Lakštingalų pavasaris

Nuo liūnijos rūpesčių galva apkvaito,
Atrodė nebeišlaikys pervargusi širdis.
Saulužės aukso diskui besileidžiant,
Užrakinau nebemielas namų duris.

Kur nešė einančios dar kojos, nežinojau,
Tik saugojaus smeigių žmonių akių.
Gi kvepiančiame paupyje suokė ir kvatojo
Nežemiška simfonija lakštingalų.

Ak gera čia, saugu prie išganingos žemės gyslos,
Purškuojančios drėgna ramybe per ganyklas,
Čia nieks nesistebi, nevertina, neteisia.
Atėjai tai ir būki, vadinasi taip reikia.

O vakaras atsklendžia burtų skrynią:
Kaip iš palengvo leidžias sutema,
Kaip saldžiabalsis ulbavimas rimsta,
Mėnulio sagei įsispindus danguje.

Vėsa žolės delnų, vėsa nuo upės plūsta,
Medžių kvėpavimas vėsus.
Vėsa paguodusi, palaiminus, išsupusi,
Švelniai parlydi į sumigusius namus..