Svajonių turnyras 18

- Galų gale atsibudai. - balsas buvo pažįstamas, bet kartu kitoks, pasikeitęs. Jame nebebuvo mandagaus paslaugumo. Sterliozo balse dabar girdėjosi kažkokia nekantra.
      - Kur aš? – Ganeris atsimerkė ir apsidairė. Tai nebuvo senio,, magijos irštva‘‘, valgomasis ar net jam paskirtas kambariukas. Galva svaigo it po gerų išgertuvių ryte.
      - Vis dar svečiuose pas mane. – seniokas stovėjo priešais. Susiraukšlėjusį ir sudžiūvusį jo veidą puošė kreivoka šypsenėlė. –Tiesiog šios vietos anksčiau nebuvo reikalo tau rodyti. Mano tyrimų kambarys.
      - Koks dar tyrimų kambarys? – Ganeris pabandė atsistoti, bet nieko nepavyko. Tik dabar vaikinas atkreipė dėmesį į save. Jis buvo pasodintas masyviame krėsle. Rankos ir kojos prirakintos prie krėslo. Diržas su Ksato kardu nusegtas.
      - Matai jaunuoli, norint kuo daugiau sužinoti apie magiją, neužtenka tik skaityti apie ją senovinėse knygose. - gūžtelėjo pečiais Sterliozas. - Reikia pačiam ištirti burtus, išbandyti užkeiktus daiktus. Šiąnakt mano tiriamasis esi tu ir tavo ginklas.
      Ganeris įsiręžė bandydamas išsilaisvinti, bet pastangos nuėjo perniek. Jis buvo kaip reikiant supančiotas. Nugara ėmė bėgioti šiurpuliukai. Kol kas lengvi, vos juntami. Jis pakliuvo į bėdą, tik dar neaišku kokio ji dydžio ir svarbiausia ar jam pavyks iš jos išsikapanoti.
        -. Kam tu mane prirakinai? Aš juk tik paprastas žmogus, ne koks burtininkas. Kam aš tau reikalingas?
        - Tu atgabenai čia mrystų kardą, vyruti. Greičiausiai nukniaukei kažkur, bet man tai nelabai rūpi.
        - Nepažįstu jokių mrystų ir kardo nevogiau. – kone išrėkė Ganeris.
        - Iki tavo apsilankymo aš apie mrystus irgi beveik nieko nežinojau. Nesidomėjau. Tiesiog pasakaitė aprašyta Archisterijaus knygiūkštėje, bet dabar viskas pasikeitė. – seniokas buvo patenkintas it prisilaižęs grietinės katinas. Kaip visiškai išprotėjęs grietinės prisilaižęs katinas. - Kol tu saldžiai miegojai, aš apie mrystus kaip reikiant pasidomėjau. Radau juos paminėtus ir kituose, dar senesniuose veikaluose. Radau jų istoriją.
        Senis buvo beprotis. Ganeris dabar buvo visiškai tikras dėl to. Gaila, kad jis tai suprato gerokai per vėlai. Burnoje buvo sausa it dykumoj vidudienį, liežuvis vos judėjo. Įdomu kiek laiko jis pramiegojo iki atsibudo čia. Dar įdomiau kaip jam ištrūkti iš bepročio nagų sveikam. Vargu ar senis jį prirakino prie krėslo tik tam, kad papasakoti kažkokių mrystų istoriją. Reikia kuo greičiau surasti būdą išsilaisvinti iš pančių, va tada jis pats papasakos Sterliozui ką nors įdomaus ir pamokančio. Būtų dabar jo rankose Ksato kardas, senis kaip mat atgautų sveiką protą.
