9 mm gyvybės arba vieno žudiko istorija

Kai miesto žibintų snapuose perkūntrūkis praveria dangų
ir tokia beviltiškai sopi nata atskyla nuo varpinės gomurio,
slapčia išeinu, vis kartoju - nepalikau, dar nieko nepalikau
čia, tik laidoju - tik devyni milimetrai gyvybės telpa į žmogų

ir taip naktis iš nakties - virsta žvakėmis priešai, ugnies rūbą
nusirengia ir moja sustojusiam, lyg norėtų, kad dagtį ištrauktų
iš japoniško meno numirti, o aš grįžęs meldžiuosi ir taip ligi ryto,
lig išprotėjimo - žiūrėk - Kristus sako - sielos dangun išeina.