Atidaviau

Skaudžiai skolinaus mirtį, gyvenimą metęs į šalį,
Ir niūniuodamas, meilę balandžiams sutrupinau.
O jie lesa tuos trupinius. Kyla! Ir dega! Ir gali!
O po to nusidraskę sparnus ir nukritę... išblukina.

Išsiverkęs akis, jų vokuos laiškus išsiunčiau niekam,
Savo žodį per garsų nutildžiau. Paklodėm dusindamas.
O prie nebylio kūno parklupus tyla klykė: liekam!
Aš tylėjau garsiau. Nors kentėjau ją grubiai sumindamas.

Nusiplėšiau likimą, nenoriu jo niekad pažinti,
Ir žiūrėjau kaip slenka lėtai į kažką, naštą nešdamas,
Nieks neprašė atėjes. Ir pats nenorėčiau vėl gimti,
Kaip balandis besparnis. Tik svetimus trupinius lesdamas.

Nuskendau ramumoj, šitoks baltas ir lengvas,
Be gyvenimo, meilės, be kūno, garsų ir likimo,
Tiktai siela, ar kaip ją vadint... Dar vis trankės,
Bet ir ji mano maldą supratus...     
Nurimo.