Išties - ar ne per daug rimtai, o daugelis net isteriškai žiūrime į mirtį? Juk tai tik kelionė. Visi keliausime, bet norėtųsi ramiai, gražiai, pasipuošus atsisveikinti su tais, kurie buvo šalia mūsų, kurie artimiausi. Man žavu, kad eilėraštis kreipia į tokias mintis ir tuo pačiu moko atsikratyti tuščios baimės, panikos ir draugiškiau žiūrėti į išvykimo momentą. Tuo pačiu nepamirštant ruoštis jam. Suknelės siuvimas - puiki metafora, prabudinusi mano širdį šį sekmadienio rytą.
ovalį - ovalą,
trejos - trys
5
Kaip džiugu, kad užėjau į rašykus ir aptikau šį eilėraštį. Jėga.
Renkantis tokias temas, labai lengva nejučia nusivažiuot į asmeninius dalykus, gedinčiojo toną, dienoraštišką mėgavimąsi skausmu ir t.t. Bet kaip gera, kad šiame kūrinyje nieko panašaus nevyksta. Veikėja taip smagiai ir žemiškai daro savo darbą, taip užtikrintai elgiasi ponios Mirties akivaizdoj, kad pastarajai telieka kukliai slankiot šalimais, nuleidus akis.
Geras tonas, gera dvasia. Tiesa, pirmoji strofa, manding, kiek gadina reikalą: lyginant su likusiu tekstu, sudėliota per įmantriai, dirbtinokai, netgi gramatiškai esama kažkokio alogizmo. O ir po to kai kuriuos dalykus galima būtų pataisyt, grynai techniškai (pvz., jei suknelėj yra "klostės", tai kam šalia tos "draperijos"). Bet paskui visuma skamba šauniai, o pabaiga - išvis jėga. Mėgaujuos kiekvieno žodžio vaidmeniu ir vieta.
o man tai tuo visu vadinamu Įsižeminimu.. na, kada žemiškasis absoliutinamas... Būtuis nėra laukinė, žmogus įsižemina; Kūdikėliai lengvai miršta ir patenka kur?.. Į rojų... :D
"ne vien tik duona žmogus gyvas... duona šiuo atveju turima omenyje fiz. KŪNAS...
o seniai sunkiai - jie juk jau prisirišo, įsižemino,ir suabsoliutino savo vardą, pavardę, suknelę...
Nusidėjėliui turi būti atleista, o ne nuolat primenama, kad Jis nusidėjo, antraip toks žmogus niekada nepakils. Mes neturime teisės kitame ieškoti nuodėmės, šią teisę turime tik savo atžvilgiu. Bet turime tk vieną teisę - kitame ieškoti Kristaus. Auginkime vieni kitus atlaidžiu gailestingumu.
Na, jei kalbėti apie vietą, tai čia vieta ir reklamom visokių sferų prekėm, ir šiukšlių dėžei, taip įvardinama viena iš kategorijų, nestandartiniam savo formatu ir žanrais - eksperimentiniams kūriniams;
BET čia ne vieta svarstyti apie apie vietą, čia yra tekstas, komentarai - nuomonė apie tekstą, kurios laisvę (tai kiekvieno iš mūsų) saugo konstitucija;
na gi, kur jūsų AČIŪ, už paaiškinimą, kame kūrinyje yra puikybės aspektas, juk jūs klausimĖlį uždavėte viešai?.. jums buvo paaiškinta- atsakyta išsamiai... tai gi, "BUliau", eik kitur pasibadyt, o tai savo katinėlį paleisiu...
Tu panaši į pusseserę lirio (lyrinio herojaus) ei gal išsimėruok, "bUliau", ir tau suknutę pasiūs..., BEJE, dažnai tos suknutės būdavo labai ant diktų* tetulių pasiūtos, o va atėjo laikas palikti tą "mašinėlę" fizinį kūną, ji jau taip sudėvėta, svėrė tetulė viena 180 kg. Pa s gerą "dizainerę" pasisiuvo, trejas devynerias dar išlenkė ta proga, susidėjo į skrynią... o kai reikėjo aprėdyt ją, jos kūno svoris vos 60 kg tesvėrė; tvarkė dizainerė tai suknutę ir bėdavojo, "kiek medžiagos per niek, gal kokiems vaikiukams palikti, aprėdyti..."
oi oi, puikybė ir Afrikoje puikybė, o sureikšminimas bet kokio aspekto ir Afrikoje sureikšminimas.
jei Bolius aklas, tai me mano bėdos.
tekstas geras, linksmas labai.
meilės darbui ir žmonėms tetulėje nematau.
