Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Laiptais lipau į viršų, akyse kaupėsi ašaros, ranka liečiau šiurkščias betonines apgriuvusio pastato sienas. Priešais save daugiau nieko nemačiau tik nesibaigiančius laiptelius į viršų, jutau apleisto pastato dvoką kuris strigo gerklėje. Norėjosi klykti, tačiau tramdžiau visa tai savyje. Staiga supratau, kad atsidūriau dvyliktame aukšte, priešais akis atsivėrė naktinio Kauno vaizdas. Tereikėjo tik vieno vienintelio žingsnio ir būčiau pajutusi kaip krentant žemyn plaukus kedentų vėjas, tačiau nespėjau. Pajutau kaip stiprios rankos mane apkabino ir staiga pasijutau priremta prie sienos. Nors akyse buvo pilna ašarų, tačiau priešais save pamačiau išsigandusį ir tuo pačiu susirūpinusį Ernesto veidą. Kuris maldaute maldavo nedaryti to. Tuomet jis mane paleido iš tvirto savo glėbio ir švelniai paėmė už mano šaltų rankų. Negalėjau tvardytis, ašaros savaime riedėjo mano skruostais, nežinojau ką sakyti, kaip elgtis, galvoje buvo tuščia, nieko visiškai nieko. Tuomet išgirdau švelnų Ernesto balsą:
- Gabi, pažiūrėk į mane – tačiau mano žvilgsnis buvo tuščias, beprasmis, ieškantis paguodos. – Gabriele, ei... ar girdi? Atsipeikėk. Viskas bus gerai. Mažut viskas bus gerai. Prižadu.
- Ne, ne, niekad... nebebus gerai. Nieks nebus gerai. – niekaip negalėjau suvokti ką sakau tik stipriai apkabinau Ernesta ir nenorėjau jo paleisti.
- Einam, viskas bus gerai... bus gerai. – jutau kaip jo viena ranka apkabina mano liemenį ir lėtu žingsniu lipome laiptais žemyn.

Jo pirštai švelniai lietė mano veidą, ranka slydo ir glostė kaklą. Lūpos švelniai glamonėjo kūną. Rytas buvo nuostabus, jaučiau kaip prieš išlipant iš lovos bučiavo mano nugarą. Likau lovoje, visai nesinorėjo keltis, net ir nereikėjo nes niekur neskubėjau galėjau dar ilgai mėgautis nuostabiomis ryto akimirkomis. Pro langą rodėsi saulės spindulei, o aš vis dar gulėjau lovoje po plonyte šilkine antklode. Tą akimirką pajutau kiek aitrų kavos kvapą ir išgirdau kuždant į ausį:
- Labas rytas mano angeliuk... kaip išmiegojai. – tuomet atsisukau ir pamačiau jo juodas tarsi anglis akis kurios mane ir pakerėjo. Jo lūpos švelniai palietė manąsias.
- Gerai... bet dar truputi trūksta – tuo metu galėjau tik šypsotis -  aš ir noriu kavos
- Imk... mano susivėlusi gražuole.
- O ką nepatinka?
- Išties tai tau daug geriau tinka būti susivėlusiai – jo veide atsirado kiek šelmiška šypsena bet ji buvo neerzinanti, ji buvo maloni ir kiek intriguojanti.  – tu dar pamiegok, o aš važiuoju į darbą.
- O gal gali šiandien nevažiuoti... prašau labai, labai, labai prašau.
- Ne angeliuk turiu važiuoti  - mano rankose liko šiltas kavos puodelis, jis atsistojo ir nuėjo prie drabužinės, užsivilko pilką dalykinį kostiumą. – labai svarbus susitikimas, atvyko net iš Kanados. Juk negaliu atidėti susitikimo.
- Kodėl? – kiek juokais paklausiau.
- Ir kaip pasiteisinsiu... nepykit bet po nuostabios nakties praleistos kartu, manęs neišleidžia mano mergina. Aš tai supračiau, bet juk jie Kanadiečiai. Nelabai mėgsta pasiteisinimus. 
- Na ir važiuok... nežinau ar lauksiu kol grįši – šiuos žodžius ištariau juokaudama, nors tikrai nenorėjau, kad jis išvažiuotų.
2014-03-03 20:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-14 13:02
Exuss
Turbūt turėjo būti prozos skyrelyje.
Dvi scenos, tarpusavyje nesusijusios. Abi be pradžios, abi be pabaigos. Kas čia vyksta? Kodėl tai vyksta?
1/5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą