reikia gyventi dvasios pasauly

Mieguista proza su švelniais išvedžiojimais

Ir tikrai nesinori čiupinėti savosios sielos nešvariais (tokiais aplipusiais kasdienybės pūkeliais) pirštukais. Gal nesinori drumsti šviesioje atmosferoje plūduriuojančios sielos ramybės kapotais trupiniais iš daily routine. O gal bijau tokiais prisilietimais ją sunaikinti: betapšnojant jos astralinį kūną imti ir „nebeužtapšnoti“ josios esmės. Dedu galvą į vieną pusę, po puspenktos minutės į kitą, ir neišeina suregzti plano, kaip su savo antruoju pasauliu pradėti šneką. Jis toks jautrus, o man taip nesinori jo juodinti tomis kasdienėmis spalvomis.

1-asis klausimas: jei man nusibodo sugyventi su materija ir aš tenoriu draugauti su ten giliau besislapstančiu pažinimu, ar man užtenka po tiesmukais pareiškimais pagardintų pietų išmesti savo televizorių pro langą ir pasiėmus tik savo kūną iškeliauti į kalnus?

Bekvapiai dūmai, kurie negraužia akių. Ir neprileidžia artyn nesmagių, perdėm ryškių spalvų. Vienas, du trys... dešimt! Prieblandoje beveik nejaučiu, jog turiu pečius ir rankas. Bet ir tosios kitos šalies vartų negaliu užuosti. Nors per tą tingumo laimę, įsliuogusią manyje, truputį atšipo uoslė uoslelė. Pabandysiu vėliau.

Tada naktis mus sulygina po vieną. Lygūs. Juodi. Nuogi. Atsibundame (ne visi ir ne iš karto), ir jau galime pradėti mokytis gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.

2-asis klausimas: kaip tai padaryti?

Menas įdomus tik žmonėms. Nežmonės jis žavėtų tiek, kiek mus žavi „National  Geographic“.
                                                                                              M. Ivaškevičius

Rašyti aiškiai nuo pradžios iki pabaigos šį amžių pasidarė nebeįmanoma. Sugrįžti į realizmą, kai tave domina tik tai, kaip nuo tų realijų apsaugoti savo vidų – negarbingas žaidimo laimėjimas. O negarbės žmogui ir taip per akis. Vienintelėms aiškaus tipo knygoms (parašytoms XXI a.) atstovauja ENCIKLOPEDIJOS (nuo A iki Z: atsakymai į visus (?) klausimus). Deja, šį laikmetį klausimai „susunkėjo“ – prarado aiškumą. Tenka kasytis padus ir rasti klausimui atkirtį kur nors visai visai šalia savęs. (Savyje?). Teisingai, mielieji. Tik vakar supratau, kodėl kiekvienas žmogus turi nagus, linkstančius į jį. Ogi ta nagų linkimo kryptis nurodo, kur ieškoti atsakymų. Sa – vy - je! Genialu? Tai man kainavo 16-iolika visai neprastų metelių stebėjimosi savimi bei pasauliu.

Atsakymas į 1-ąjį klausimą: tokių juokingų ir neveiksnių priemonių, žinoma, nepakanka. Jos perdėm paviršutiniškos, kad būtų reikalingos. Būtent per tokį neapdairumą ir žalojamos sielos. Kodėl tokiais paviršutiniškais žingsneliais tipenama į savo antrąjį (bet ne pagal svarbą) pasaulį?

Dulce et decorum. Mieguistais šarvais apsitaisęs menas leidžiasi būti dabinamas kažko naujesnio ir įtaigingesnio nei vakar parašytas žodis apie šiandieną. O  tieji du pradai (d. et d.) skverbiasi į žmoniškumo kailį ir leidžia daigelius į įvairiai išdirbtas erdves. Tikrai yra pasaulis, kuriame netarnaujama dėsniams. Ten Žemė nebūtinai sukasi aplink Saulę, o rasa nebūtinai krinta anksti ryte. Ten kliaujamasi nuojauta ir ekspresyviais pajautimais. Me – ne.

Menas – tai žmoniškumo pranašas, stovintis priešais vartus į dvasios pasaulį.

Atsakymas į 2-ąjį klausimą: išmokti galima tik švelniai liejantis į ilgėjantį žodžių žaismą: vienas iš tavo lūpų, kitas iš antrųjų tavo sielos lūpų. Pradžioje nereikia sielos liesti, vėliau, kai nebelieka purvo ant pirštų (jį apmazgoja žmoniškumo pranašas), galima šiek tiek it „susičiupinėti“ savo naujajame pasauly. Kad būtų drąsiau ten nuolatos gyventi.

Likti viduje – naujas būdas išeiti į išorę.
                                              Björk

Ta reikiamybė gyventi dvasios pasaulyje ir į viską žvelgti sielos akutėmis kiekvienam teateinie savu laiku. Bet tegu ateina! O ateinančiuosius pas tave kiekvienas tepasitinka. Kukliai, švelniai, ramiai, garsiai... svarbu, kad pasitiktumėme.

O žiūrėjimas į meną pro pirštus vieną dieną atneš liūdnų pasekmių. Net nepastebėsime, kaip tų pirštų nagai atsilenks, ir mes nebesugebėsime savyje surasti atsakymų. Nes krypties neberasim.

Išmokau pirštukus nusivalyti į žodžius (šiek tiek ką kitą reiškiančius, nei materija). Ir dabar galiu čiuopti daug augiau paslapčių. Ir didesne jaučiuosi.