Pagaliau atėjau.
Atėjau atsiprašyti.
Kad yra kai kas
Ką myliu už tave labiau.
Kam aš pažadėta nuo gimimo.
Ir liūdžiu gyliau,
Dar už tave skaudžiau.
Kai žinau, —net jei padovanotumei
Visus žemės gėlynus, —
Nieko man nėra brangiau
Už poezijos lobynus.
Burtai grožio šio—
Tai tarsi mano kraujas
Žodžio įtaigos misterijoje—
Man ištisas pasaulis.
Kaip bekraštis ilgesys gyvenimo kitokio,
Kaip Ikaro skrydis linkui saulės.
Tad meldžiu, prašau, mylėki mane tokią.
Kaipo myli kūdikį iš mūsų meilės.