Serbentų krūmas

Mūsų gyvenimą, lyg prisirpusių serbentų krūmą,
išdegino priešų savanaudiškai
norai.
Ir kuo mūsų jie nežudė,
kardais, peiliu ir netgi korė,
lyg nuo gyvulio odą lupdami,
pagal grafiką kvėpuoti,
išduoti draugą, šeimą, Dievą ir Tėvynę, liepė.
Kol patys ir užspringo savo kraują gerdami lig paskutinio lašo.
O mes gyvename žaizdą
laižydami
tikiu - gyvensime.