Kovo moteriai

Paneriuose nežydi dar ievos
Ir perkūnas vis ieško prasmės.
Snieguose paskandintos ir pievos,
Nesulaukia varnėnų giesmės.

Kai pavasaris smarkiai vėluoja,
Dvasios žavesiui gali pakenkt;
Kovo nerimas gamtą kamuoja –
Tad ir graudulio nebeišvengt...

Jai paskyriau tokį laiko tarpą, –
Žibuokles su snieguolėm balsvom.
Tesipuoš visos moterų kartos,
Melsvuonėlėm Neptūno spalvom...

Nors menu nepastovią jos širdį,
Kur man vietos nebuvo per daug...
Bet atgimstantis metas pagirdo
Gražią viltį: tikėkis ir lauk...

Liko ji rafinuota mergaitė,
Kurią, rodos tik vakar, radau –
Kitos laiškus neišsiųstus skaitė,
O dabar aš rašau vien tik sau...

Orbita sklandžiai „Žuvys“ nurieda, –
Neatskleisdamos ir adresų...
Jai nunesčiau oniksą su žiedu,
Sužavėtas miražais kerų...