Raudona - kraujo spalva

Norėjau išbandyti savo jėgas bandant kurti nauja Manga. Todėl pamaniau parašyti siužeto pirma dali ir pažiūrėti kaip gi man pasisekė. Drąsiai komentuokite kas blogai arba ką reikėtų pakeisti.
________________________________________________________
  Ėjau tamsia gatve, apšviesta tik geltonų žibintų šviesa, ir mačiau tik ilgai besitęsianti kelia. Atrodė, kad jis begalinis, jaučiausi lyg einų į tuštumą, nežinią.... Papūtė stiprus vėjas, suskambėjo kraupi, tačiau ausiai maloni melodija. Mėgausi kiekviena išgirstos melodijos nata. Staiga nurimo vėjas ir melodija nutilo. Apimtas nerimo pradėjau žvalgytis. Nežmonišku greičių praskriejo žmogaus siluetą turintis objektas, apdengtas bordiniais skarmalais. Pajutau kaip žemė juda, pažiūrėjau į apačia. Žemė tiesiog slydo man iš po kojų. Ties šią vietą aš atsibudau. Vos gaudžiau kvapą, rankos drebėjo kaip pašėlusios, vis dar nesuvokiau, kas įvyko. Viskas atrodė taip tikra... Bandžiau save nuraminti ta mintimi jog tai tik sapnas. Kiek nurimęs pažiūrėjau į laikrodi, jau buvo beveik aštuonios.. „ Nejaugi eilini karta vėluosiu į paskaitą. “ Pagalvojau sau ir iššokęs iš lovos nubėgau į dušą. Greitai išsiprausęs, pažiūrėjau į savo atspindį veidrodyje. Buvau vidutinio sudėjimo, šviesiais, ilgesniais nei trumpo ilgumo plaukais. Turėjau nedideli tuneli ir industriala kairėje ausyje. Mano akys buvo keistos. Jos buvo skirtingų spalvų: dešinė - jūros mėlynumo, kairė - kraujo raudonumo. Dėl mano akių vaikai pradinėse klasėse dažnai tyčiodavosi iš manęs, todėl sulaukęs 16 metų pradėjau nešioti, lęšius, kad akys atrodytų vienodų spalvų. Bet buvo vienas žmogus, kuris nekreipė dėmesio į mano akis. Tai mano geras draugas, dabar ir kambariokas - Aleksas. Kiek keisto charakterio vyrukas. Jis taip pat buvo sportinio sudėjimo, mėlynų plaukų, tamsiai mėlynų akių, turėjo du auskarus kairėja ausyje. Kai vaikai pradinėse klasėse iš manęs tyčiodavosi, jis visada mane užgindavo. Mano mintis išsklaidė telefoninis skambutis.
- Heyooooooooooooooo! - Suriko Aleksas - Jau atsikėlei? Tikiuosi nepažadinau?
- Taip, atsikėliau. Bet kodėl tu manęs nepažadinai ankščiau?
- Paskutini karta kai aš tave žadinau viskas pasibaigė tuo, kad tu trenkei man į veidą ir aš praradau sąmonę kelioms valandoms. Nenorėjau vėl rizikuoti savo gražių veidų - abu nusijuokėm. - Bet kokiu atvejų tavo vietoj aš paskubėčiau į paskaitą.
- A taip, jai dėstytojas klaus kur aš, pasakysi, kad nėjau į tolėtą.
- Gerai, bet tu man būsi skolingas.
- Ačiū, žinau.
Pavydėtinas draugas. Skubiai apsirengiau kas papuolė po ranka. Pasišukavau, paėmiau kuprinę ir išskubėjau į universitetą.
  Atėjęs į paskaitą atsisėdau prie savo kambarioko.
- Kaip jau ir sakiau, nuo šiandienos, pas mus apsilankė svečias, kuris papasakos šita įdomaus apie kasdienini dalyką - sapnus. - Kabėjo dėstytojas. Staiga prisiminiau tą sapną. Į kabinetą įėjo žemo ūgio, liekna mergina, maždaug 23-25 metų. Tamsių akių ir plaukų.
