Mylimajam

Menu aš tavo baltas basas kojas

Jau snūduriuojančioje juodoj žolėje,

Kai vakarui droviai  nuraudus saulė
Nuslydo nusimaudyt upės versmėje.


Menu aš tavo žvilgsnį, vaikišką ir naivų,

Ir saulės zuikučius jo krištoliniam mėlyje.

Ten, tose jausmų vėtrose kiti jau braidžioja,

Tu su manim tik  atminties akmenyje.


Jos slėpiniuos dar glūdi mūsų jaunas juokas,

Naktį svajom žėruojanti žvaigdžių kalba.

Laiko brandinami suaugom, keista, nebemokam


Gyvenimo palaima džiaugtis kaip tada.