Manęs neieškok. Išėjau, kur susikerta taškas,
Greta mūsų dviejų išsilieję bedugniai skliautai.
Daugiau neieškok. Naktimis vėjas ilgesį blaško,
Danguj mėnuo paliko sparnus išskristi vienai.
Tavęs niekada... Prisiglaus tik užgriuvę šešėliai,
Aukštai šviečiančios žvaigždės bejausmės nakties spinduliais.
Daugiau neieškok. Pasimirš... Vėl jausmai prisikėlę...
Tikri, kaip negyvi pelenai, prasijoti lengvai.
,,Prisiglaus tik užgriuvę šešėliai,
Aukštai šviečiančios žvaigždės'', - tai yra ryškiausia šio kūrinio vieta. Beveik visas tekstas dėl rimo dėlionių.Skliautai statybiniai ar erdviniai elementai dengiantys, o ne giluminiai, tai ,,bedugniai''? Pavadinimas ir raiška kelia abejones, jei pelenai liko, kaip jie gali prisikelt.2
o tas kitas rėkia, maždaug: "ne ne ieškosiu" tai tas kuris čia kalba, dėl to įrodinėja, kad nereikia ieškot, ir KAIP? neieškot, taip?.. nu kad neieškotų, bet nuolat va taip galvotų, ania?.. čia atseit toksai kančios grožis šlovinamas tuo eilėraščiu, dirbtinos, sufabrikuotos kančios,tik tam kad būtų kančia "manęs neieškok! manęs neieškok!", "Ne! tik ne tai – ieškosiu! ne! ne! ieškosiu...", "ak nepaleis mano širdies joje siaučiančios pūgos, draskys ją ir taškys praeiviams į veidus, kol surasiu tave - aš ieškosiu tavęs..." TAIP? o kitas " ne ne - neieškok, gi sakiau, man lemta kankintis ir laukti gal koks šešėlis prisiglaus, nes tu jau niekada?.."
tokia va tauri jų kančia?.. Nėr šlykštesnių kančių nei tokios dramatizmu persunktos, o be jokio motyvo, ir jų toksai va aukštinimas. Jos tuščios, todėl kūriniai automatiškai be jokios vertės... (kas liečia turinį.)
Va toks multikas yra - kačiukas ir šuniukas, eina pabijoti, kai žaibuoja,ir jie pastogėje; kai jau nebeištveria bijoti, tada nusileidžia į namus, o kai nuobodu pasidaro, bet dar žaibuoja, jie vėl eina pabijoti - multikas, žavus; bet čia, kiek suprantu, suaugę žmonės, ne?..
pirma strofa - tai toks bemaž beprasmis "gromuliavimas" žodžiais susikerta taškas, išsilieję bedugniai ... hmm , o toliau taip įprastai , ašarėlėmis ...:) 2-