Buitiškai apie laiką

Visi mano laikrodžiai atsisakė dirbti.
Nematuoja laiko ant sienos, ant rankos
ir ant komodos tylu, kaip kape.

Sustabdė savo rodykles ir žiūri įkyriais skaičiais
į nepamatuotą laiko gilumą.
Žmogui trūksta kelių varžtelių, kad kalėtų tą gylį suprasti.

Ateina svečiai ir nežino, kad jau laikas išeiti namo,
o aš nežinau, kur iš gėdos padėti akis.
Man trūksta drąsos juos  nemandagiai išlydėti.

Imk ir meski, atrodo, į sieną pyrago gabalą
su visa lėkštele, o arbata savarankiškai išsilies.
Vilioja mane ši mintis ir atrodo patys pirštai tiesiasi.

Apie ką kalba tie  mano  žmonės?
Abejingi žiaumoja mano laiką, užgerdami arbata
ir vis labiau įsitikinu, kad  manęs nepastebi.

Visi mano laikrodžiai seka mane.
Matuoja mano  kantrybę, karčią patirtį ir norą kurti.
Išgirstu tyliai tiksint:
- mesk, mesk, mesk pyragą į sieną... mesk.