        - Kur mano kardas? – Ganeris stengėsi kalbėti ramiai ir mandagiai. Sekėsi sunkiai. Išprotėjęs magijos žinovas jį apmulkino kaip paskutinį kaimo kvailelį, užmigdė pasinaudojęs vyno taure ir pavogė magiškąjį ginklą. Kažkur giliai Ganerio viduje pro paniką ir baimę ėmė skverbtis pyktis. Tikras įniršis ir noras suspausti rankoje savo dingusį ginklą. Pirmą kartą jis taip ilgai buvo be Ksato kardo. Truko jo suteikiamos stiprybės, galios jausmo, pasitikėjimo savo jėgomis. Truko vis labiau ir labiau, kaip vandens jo išdžiūvusiai burnai.
        - Jis ne tavo. Tu nevertas tokio unikalaus daikto. – kone it pikta gyvatė sušnypštė Sterliozas. – Tu net nežinai šio kardo vertės. Nežinai jo istorijos ir galimybių. Tu esi paprastas kvailys, kuriam netyčia į rankas pakliuvo tikras lobis.
      - Tai papasakok kas tai per lobis ar ir pats to nežinai. - pabandei įkąsti pamišėlio savimeilei vaikinukas. Gal bent jau tokiu būdu pavyks daugiau sužinoti apie Ksato kardą.
      - Šis kardas ne šiaip senas. Jam kone tūkstantis metų ir nukaldino jį mrystai, kaip jau minėjau anksčiau. Mrystai tada kariavo prieš mus, žmones. Jie buvo nakties padarai, bijojo saulės šviesos. Maitindavosi įvairių būtybių krauju, tačiau labiausiai mėgo mūsiškį. Ilgus metus žmonės kentėjo nuo jų užpuolimų ir žudynių, kol neapsikentė ir nutarė sunaikinti mrystus. Karas buvo ilgas ir nuožmus. Žmonių buvo gerokai daugiau, bet mrystai buvo tikri magijos ir apgavysčių meistrai. Būtent jie žinojo magiškojo plieno paslaptį, kurios mes net dabar dar neatskleidėme. Ne visi žmonės kovojo prieš kraugerius mrystus. Dalis gal išsigandę jų magiškų galių, o gal tikėdamiesi solidaus atlygio ir valdžios tapo mrystų pakalikais. Penketas jų, vadovavę pakalikų būriams, iš mrystų gavo ypatingojo magiško plieno kardus. Nukalti specialiai kiekvienam iš jų. Su šiais ginklais jie tapo nepaprastai galingi, beveik neįveikiami. Tikras siaubas savo priešininkams. Kardai suteikė jiems ne tik milžinišką galią. Su kiekviena diena jie buvo vis ištikimesni savo šeimininkams mrystams ir vis mažiau juose buvo žmogiškumo. Kai mrystai visgi pralaimėjo karą, trys iš pakalikų didžiojo penketo pakliuvo į nelaisvę. Jie turėjo mirti, dėl to neabejojo nei vienas žmogus, tačiau ką daryti su jų kardais. Daugelis jų užsinorėjo. Labai jau vertingi jie buvo, vieninteliai magiško plieno ginklai, pakliuvę į žmonių rankas. Galų gale buvo išrinkti trys žmonės. Jais turėjo tapti trijų galingiausių to meto karalysčių valdovai. Turėjo, bet netapo. Mrystai ne tik suteikė magiškų galių ginklams, bet ir apsaugojo juos nuo patekimo į svetimas rankas. Tą pačią akimirką, kai du iš trijų žmonių rasės išdavikų buvo pakarti, jų kardai prarado magijos dovaną, tapdami paprasčiausiais plieno gabalais. Pasisekė tik Vialo karaliui. Trečią iš mrystų pakalikų jis buvo nutaręs pakarti per savo gimtadienį. Pasiekus žinioms apie kitų dviejų valdovų nesėkmes su magiškais ginklais, mirties bausmę išdavikui karalius išmintingai atidėjo. Ilgą laiką jo rūmų magai ieškojo būdų, kaip išsaugoti mrystų karde magiškas galias, kol galų gale sugalvojo. Prieš mirdamas paskutinis likęs gyvas iš Penketo privalo atsisakyti savo kardo, nuoširdžiai, tikėdamas tuo ką daro. Kardas turi pajusti, kad šeimininkui jo nebereikia. Nelengva užduotis, bet po geros kankinimų ir įtikinėjimų savaitės išdavikas palūžo ir padarė viską taip, kaip reikia. Vialo valdovas tapo vieninteliu žmogumi, turinčiu tikrą magiškąjį ginklą. Tiesa, ilgai jis kardo savo rankose neišlaikė. Greit tarp Vialo ir kaimyninės šalies prasidėjo karas, kurio metu karalius žuvo, o magiškas ginklas dingo kaip į vandenį. Iki dabar, kai jis atsirado pas tave.
