Siauru taku namo ir delnu braukt per smilgų šilką nuo pamiškės ruoželio rūkas atvingiuoja namo kol žaižaruoja saulės paskutiniai tvinksniai ir pėdos basos tokios lengvos kad jeigu užsimerktum ir sau leistum tai pakiltum virš kaimynų daržo matytum kaip kaimynė skina pusžalias braškes rytoj anūkai atvažiuoja bus klegesio ir džiaugsmo o savam kieme regėčiau savo tėvą po darbų suskirdę pirštai cigaretė rūksta ir pokalbis ramus nes motina čia pat prie šulinio iškošus pieną likučiais lepina nenuoramų kačiukų būrį ir mane išstybusią mergiūkšte pasiunčia vartų uždaryti jau vakaras siauru taku namo dar leiskit man pareiti.
Gunta siūlo parašyti kitą eilėraštį, guntišką. Siūlo gražiai, įtikinamai (Guntos komentarai šiemet pakilo į naują lygį). Bet ką tai tikrovėje reiškia?
Galima patarti Repinui tapyti kaip Čiurlionis, arba atbulai.
Čiurlioniui – muzikuoti kaip Mocartas arba Šenbergas...
Marčėnui – kaip Kajokas, kad premiją gautų. Ir pan.
Be abejo, paklausę visi sukurtų ne prastesnių kūrinių. Visi rašykai galėtume žygiuoti į meno aukštumas Guntos vedami. Bet ar to reikia? Nereikia nė pačiai Guntai.
Ne prastėja Raganingos eilėraštis nuo pradžios, o išlaiko lygį, reikalingą paveikslui taip kaip sumanyta išbaigti – jausmas nuo gelmės ir saulės iki artimųjų žvilgsnio. Filosofija tvyro vakaro ore, tuščia būtų dar ją išbambėti, nuo buities nusisukus.
Galima, viską galima padaryti – su Mocartu nepasiginčysi. Bet ar būtent ta kryptimi Raganingai verta eiti, kai jau savą taką radusi. Tame take dar aibės vaizdų tobulėti ir keistis, ne mechaniškai tobulybių šniukštinėjant, o jaučiamas temas išsakant. Praverstų strofikos galimybes apsvarstyti. Eilėraštis atneštas publikai lyg paveikslas į parodą. Daug reiškia rėmai, apšvietimas, – nors neverta tikėtis, kad vien dėl to bus gerai.
pradžią skaitant, mintis atėjo (toje vietoje) "delnu braukt
per smilgų šilką
nuo pamiškės
namo
kol žaižaruoja saulės
paskutiniai tvinksniai
ir pėdos basos
tokios lengvos", – kad pagalvojau "taip ir Darius ir Girėnas jautėsi, <<Valanda kita ir mes jau numie>> , – jau perskridę Atlantą,matydama to krašto nakties gamtą, debesį, dangų, atgyjant prisiminimams, kaip ten namie...
"neapsakomai žavi žemės džiaugsmo valanda - skrenda neganda juoda" S.Neries eilėraštis " skrenda neganda juoda" va apie tą žavią akimirką, ties kuria visada kabo pabaiga, bet kurią sekundę, o vaikutis to nejaučia - nematuoja, nebijo - jis tik žaidžia ir mirtį nešančios bangos, dainuoja jam balades, ir neša kriaukleles - tai jo santykis,jo matymas, kaip jis mato tas bangas, tame žavesys...
tai va, jūsų tekstą skaitant, pradžioje, toje vietoje pagalvojau, kaip "Darius ir Girėnas" , ir ten pradedu skaityti, kad jau tas grįžtantysis (lyr. her.) "skrenda virš kaimynų daržo" - visai gerai skaitėsi, bet jau nuo vidurio, jau į pabaigą, kada perėjo į asmeninius pasakojimus, vis prasčiau ir prasčiau, ir minties tos - neištraukė "neapsakomai žavi žemės džiaugsmo valanda, kuri laikina, trumpa amžinybėje,kaip dulkelė, o džiaugiamasi amžinu džiaugsmu, žinant, kad ji neamžina" - nėra tos minties, neištraukta, tik pradžioje pasivaideno ji, bet išblėso, neprivažiuota, neišsirutuliuota į ją, tiesiog paprasčiausiai sentimentalus kiek ištęstas tekstas gavosi, jau nuo pusės pradėjęs silpnėti ir perėjęs į sentimentalų, tokį literatūrinio dienoraščio pobūdžio tekstą, gerai kad ne asmeninio dienoraščio, tai tiek, bet nuo pusės jis išsikvėpė, virto sentimentaliu visiškai nuspėjamu (tradiciškai literatūriškai sentimentaliu) tekstuku. +3