Vienišius

Kodėl, medi, toks vienišas išaugai
Nejau godus taip saulės ir šviesos
Kodėl palaukę miško saugai
Nepabūgęs vėtrų ir savo vienumos

Girdi, tau miškas dainą ošia
Ir modamas šakom į savo tarpą kviečia
Bet pasirinkai palaukės šviesą
Ir nesugrįši niekad jau tenai

Gal tik tada, kai speigas stingdo širdį
Ir tavo žvilgsnis miško ilgis
Kaip toli iki jo, ir kaip arti
Atrodo-net šaka pasiekt gali

Gera jiems, tada mąstai,
Jie šakomis viens kitą glosto
Ir nebaisus jiems šaltis vėtros
Kaip vienišam tau nūnai...

Bet su pavasario pirmom dienom
Vėl išdidus palaukėj stovi
Ir vien tik saulės ir šviesos
Tavo širdis tada tenori