        - Jis - mano. – niūriai burbtelėjo vaikinukas.
        - Kol kas. – sukikeno Sterliozas. - Įdomu, kiek laiko prireiks tave įtikinti atsisakyti kardo. Tas mrystų išdavikėlis išsilaikė savaitę.
        Ganeris vėl pajuto kaip nugara nuėjo pagaugais. Kaip jis ir spėjo, išprotėjusio senio magijos tyrimų kambarys buvo pati paprasčiausia kankinimų vieta. Kazin kiek vienišų keliautoju baigė savo kelionę šioje purvinoje mažytėje kamaroje. Per savo naivumą jis irgi baigs čia savo kelią. Suvystytas kaip musė voratinklyje. Įdomu, kur dabar bastosi jo bendražygis Nergojus? Milžinas magas juk žadėjo pasivyti Ganerį kelyje už poros parų, naktį. Argi ne pats laikas būtų Nergojui pasirodyti ir padėti?
      - Kam tau kardas, juk tu ne karys? – sumurmėjo Ganeris.
      - Tu dar nesupratai, kvaily. Svarbiausia šiame ginkle, ne geras plienas ar aštrūs ašmenys. Svarbiausia magija ir užkeikimai. Su šiuo kardu gali burti net neturintis magijos talento žmogus. Jis padės man tapti magu. Aš to nusipelniau. Daug daugiau nei ta senė iš nusmurgusio klajojančio teatriūkščio, net nesuprantanti kokią dovaną jai suteikė likimas. Aš  tapsiu magu ir tu man padėsi, nori tu to ar nenori. – Senis iš už diržo išsitraukė mažą juodo akmens  peilį.
        - Kas tai? – įtariai įsispitrijo į peilį Ganeris.
      - Peilis. Žinoma ne paprastas. – gūžtelėjo senis. - Mano įtikinėjimo įrankis. Labai veiksmingas. Ne kartą jau tuo įsitikinau. Atgabentas kažkur iš pietų ir skirtas aukojimo apeigoms. Kai aš tau juo perrėšiu odą, iš tavęs ims teketi kraujas. Lašas po lašo. Nesustodamas, nesukrešėdamas. Su kiekvienu lašu tu silpnėsi. Su kiekvienu lašu tave užlies skausmas. Jis vis stiprės ir stiprės, kol galų gale tu pasiduosi. Visi pasiduoda. Tada tu man perleisi kardą ir su palengvėjimu numirsi. Patikėk, mirtis be skausmo daug geriau nei ilgas ir beprasmis kankinimasis be vilties išsivaduoti.
      - Tu beprotis. – kone išspjovė akrobatas.
