Niekas nepasikeitė

Kai metė akmenį
jie į mane
ir nepataikė
kokios buvo akys jų
ir kai pakėliau
vargšą akmenuką
bet neužsimojau
šiltam delne nurimo jis
ir šimtmečiui užmigo
o  kokios buvo akys jų
naktų bemiegių iškamuotos
negalėjo patikėti gerumu
ir kai išgirdo
kaip ramiai alsuoja
delne užsnūdęs akmenėlis
jie mane įsidėmėjo
ir aš žinau
jie  lyg viduramžiais sugrįš
kaip bus tam tinkama diena
jau ne akmenimis, o deglais nešini.