Pilkam kambary kabėjo laikrodis senas,
Rodyklės slinko jo veidu blyškiu.
Nors daugelį metų dengė jį dulkės,
Jis tiksėjo savo nuobodžiu ritmu.
Nors niekas į jį seniai nežiūrėjo,
Skaičiavo dienas jis nepailsdamas vis.
Ar tiksės jis rytoj, kaip kad vakar tiksėjo,
Žino tik jo metalinė širdis.
Galbūt jau rytoj ateis diena kitokia,
Kažkas vėl pravers kambario pilko duris,
O pro jas įsiveržęs pavasario vėjas
Sienas šviesesnėm spalvom nudažys.
Tik ar nuvalius nuo laikrodžio dulkes
Jo veidu rodyklės dar slinks?
Ar tie metai, kruopščiai suskaičiuoti,
Į užmarštį tyliai nugrims?
O gal jam laiko skaičiuot nevertėjo,
Nes jis niekam nerūpi išvis.
Kad prasmė tam yra, gal tik naiviai tikėjo
Jo vieniša ir pavargus širdis.