Nepasviręs tas bokštas, tik akys
mato iškreiptą šviesą virš miesto,
o joje nebe bokštą, o švirkštą,
nusitaikiusį vakaro venon.
Nekarščiuoja ta aikštė, tik žingsniai
paskubom ir nelygiai lyg pulsas
ant atidengto grindinio riešo,
patiklaus, nuolankaus ir bejėgio.
Tu sakei, kad ruduo - tai narkozė,
o žiema bus ilga ir beskausmė
operacija, mano chirurge,
vienas pjūvis ir ilgas budimas,
- - -
bet koks šaltas, koks kreivas koridorius
iki baimės krantų, koks karščiuojantis
tas ėjimas. Lėtai tarsi ašara
per išblyškusį juokdario grimą.