- Aš esu Sofija Ellis ir papasakosiu jums apie sapnus - kalbėjo jį užtikrintų ir valdingų balsu - kaip jūs jau žinote, sapnai aplanko kiekviena iš mūsų. Kartais mes to neatsimename, bet kartais vaizdas būna tikslus ir aiškus, todėl dažnai tokie sapnai painiojami su realybe. Sapnai padeda suvokti savo baimes, trukumus, sveikatos negales, parodo ateiti ir daugybe įvairiausių dalykų. Norėčiau paklausti, kas iš jūsų šią naktį sapnavo sapną kurį supainiojote su realybe? - Visi tyli. - Nejaugi nei vienas? - jį pažiūrėjo man į akis. Man apsvaigo galva, vaizdas tapo išsiliejęs.
- Na, jeigu tikrai niekas...  - tęsė jį - Realus sapnai kartais perkeltinai parodo kas gali įvykti jai jūs kai ko nepadarysite arba atvirkščiai. - Ji vėl pažiūrėjo man į akis. Pradėjau girdėti viska neaiškiai, kaip po vandenių. Vaizdas akyse pamažu temo. Paskutinis dalykas kuri atsimenu tai kaip Aleksas suriko mano vardą.
  Atsikėliau universiteto seselės kabinete. Kabinetas ne itin išvaizdus ir neturiu jokių naujų technologijų, negana to: lova siaubingai nepatogi.
- Jau atsikėlei? Maniau, kad numirei. - Bandė juokauti Aleksas. Aš kiek šyptelėjau. Pabandžiau atsisėsti. Siaubingai skaudėjo galva. Kabinete sėdėjo ir ta mergina. Susimasčiau „Mhmm.. Ar jį gali būti kažkaip susijusi su tuo kas vyksta? Ne... Greičiausiai sutapimas... “
- Kaip jautiesi, Danieliau? - Paklausė ji.
- Gerai. - Atsakiau ramiai ir užtikrintai.
- Galvos neskauda?
Kaip ji sužinojo? Nors ne, ji greičiausiai tik teiraujasi.
- Ne, neskauda. - Atsukau žvilgsni į jos akis ir galva pradėjo plyšti iš skausmo.
- Nepanašų, kad tau jį neskaudėtų. - Įsiterpė Aleksas nutraukdamas įtampą.
- Bet kokių atvejų, man reikią skubėti į darbą, nes jau vėlų. Susimatysime bendrabuti Aleksai. - Išėjau iš kabineto. Ta moteris kelia man nerimą, aš negalių prie jos būti. Priartėjąs prie baro supratau, kad galva nustojo skaudėti. Matyt ji kažkaip susijusi su viskuo. Bet iškyla klausimas. KAIP?
  Užėjau į barą. Čia aš dirbu. Prie manęs priėjo bendradarbis Edvardas.
- Vadovas prašė tau perduoti, kad užeitum pas jį kai tik ateisi.
- A, gerai. - Jis atrodė rimtas... Nejaugi kažkas blogo. Pasibeldžiau į durys ir užėjau.
- Danieliau, - šnekėjo vadovas - tu eiline dieną vėluoji, aš suprantu, kad ne visada spėji dėl studijų, tačiau gal tai reiškią, kad geriau tau reikia susirasti kita darbą arba tiesiog nedirbti?
Nieko neatsakęs nuleidau galva ir tylėjau. Vadovas giliai įkvėpė.
- Aš tau duodu savaitę pasitaisyti, kitaip lėksi iš darbo.
- Ačiū, aš jūsų nenuvilsiu. - Tariau ir išėjau persirengti. Persirengęs kibau į darbą.
  Man bešluostant taures atėjo Aleksas. Keista, jis tokiose vietose nesilanko.
- Kaip jautiesi? - paklausė jis priėjęs prie manęs.
- Neblogai, bet tą Sofija, man kelia nerimą.
- Dėl jos aš ir atėjau, jį prašė tau perduoti tai. - Tarė jis ir padavė man voką.
- Kas čią?
- Vokas.
- Aš tai žinau, bet kas jo viduje?
- Na manau, kad laiškas. - Sarkastiškai pasakė Aleksas.
- Na šita aš irgi supratau, bet kad jame parašytą?
