Pušelės
sulinkusios nuo
jūros vėjo
braidau po smėlio
kopas
nubraižytas aštrių
nagų
jūros bangos
prausia sielų
kūnus
nepasiekusius krantų
gyvenimai šaknis
įleidę į laiko
žėrinčius stiklus
vieni tarsi drugeliai
žaidžia
kiti- pina dar tinklus
einant už rankų
susikibus
aš klausiu:
-Siela, ar tu iškęsi
kaip Vesta
žaizdotam kūne
palikta?