Disleksikės dienos

Mano pelkėtame kieme užlyja tas pats psichotropinis Niujorko lietus. O gal, o ne, aš per jauna tokioms problemoms. Katė tuštinasi ant žvyro krūvos ir užkasa. Mano plaučiai rūko terasoje, kepenys virtuvėje įsitaisę ant skalbyklės, ant sietyno svetainėj kabo pakaušis. Mintu negazuotu lenkišku vandeniu iš šaldiklio ir stipriomis cigaretėmis. Trys su puse dienos diarėjos. Dygteli smilkinį. Maloniai. Literatūros sutaršytas kūnas, fotošopu perredaguotas tapytas paveikslas, foto-kinematografiškai išmėtytas, ant manęs dėjo Begmanas ir Vėberis, Čiurlionis paskandino, Hičkokas papjovė nutraukęs švelnią vonios užuolaidėlę. Lietus lyja ant švelniai sutriuškintos mano meilės. Aš švelniai išslydusi iš laiko, švelniai prašokusi erdvę, nusiritusi laiptais, apalpusi, iki tuštumos iškvėpuota. Lietus negazuotas, jis rimties būsenoje stovi ir nesirauko, apatiškai nestebi ir nesistebi, ir tik prieblankoje sužyra objektai, apšyla, atminty norisi jų atsikąsti: pažvelk, kaip žybteli stalo kampas, tos mažytės moters krūminis dantis, pažiūrėk, kaip gražu, iki pat pakilimės dulkių, iki mikroorganizmų; čia nėra nuo ko bėgti, čia viskas įvalgoma. ¡O Maria! sušunka meksikietė iš televizoriaus. Pora lezbiečių puola glamonėtis. Ekranai mirę, bet pritemus erdvėj pabyra lietaus ekranas.