      Sterliozas pabrėžtinai apgailestaudamas linktelėjo ir priartėjo prie savo aukos. Peilio ašmenys greit švystelėjo pirmyn. Ganeris pajuto kaip skruostas tvykstelėjo staigiu skausmo dūriu. Ėmė kapsėti kraujas. Lašas po lašo. Nusenęs beprotis nemelavo. Su kiekvienu kraujo lašu, ištekėjusiu iš žaizdos, skausmas stiprėjo. Pradžioje vos juntamas, netrukus jis jau privertė Ganeri raukytis. Vaikinas stengėsi nežiūrėti į iš lėto didėjančią kraujo balutę ant grindų. Jo kraujo. Po kurio laiko, jos vietoje atsiras dar viena ruda dėmė ant grindų. Kiek laiko jis išlaikys tą maudimą, pamažu iš skruosto besiplečiantį po visą kūną. Blogiausia buvo net ne pats skausmas, o visiškas beviltiškumas. Galima iškentėti labai daug, jei zinai kad išsigelbėsi, kažkokiu būdu išsisuksi iš bėdos.
      - Tu jau galvoji apie pasidavimą, vaikine. – senis užsikišo peilį už diržo ir dabar tiesiog stebėjo prie krėslo prirakintą auką. – Netrukus tu jo jau iš tikro norėsi. Dar vėliau melsi manęs, kad pasiimčiau tą mrystų kardą.
        - Daug žmonių nukankinai čia? – pro suspaustas lupas sušnibždėjo vaikinukas. Kęsti skausmą darėsi vis sunkiau.
        - Kad ir kiek jų buvo, visi jie pasitarnavo aukštesniam tikslui. Ką reiškia kokio buko valkatos gyvybė prieš manąjį veikalą apie magiją. Manai, kažkas pasikeis, kai tu mirsi. Niekas net nepastebės, o mano darbas bus žinomas visame pasaulyje ištisus šimtmečius. Su šiuo kardu aš nuveiksiu dar daugiau. – galų gale Sterliozas ištraukė iki tol už masyvios kėdės prie sienos užkištą pavogtąjį kardą.
        Ganeris pats to nejusdamas, palinko, kiek leido grandinės, link ginklo. Noras paliesti šaltą kardo plieną trumpam įveikė kūną surakinusį skausmą. Deja, po akimirkos, skausmas grižo, dar labiau sustiprėjęs, išaugęs. Dabar jis plūdo bangomis, versdamas kūną virpėti it drebulės lapui vėjyje. Galva atrodė ims po truputį aižėti ir mažais skuteliais byrėti žemyn. Gal taip butu ir geriau, bent skausmui būtų mažiau vietos siautėti. Akrobatas  nuleido akis į grindis, stengdamasis susikaupti. Ant purvinų, rudomis dėmėmis nusėtų, grindų jo kraujo bala vis augo ir plėtėsi. Tai vis labiau panašėjo į lėtą, kankinančią agoniją. Netrukus skausmas įveiks paskutinius jo pasipriešinimo likučius ir jis pasiduos. Sterliozas bus patenkintas įsigijęs vertingą daiktą, o jo lauks greita mirtis. Mirties vaikinas nebijojo, labiausiai gaila draugų taip ir nesulauksiančių jo pagalbos. Per savo kvailumą ir naivumą, mirs ne tik jis, bet ir jie, dabar sėdintys barono požemyje.
        - Paprašyk jo, kad leistų paliesti kardo rankeną. – žodžiai pasigirdo tiesiai Ganerio galvoje. Taip netikėtai, kad vaikinas net greitai apsižvalgė, akimis ieškodamas juos pasakiusio. Jis iškart atpažino pašaipų Nergojaus balsą.
      Kambaryje bendražygio aišku nebuvo. Tai iš kur jo balsas galvoje. Ganeris apmaudžiai susiraukė. Paprasčiausias kliedesys. Nuo skausmo jam jau vaidenasi nebūti dalykai. Taip sakant, agonija tęsėsi.
        - Kvaily, baik žioplinėti ir daryk ką sakau. – Vėl žodžiai galvoje, tik šįkart pasakyti žymiai pikčiau. - Ir greičiau, jei dar nori kiek pagyventi.
