kūno,
ieškodamas naujo paveikslo
nesugelto širšių, nesukandžioto blakių nesenstančiose akyse.
Man patinka trupanti siena, juk joje ir mano pėdomis nudaužytos plytos atveria naują idėją, žaidimą, tragišką
žvilgsnių rutiną maldaujant atleidimo už drąsą gyventi.
Man patinka, nes dalykų yra, kurie pasenusią prigimtį dar guodžia.
Juk ir šiandien nusipirkau eilinį loterijos bilietą.