- Nežinau, bet ji prašė tau pasakyti, kad skaitytum jį būdamas vienas.
Aš spoksojau į voką, mąsčiau kas jame gali būti parašyta.
-Susimatysim vėliau Danieliau, aš einu į sporto sale.
- Aha, iki. -Turiu bloga nuojautą. Visa laiką negalėjau susikaupti į darbą. Taurės krito iš rankų, gėrimai pylėsi per taures, kartais netgi negirdėdavau ką man sako klientai. Buvau per daug pasinėręs į savo mintis.
  Atsidusau.
- Sunki buvo darbo dieną. - Išeidamas iš darbo tariau sau. Pažiūrėjau į laikrodi, beveik dvylika. Išsitraukiau laišką, pamaniau reikia jį perskaityti. Jame buvo parašyta: „Kad ir kas be nutiktu, niekada nebuk lauke kai laikrodžio rodyklė išmuš dvyliką. “
  Prapliupau juokais. Ir dėl tokio laiško tūrinio turėjau skaityti jį būdamas vienas? Išsitraukiau cigarete, ją prisidegiau ir ėjau gatve. Be eidamas atkreipiau dėmesį, kad gatvė buvo kaip iš mano sapno. Mano kvėpavimas praretėjo. Pažiūrėjau į laikrodi buvo be minutės dvylika. Pradėjau galvoti, kad laiškas buvo kaip įspėjimas. Pramušė dvylika, suskambėjo melodija kuria girdėjau sapne. Pradėjau bėgti, nes po tos melodijos buvo... Mano mintis nutraukė praskriejantis objektas turintis žmogaus siluetą. Pažiūrėjau už savęs, žemė po truputi yra. Bandžiau bėgti tačiau nespėjau, pradėjau kristi. Nukritęs smarkiai susitrenkiau galvą ir praradau sąmone.
  Kai prabudau, gulėjau kažkokiam miške. Aplinkui buvo storas rūko sluoksnis, per kuri viskas matėsi tik 1 metro spindulių. Sėdėjau pasi metęs ir nesupratau kas įvyko ir kur aš esu. Išgirdau žingsnius, Širdis pradėjo plakti greičiau. Iš už medžio išlindo kažkoks vyrukas. Jis priėjo pakankamai arti, kad įžiūrėčiau kaip jis atrodė. Juo plaukai buvo juodi, šiek tiek suvelti, trumpesni negu vidutinio ilgumo. Blyški oda, jo ūgis buvo panašus į mano, jo sudėjimas atrodė lieknas ir mane labiausiai gąsdinantis dalykas jame - jo akys. Jos buvo juodos, kaip tamsi bedugnė, o vietoj vyzdžio balti kryžiukai.
-Danieliau, aš laukiau tavęs. - Tarė jis švelnių vyriškų balsų.
-Iš kur tu žinai mano vardą? Ir kas per frazė „aš laukiau tavęs“? - Paklausiau drebančių balsų.
- Aš Eidanas. Žinau tavo varda todel, kad norių tave apsaugoti nuo Sofijos.
Spoksojau į jį ir nežinojau ką pasakyti.
- Eik su manimi, nes Sofija tavęs ieško.
- O kam aš jai reikalingas? - Paklausiau kiek sutrikęs.
- Ji nori nužudyti tave ir paimti tavo siela.
- O kam jai mano siela?
- Ji nori tavo sielos todėl, kad joje slypi didelė galia. Jeigu tu eisi su manimi aš tau padėsiu ją atskleisti. - Jis kriptelėjo galva norėdamas pasakyti, kad eičiau. Aš pradėjau eiti iš paskos vistiek neturėjau didelio pasirinkimo. Tačiau, gal aš ir vėl sapnuoju? Buvau labai pasimetęs. Po ilgo kelio priėjome didelę ola su urvu. Atrodė kraupiai, tačiau viduje olos architektūra buvo tiesiog nepakartojama.
- Danieliau pasitrauk nuo jo! - suriko girdėtas balsas. Aš atsisukau tai buvo Sofija. - Nepasitikėk juo, jam reikalinga tik tavo siela.
- Ne. Čia tau reikalinga mano sielą. Eidanas man viska papasakojo.
- Danieliau tiesiog eik su manimi iš čia. - Prašė Sofija.
