Paskutinis laiškas

Rašau laiškus
dulkiant lietuj -
ir nežinau,
ką sekmadienį veikiau?
Paskutinis laiškas,
nereikalingas niekam
o džiaugsmas
ir liūdesys
visur vienodas – aišku -
visi, kas gyvas kruta
plušėjau, dirbau
lyg pabėgęs iš rekrutų.

O tame,
paikame darbe
ilgai užsisėdėjau
ir be kirvio, peilio -
pačią liūdniausią
dainą sudėjau.
ir per ilgas dienas
per trumpas naktis,
atvert visų širdis
norėjau.

O už langų,
mašinų maršai
ir žydinčios moterys 
ne vietinio žydėjimo,
moterys lyg lysvės,
lyg žemėlapiai -
žydi morkos, rūtos.

Čiumpu
į rankas paletę
ir tiesiu rankas
į tave ilgas ir paslaptingas
lyg iš anksto žinodamas –
pakvipęs vyšniom,
obuoliais
liečiu lyg vaikus -
teptukus, pieštukus,
o namuose -
meilės, šilumos stinga.

Krūptelėjęs
ir tave nuskyniau 
kaip rūtą, mėtą
nors namuose
užuolaidų
ir pagalvėlių stinga,
stinga spalvingų 
drabužių ir oro trūksta.

O išalkusio
jaunuolio akyse
baltos krūtys kruta
ir tu, sklaidai natas 
ir per dienas, naktis
kaip lakštingala čiulbi.

Pasinersim
į gilų liūdesį,
ir kad niekas nematytų -
įveikę Ilgesį begalinį
nukausim ir Nerimą
didžiulį.

Marškinius
lyg mintis išdžiaustėm
ir pinigų
nepagailėjom -
naujas duris
ir langus sudėjom
žieminiams rūbams -
pirštines pridėjom,
o seniams vyno
ir vaikams vynuogių
nepagailėjom.

Pats vidurvasariais
ir gamta nublanksta
ir liejas mintys
iš auksinių,
sidabrinių plunksnų.

- Ar norėtum,
šventiniam
portretui -
auksinių rėmų?
Stengiuosi atsiminti,
o gal vieškelių
ir žydinčių pievų
norėtum?