Dar vienas gyvenimo etapas

Priejau kur keliu daug sakojas
zvelgiu y toly, galybe... ir...
ir kai ko nematau..
kurejau brangiausias, parodyk, parodyk...
nutrauk ta blankybe ir stipria dvejone
paleisk ta plazdenanty, pauksty didinga,
didinga su polekiu skrist
paleisk ir vyk ji i tolima toly
leisk jam svajone uztikt.

Priejau kur keliu daug sakojas
dairausiu aplink, dairykis ir tu..
ar matai ka matau?
seseliai, tamsuoliai, man daros baisu..
kodel be spalvu?
jis sako mastau.
zinau kad nenori sakyt,
tu tiksla turi,
tu man leidi patirt...
Bet kada gi ta mano,
ta paukste didi,
Matys balto geltono raudono?
kodel uzdaryta
ir vis gi dar pilka aplink?
Nebukite naivus,
jai leista skraidyti,
matyt rytu, vakaru,
svetingu zmoniu,
bet jos virve ant kaklo stipri
ir traukia y narva,
kur zmones pilki.

Priejau kur keliu daug sakojas
kur man pasukt?
siela drasko, kaip zeme artojas..
nuryt man kasny sunku..
pasiduot y mase zmonijos pilkos
uzviryt narvely
paukstes narsios?
But robotu nesanciu pelna..
pasiduot ir but kaip visi?
Man sunku galvot, ir protas neveikia,
paziurekit kaip dirba,
nemiega, nevalgo,
nieko tokio jai prakaitas eina..
Vergai mums pavaldus,
Istatymas leidzia, isnaudokim savisky
kol kvapa isleidzia.
Esi nevienas, eile dar ilga..
konvejeris sukas, tai tik darbo jega.
Apie kito svajone,
zmogiska buty, buti saugiam ir mylet,
apie zmogiska laime,
kodel mes blet turim tylet???
Kada mes kirtom ta riba,
kai px zmogus svarbu praturtet!
Gniauzo mus musu valdovai,
trypia svajones ir vilty turet,
nusaukit issyk kad nereiktu kankintis
Dievas priglaus jis gali mylet..
Kunigaiksciai vartos kapuos zinodami tiesa
ner cia ka slept,
seniai jau islinde y sviesa...
Del ko tiek kovojot
brangieji senoliai?
Viskas perniek....
Bailiai jau patapo turtuoliais.

Priejau kur keliu daug sakojas,
ten medis cia krumas,
ten vaikas, cia tetis
ten rugstantis kamino dumas.
Tai kas aplink,
seima ir geriausi draugai,
suteikia man vilty
gyventi ir daug ka patirt.
Yra dar ir dievas
tai musu valdovas
pradzia pabaiga ir viskas aplink,
jauciu as jam meile ir garbe
negeda man tai pripazint.
Tad su didziausia viltim
kur keliu daug sakojas as busiu,
laikysiu ta paukste kur nori pakilt,
ir lauksim ir lauksim,
galimybe didzioji,
kol gyvenimo kelias vaiskiai nusvis
kol matysiu as ir paukste manoji.