Saulėlydis išskobė valtį iš miesto, mėnuo iš lėto prasisegė kūną ir pats iš savęs
išperėjo irklininką, panašų į miegantį vaiką, kuris jau fleitų pridirbęs ir paukščių
pridrožęs dar knapsi – paskui atsikėlė. Jis atsklendžia nakties prieangių velkes ir
yris po yrio – irklai kaip dvi seismogramos – tai lūžta, tai kyla nuo sapno lig sapno
per išmoktą Morfėjaus žemėlapio dėmę – tiesiai į suvešėjusią miego lapiją nuplaukia,
kur prisukamos paukštės gieda ir nuvargusios krenta – išmušdamos „trečią” valty
ant dugno – valtis sustoja ir skęsta. Iš raibuliuojančio sapno kyšantis irklas pradeda
kaltis lyg apyaušriu lipantis daigas – iš tos valandos mezga naują saulėtekį.