Viešnagė

Dirbu, gaunu algą -
visi aprengti,
apauti, sotūs,
o manęs laukia viešnagė
prieš liūtį,
prieš liūdesį
ir aš, lyg žvėris alkanas,
lyg šuo pasiutęs...

O namuose -
viešnagė
neramu ir ateity
tiksi laikrodis
guldau į dubenį
porą ešerių
ir vieną lydį.
Veidrodiniai žvyneliai
mane atspindi
ir visą kelią lydi.

Namuos alkanas,
ištroškęs
lyg prieš liūtį
grumstas, lyg į žemę
įsikibęs žirnis
ir man, nesvarbu
Panevėžys, ar Rokiškis -
vis vien, tas lydys
orą gadina
merkias miestai –
tarpumiškiuos atlydys -
ramybę drumsčiantis.

Bet staiga –
lyg prieš liūtį
gimsta muzika
ir tu, prisimeni angelą
ir plauni rankas murzinas
lyg sėmusi anglį

Ak tie svaičiojimai
tie veidai rimti,
nerimti
tarsi klasikų.
Pradingusios
kelios lietingos savaitės
ir paskutinis -
prieš liūtį
išėjimas iš klasės.

Ir tas spjūvis
į veidą, ir tas
vienintelis žodis – svetimas,
ir tos, murzinos, pilkos,
lietingos savaitės
ir saulės mirksėjimas
lyg akis vištos.

Ir tas antausis –
prieš liūtį,
prieš liūdesį
nudegina žodžius
ir baigiasi
paskutinioji viešnagė.
Dygsta įžvalgumo daigas
ir tu, pasirodai –
gerai žinau
kaip naginė
ir bėgi nuo manęs
negi negėda
ir tų, mano
buldozerių negini.