Dar nenubuski mielas, leisk man budėti,
Kol tu šalia, apgaudinėju save viltimi.
Nesugebėjau šito jausmo nutylėti.
Sukruvinau skausmu brangias širdis.
Dar tik truputį žvilgsniu paglamonėsiu.
Neramiam sapnui sumerktas akis brangias.
Kruopščiai į atmintį surinksiu, susidėsiu,
Ištiškusias ant pieniškos odos strazdanėles.
Ilgai dar nesapnuodama regėsiu plotą,
Kur išdykavus saulė paliko žymeles,
Dailiausią kaklo vingį, juodą plauko sruogą,
Tas vyriškas, bet vaikiškai sudėtas rankutes.
Ak nenubuski mylimasis, leisk man budėti,
Tesotinasi siela brangaus veido kerais.
Nuo šiol maldausiu Apvaizdos padėti,
Kad tave vestų saulėtais keliais.
Nečirpkit paukščiai, nieko jūs nežinot!
Deja gyventi reikia net tada,
Kai negali turėti mylimo,
Tiktai atmintyje strazdanėles...
Teneisižeidžia autorė (ar autorius), bet prieš publikuojant kūrinį, reikia būtinai perskaityt jį. Tada iškart išgirstumėte, ar jis plaukte plaukia, ar kur neužkliūna. Šiuo atveju tik pirmas posmelis dar šiaip taip važiuoja, o jau nuo antrojo - rieda per akmenis pasišokinėdamas. Ir užmuša viską. Tuos gražius lyrinės herojės jausmus - meilę, atsidavimą, prisiminimus, suvokimą, kad viskas baigėsi... Jeigu kūrinys tebūtų vien autoriaus jausmų išliejimas, galima juos būtų suguldyti dienoraštin ar pačiam meilės subjektui išsakyti. Bet jei nusprendžiama talpinti čia, vadinasi, tariama, kad kūrinėlis turi bent kokią meninę vertę. Antraip, kam tuomet jį skaityti kitiems? Kaip kūrinys - silpnokas, Pasigendu nuoseklumo, aiškesnės minčių raiškos. Štai žiūrėkite: Brėkšta rytas, mylimasis miega, jį mylintis - nemiega. Suvokia, kad kartu būti nelemta, todėl bent atmintin susideda brangius veido bruožus, meilės akimirkas. Trečiame posmelyje užsimenama apie viltį, bet taip nieko ir neatskleidžiama. Kaip ir lieka neaišku, kodėl nelemta likti su mylimu. Todėl susidaro įspūdis, kad tik virkaujama, seiliojamasi, o nuslystama tik paviršiumi : myliu, oi, negaliu, budėsiu, akimis glamonėsiu, turėti nelemta... Bet taip ir neatskleidžiama - kodėl. Juk bent kokia užuomina būtų kūrinio vertę kur kas padidinusi. Gal savanoriu į kokį karą išeis - užuomina, gal nepagydoma liga - užuomina, gal lyties keitimo operacija laukia - užuomina ir t.t. ir pan. Dabar gi nieko nėra, tik meilė-seilė. Dėl rankučių - sutinku šimtu procentų su Plogu Kitkiu Nuotstapiuoju. Ritmas - šlubas, rimas - labai primityvus. Blogiausia vieta - kliedėjo/siautėjo. Geriausia kūrinio vieta - susirinksiu ištiškusias strazdanėles. Trys nuo manes - avansu už tyrą meilę.
Niekada nerašykite apie vyro rankas -rankutes. Niekada. Nes tada eilėraštyje iš karto nebelieka vyro it atsiranda kūdikis, tik šast, fau, kaip iš oro. Iš kažkur, ir visos aistros - čiūžt velniop:D
Parypavimas ... tikra/netikra? juokinga/nejuokinga? :) Čia viskas - kaip pasirinksi, su ritmika tai ne kas, o ir rimavimas pats primityviausias , tad kaip primityvizmui - 2-