tokia tu graži prieš pat lietų,
vieniša, iškėlus rankas į ten
kur dangus bičių saugomas,
intymiai susikaupusiu veidu,
lyg nurijus šlakelį dūzgiančio
vyno - sustingai - tapai panaši
į balčiausią sodo skulptūrą, ir
dabar - nutylėsiu, mimo pirštais,
niekada nelietusiais moters -
galiu tik spėliot kaip lietus balina
pirmąjį tavo nuogumą ant odos.