Pažiūrėjau į Eidana, jis tik stovėjo ir šypsojosi.
- Padarykime lengviau - tarė jis. - Tegul Danielius pats pasirenka.
Kuri laiką stovėjau ir nežinojau ką daryti, bet tada priėjau prie Eidano.
- Kvaily! Tu nežinai ką tu darai! - Rėkė Sofija.
- Sofija, jis juk pats pasirinko gali jau eiti iš čia. - Eidanas tarė. Sofija pažiūrėjo į mane ir išėjo. Dabar ėmiau abejoti ar teisingai padariau. Nuleidau galva.
- Danieliau - Tarė Eidanas. Aš pakėliau galva ir pažiūrėjau į jį. - tu  padarei didžiausia klaida savo gyvenime. Jis man trenkė į pilvą ir tada į veidą aš atsitrenkiau į sieną ir vos gaudydamas kvapą bandžiau atsistoti. Jis paėmė savo juodą, su baltu viduriu, kristalo formos pakabuti ir suspaudė jį tarp delnų, jo delnai keistai sušvito ir jis išsitraukė kardą. Jo kardas siekė žemę. Pradžioje jis išsišakoją į dvi puses o tada tampa vienų. Lėtai tempdamas tą dideli kardą palei žemę, jis žingsniavo prie manęs. Aš atsistojau.
- Mm? Nori kautis? O gal tiesiog pasiduok? - Pasakė jis pašiepiu balsų. Stovėjau ir negalėjau pajudėti iš vietos. Jis užsimojo kardų, aš užsimerkiau. Išgirdęs susidaužusiu kardų garsą atsimerkiau. Tai buvo Sofija, ji turėjo du kardus. Jie buvo kiek lenkti ir turėjo kelis skilimus, tačiau labai aštrus ir atrodė patvarus.
- Sofija, kodėl tu ji gelbėji? Jis juk pats pasirinko. - Tarė Eidanas.
- Mano užduotis apsaugoti jį nors ir savo gyvybės kainą.
Ką? Apie kokia užduoti ji kalbą? Galvojau sau. Jis atsitraukė nuo jos.
- Tada ši karta leisiu jums išeiti, bet kita kartą..
Jo kardas vėl tapo pakabuku. Sofijos kardai taip pat.
- Danieliau eik. - Ji liepė. Aš pradėjau eiti paskui ją. Dabar pas mane atsirado dar daugiau klausymų negu buvo. Kai išėjome iš olos aš jos paklausiau:
- Kur mes einam?
Sofija tylėjo.
- Ei atsakyk. Aš juk į tai įveltas, tai gal pasakysi?
Sofija tyli.
- Aš irgi mokų tylėti. - Tariau ir nutilau visam laikui kol priėjome didelius vartus už kurių nieko nebuvo tik juoduma.
- Eik. - tarė ji.
- O kas bus kai praeisiu?
- Tiesiog eik.
- Aš norių žinoti.
Ji pažiūrėjo į mane ir tada pastūmė. Aš atsidūriau toje pačioje gatvėje kur viskas prasidėjo, pažiūrėjau į laikrodi. Buvo tik pirma nakties. Nejaugi viskas truko taip trumpai? Atrodė, kad tęsiasi bent jau kelias valandas. Sofija iššoko iš niekur. Aš kiek krūptelėjau.
- Na, gal dabar pasakysi kas visa tai buvo? - Paklausiau.
- Ne.
- Ką? Kodėl ne?
- Papasakosiu viska tada kai su mumis bus ir Aleksas. Jis irgi turi viska žinoti.
Atsidusau ir išsitraukiau cigarete. Jau norėjau ją prisidegti kai Sofija iš manęs ją paėmė.
- Jai tu nori parūkyti galėjai tiesiog manęs paprašyti. - Pasakiau jai ir atsisukau į ją.
- Aš nenoriu - Tarė ji ir perlaužė cigarete. - man tiesiog nepatinka cigarečių dūmų kvapas. - Ji apsisuko ir nuėjo. Keista Ta Sofija Ellis. Tačiau dabar keista nuojauta susijusi su ja dingo. Šyptelėjau ir išėjau namo.