Laimingas tas, kuris džiaugiasi dirbdamas tai, kas jam patinka kas prie dūšios, o jei tas jo darbas yra dar žmonėms reikalinga - jis jau turi "dievo dovaną". (jis neskaičiuoja kiek jau yra aprėdytų, ir nepasakoja į kokį velionį esi panašus, kuris guli jau aprėdytas tais rūbais.
viskas taip akivaizdu - geras tekstas, bet va tikriausiai ir "kukučio baladžių nesuprantate - tai ir tas neaiškus..."
dikta* - tai stora iš stuomens ir iš liemens... Na šiais laikais nesveikas toks žmogus, pas jį antsvoris yra skaitoma, bet per karą, po karo, geriau būti kūdam nei "diktam", juk pasakyta iš to laiko 'kol storas sulys, liesas - numirs..." mat tame laike badas buvo... o dabar, nėra tokio bado, storas yra ligotas, kenčia jo pirmiausiai kraujotaka - širdis, ir sąnariai... (tai jau pirmiausia.) diktas*- turintis antsvorį didelį... diplomatiškai vadinamas taip - jis, ji dikta, diktas;.
Juk žmonės ruošiasi paskutiniai kelionei,pas viešpatį, paskutiniam teismui, o štai tetulės puikybė sureikšmina rūbą, kuriuo visi bus apsirėdę - " juk jį siuvo JI!"; taip?..
CITATA:
"[u]apžiūri save iš visų kraštų rankomis paliečia savo veido ovalį
ir šypsosi
daug šypsosi
ir dar šviesiai su pauzėm pasiguodžia
kad su jos matinio vakaro pasiūtom
suknelėm jau guli net trejos
Vitalė Češkevičių
Stefanija ir Elena Štakėnienė
Štakėnienė labai oriai guli
ji grynai mano pusseserė
grynai mano."[/i]
bet juk tai taip nebereikšmina, kai prisikels visi - ir kiekvienam bus užrašyta jo nuodėmė ANT KAKTOS. (žinote metaforą "iš kur tu žinai" atsakymas "tai gi tau ant kaktos parašyta", tetulės kaktoje įrašytą puikybė...
Nuodėmė - tai pažinimas...
Ir kur čia Gunta mato puikybę? Ji pati puikuojasi savo "kumelaitės ausimis"
Tetulė iš kūrinio ruošia įkapes, siūdinasi suknelę.Sau.
" ir dar šviesiai su pauzėm pasiguodžia
kad su jos matinio vakaro pasiūtom
suknelėm jau guli net trejos
Vitalė Češkevičių
Stefanija ir Elena Štakėnienė "
Ir nėra čia nei Dievo, nei puikybės. Yra tik realybė. Atitolusi esat Gunta nuo gyvenimo, turbūt niekada nebuvusi Lietuvos kaime, senesnių laikų kaime.
nu jo, kaip kukutis bijojo mirties,,, nes kai jis numirs, tada visi sužinos - kad jo ausyje kumelaitės spardėsi... Geras poetas M. Martinaitis...
O šitos tetulės, tiksliau viena tetulė, nebijo mirties, jos ausys švarios, ir ji bus pagirta danguje, "pabus vieną rytą ir mato, kad ji jau danguje, visi pasirėdę jos siūtomis suknelėmis" taip?.. mieli skaitytojai. :D
ir lauks tetulė lirio herojė, KADA ją dievas pagirs, o dievas paskutiniame teisme pasakys "Tavo nuodėmė - puikybė, bet tavo suknelės nėr gražesnės nei nuoga oda, kuria aptraukti gimėte kiekvienas... dūc tau kac tau - tavonuodėmė - puikybė..." va tokia va poezija...
jo "o kam reikia ruoštis tas tegul ruošiasi, juk tekstas ne apie tai..." :D