skausmu, sakytumei — vakaro įpjovoj vaikščioja Dievas supykęs,
užanty nešasi vyžinę adatą it kokią nukirstą pušį, — mes sėdim
susikaupę, net kaupiasi vyzdžiuose — lis, miela mano. virš galvų,
dangaus kaktoje upės siūlraištis pasuka žemėn, — sėdim šlapi,
susirišę, beveik nekrutam, tik tiek, kiek krūtinėje suvirpa svirtys,
tik tiek, kiek reikia išmesti sidabro kauliuką — iš pievos išplyšusią
avį vilkams į nasrus, — žaidžiam lygiąsias, nors žaidimas vis tęsias
ir tęsias, net ir tada, kai pavargusius vokus išvagia miegas, lydosi
dantys, įsikibę į vilną, Morfėjaus žemėlapiuose užsikirtę sapno
rodyklės tik retkarčiais sutrūksi, kai šilta — į kairę, kai šalta — į dešinę,
miego prislėgtoj amplitudėj — tavo alsavimas, vanduo, prikrėstas lapų
ir nerimo, sudraskytos pagalvės, pienių pūkai ir Dievas, nueinantis sniegu.
O man kažko čia trūksta iki pilnos laimės... Taip galima vaikščiot ir vaikščiot iki Dievo didžiojo grabo-kapo, o dar ir už jo, iki šviečiančios beprotystės ar iki ištirpusios tamsos visatų šviesmečių keliuos... Bet tokie kaip aš pamestų kelią ir nueitų šuniui ant uodegos... Nebuvo pradžios, nebuvo pabaigos, o tik gimimas...Susikūręs išradimas vienatinėj maldoj...Baigimas - tai dar vienas suradimas...Tavęs savy arba savęs tavy... Ir vėl ėjimas. Tai tik asociacijos, nieko pikto.