Visi mano laikrodžiai atsisakė dirbti. Nematuoja laiko ant sienos, ant rankos ir ant komodos tylu, kaip kape.
Sustabdė savo rodykles ir žiūri įkyriais skaičiais į nepamatuotą laiko gilumą. Žmogui trūksta kelių varžtelių, kad kalėtų tą gylį suprasti.
Ateina svečiai ir nežino, kad jau laikas išeiti namo, o aš nežinau, kur iš gėdos padėti akis. Man trūksta drąsos juos nemandagiai išlydėti.
Imk ir meski, atrodo, į sieną pyrago gabalą su visa lėkštele, o arbata savarankiškai išsilies. Vilioja mane ši mintis ir atrodo patys pirštai tiesiasi.
Apie ką kalba tie mano žmonės? Abejingi žiaumoja mano laiką, užgerdami arbata ir vis labiau įsitikinu, kad manęs nepastebi.
Visi mano laikrodžiai seka mane. Matuoja mano kantrybę, karčią patirtį ir norą kurti. Išgirstu tyliai tiksint: - mesk, mesk, mesk pyragą į sieną... mesk.
Pirmi posmai ne apie laikrodžių mechaniką, o apie lyrherės nuotaiką. Originalūs, todėl sudomina ir nuteikia.
Matyti čia buitiškumą – požiūrio glaukomos apraiška. O iš principo, buitiškumas lyrikoj – JOKIA yda nei klaida, skant, skirtina pypkė nuo cibuko.
O konkrečiai čia – itin įtaigus būdas realiai nuotaikai išreikšti.
O interpretacijos – galimos įvairiausios, tik buhalterinės ir šiuo atveju nevaisingos, kaip ir tempimas ant savojo kurpalio.
O puiku, kad Raganinga rašo įvairiai.
5 .
P.S.
pirmi du posmai - strofos (nors tai prozinis pasakojimas - komentare žemiau išsakiau, apie ką jis), tai pirmos dvi strofos ta pradžia, tiek tos pradžios kuri nuobodi nesukurta - sugalvota ir sukonstruota.
čia ne apie laiką, apie užsispaudusį žmogų, kuris veikia gyvenime, kaip laikrodis, bet ne tą ką nori veikti - jis nori šokiruoti žmones, jis nori šėlti, bet negali peržengti per savo auklėjimą, įsirėžusį smegenyse - išvagojusį raukšles, o dvasioje impulsai taip tam auklėjimui priešinasi - jis nori šokiruoti žmones, o gal taip tik pralaužti suformuotus elgesio rėmus - kurie jį jau labai spaudžia, ir juose jo dvasiai darosi ankšta?..
ne ne, ne apie laiką.
Prozinis pasakojimas. (visai nebuitinis.) juokingas vargšas žmogelis nešantis fanatiškai mandagaus elgesio naštą kuri virto ne mandagumu, o kvailumu.
jo
Stenkis save vesti taip, kad tavyje geros manieros (mandagumas) nevirstų kvailumu, valingumas ir atkaklumas - žiaurumu, o proto ramybė - abejingumu.
(prozinis pasakojimas - ne apie laiką. pradžia labai neįdomi, ji nesukurta, o sugalvota ir sukonstruota, todėl labai nuobodžiai skaitosi. Toliau jau gerai, ir visai gerai.