Paveldėjimas

Sudužęs prosenelės krištolas
naktimis suskamba
mano pūkinės pagalvės gilumoje
paveldėjau ją lyg metraštį
tie du trapūs stiklo niekučiai
dovanoti per jos vestuves
sudužo  per pirmą barnį
pabiro į meilės guolį
po medaus mėnesio
lipnus likeris neišsiplovė
iš prosenelės rankomis siuvinėtos paklodės
liko vyšninės dėmelės
baltuose raštuose...
ji niekada nebeatleido jam už tai.

O dabar,  kai miegu
ant prosenelės dovanotos pūkinės pagalvės
dažnai  įsminga man į skruostą
kokia atplaišėlė aštri, krištolinė
užgauna miegančius pirštus
rytas būna su kraujo dėmelėmis
paprastas, jaukus ir savas
ant paprasto molinio arbatos puodelio
spindi vyšniniai taškeliai
ir mano kreivas veido atvaizdas
nusišypso  prosenelei
aš žinau, ką paveldėjau.