Paslaptingoji elgeta (juodraštis)

Į vakarą debesų maišas aptraukė dangų, paslėpė saulę. Kilo vėjas. Dangaus pakrašty jau grumzdeno perkūnas, perverdamas strėle patį debesų vidurį. Artinosi audra. Aptemo visa gryčia, ir į langus lyg maišui trūkus pabiro stambūs lašai su kruša. Vėjas kaukė kamine, plėšė šiaudų stogą, lindo į tarpulangio plyšelius mėgindamas įsmukti į vidų. Atklebinęs durų skląstį,  drėgnas gūsis šliukštelėjo į vidų lietaus srautą. Tuo pat metu slenkstį peržengė lazda pasiremdama sukumpusi senutė, gilių raukšlių išvagotu veidu.
– Garbė Jėzui Kristui, – pratarė dusdama. – Ar priimsit?
– Per amžius… Tokiu oru nevaryčiau ir šuns… – atsiliepė ant lovos su vaiku sterblėje sėdėjusi moteriškė.
– Vargsti… į kuprą linksta… – nužvelgė skvarbiu žvilgsniu.
– Kas ji?.. – klausė skausmo išdegintos moters akys.
Ašaros ėmė lietis potvyniu, rakindamos suskirdusias lūpas. Pakėlusi galvą, jaunoji proverksmiu pratarė:
– A… ak… aki…s baigiu išverkti… Meldžiuosi ir verkiu.
Elgeta lėtai atsisėdo ant suolelio prie durų, abiem rankom užsirėmė ant lazdos, įbesdama žvilgsnį moteriškei į akis.
– Dėkis omėn, ką sakysiu… – giliai atsiduso ir patylėjusi tęsė. – Prisilaužk beržo šluotų,  prisipjauk takažolės, priskabyk miške bruknių lapų. Viską sudžiovink… Plikyk stiprią ištrauką, pilk į geldą… Kai pravės, guldyk vaiką… Negailėk… Rėks, muistysis – laikyk…  Laikyk pusvalandį, valandą šilto vandens įpildama. Gal užteks mėnesio, dviejų… Gal prireiks metų – Dievas žino…
– Ačiū, už patarimą. Kaip atsidėkosiu?.. Gal lašinių?..
– Dar stebuklo nepadariau… Jei negaila, – duonos atriek …
– Naktis užklups… Kur beeisit? Paklosiu ant krosnies…
– Giria priglaus… Kiek vienai reikia?..
– Neužmirškit… Aplankykit…
– Pasaulis platus… Likit su Dievu…

Audra nuūžė, nugrūmojo, išsivesdama ir paslaptingąją senelę… Lange sušvito paskutinis vakaro saulės spindulys. Aplinkui gryčią sustojęs miškas dar vešliau sužaliavo nupraustas pavasario lietaus. Nuo skarotų eglių kapsinčios lietaus ašaros tarsi nuskaidrino sielą, sustiprino ryžtą…

Lėkė dienos. Jaunoji moteris, sukandusi dantis, pildė visus senelės patarimus. Merkiamas į geldą su ištrauka, vaikas kaskart draskydamasis  klykdavo.
Po mėnesio kito, pamatavus sulenkta ranka, aiškėjo, kad nugara tiesėja, kupra pamažu nyksta…
Užaugo jis tiesus ir sveikas.

Apie netikėtą viešnią audros metu toli pasklido gandas. Tik niekas niekada niekur jos daugiau nesutiko, nė vienuose atlaiduose prie bažnyčios sėdinčios nematė… Ji buvo tartum Dievo siųsta iš anapus… prišaukta nelaimingos motinos maldų…
                    1999