Ant laiptų,
kai apsiniaukia,
niūniuoja batai
ir mūsų akys susitinka
rodos
ant laiptų
mano stichija
čia aš
vanduo, ugnis ir žemė
ir tu – man oras
pilkam fone
plokštelės šoka
bildėdamos ant laiptų
blaško
dunk-t dunk-t
eime žvejot mėnulio
nuo laiptų
skylančiom lūpom
su skrybėle rankoje
apsimesiu jog nedreba kojos
smulkūs pirštai santūriai
pridengia
nusižiovaut ištroškusias
lūpas
ilgas mūsų laukimas
reikalauja kantrybės
nors aš – žvejo dukra
pilnais batais vandens
namo
ir
tik linijas delno
grįžus parodyt galiu -
va manasis laimikis
ir melodijos
girgždančio lopšio
žvaigždžių
užsūpuoja...