      Ganeris papurtė galvą, tarsi bandydamas išpurtyti įkyrųjį balsą lauk. Reikėjo kuo skubiau sutvarkyti netvarką galvoje. Tas balsas galvoje – vienintelė, kad ir keista galimybė išsigelbėti. Juk Nergojus – magas, tai kas čia tokio, burtų pagalba pasiusti savo žodžius tiesiai į jo, Ganerio, smegenis. Reikia bent jau pabandyti pasinaudoti bendražygio patarimu.       
      - Aš atiduosiu tau kardą. – sušnibždėjo akrobatas. Tyliai, bet Sterliozas išgirdo.
      - Taip greitai palūžai? - įtariai įsistebeilijo į vaikiną apleistos smuklės šeimininkas.
      - Tu buvai teisus. Beprasmiška kankintis ir kęsti skausmą. Duokš kardą ir aš jo atsisakysiu.
      - Kam tau reikia laikyti kardą rankoje? – įtarumas senio veide nemažėjo. Gal Sterliozas ir beprotis, bet apgauti jį nebus taip lengva.
      - Kardas gal ir magiškas, bet ausų neturi. Kaip jis supras, kad aš jau nebe jo šeimininkas. Pats juk sakei, kad kardas turi tai pajusti. – ramiai kalbėti darėsi vis sunkiau, net pačiam Ganeriui, jo žodžiai skambėjo kvailai ir neįtikinamai. Jo viduje prabilęs balsas neklydo. Jei nepavyks greitai sustabdyti tekančio iš žaizdos kraujo ir besiplečiančio skausmo, jis mirs. Dabar, kai atsirado viltis išgyventi, vaikiną užvaldė karštligiška skuba. – Aš  ilgai nebeištempsiu. Jei nori turėti magišką kardą, duok jį man, jei užteks paprasto geležies gabalo ir toliau laikyk ginklą pas save. Rinktis tau. – Ganeris nutilo. Jis padarė viską ką galėjo. Dabar beliko sulaukti senio atsakymo.
            Sterliozas abejojo. Vaikinas mate jo veide baimę. Senis bijojo suklysti, būti apgautas, tačiau be baimės jo veide buvo ir pagunda, noras kuo greičiau tapti tikru Ksato kardo šeimininku. Pagunda stiprėjo po truputį išstumdama abejones. Pagaliau magijos žinovas apsisprendė.
          - Na gerai, aš tau duosiu jį palaikyti, bet net nebandyk krėst jokių kvailysčių. Tau nepavyks išsilaisvinti. Be grandinių tave krėsle laiko ir burtai. Tiesiog padaryk ką reikia ir pažadu, tavo kančios baigsis. – Sterliozas nervingai atkišo kardą akrobatui.
        Vaikinas apglėbė delnu kaulinę ginklo rankeną. Skausmas kone akimirksniu atsitraukė, pasislėpė kažkur giliai kūne. Kraujas dar tebelašėjo, bet jau lėčiau. Vaikinas neabejojo, kad kiek palaukus jis išvis nustotų lašėti. Jis įvykdė keistojo balso galvoje reikalavimą. Ką jam daryti toliau?     
            - Na, pirmyn. Atsisakyk jo. – senis nekantriai trypinėjo priešais. Jis stengėsi stovėti už kardo smūgio ribos. – Pradėk. Laikas nelaukia. - Sterliozo balse atsirado vos juntamos prašymo gaidelės. Iš padėties šeimininko, jis netikėtai virto kone išmaldos kaulintuoju.
        Ganeris susiraukė. Galvoje visiškai tylu ir tuščia. Jokiu naujų nurodymų. Gal visgi jis iš tikro tiesiog kliedi. Reikia kažką daryti. Pačiam. Juk jis turi savo kardą rankose, ko taip neseniai ir troško. Ginklas ne tik apmaldė skausmą, jis vėl sugrąžino pasitikėjimą. Buvo ir keletas visiškai naujų pojūčių. Kardo rankena skleidė malonią, delną kutenančią šilumą. Ar tai ir yra magijos skleidžiamas jausmas? Tai kodėl jis anksčiau to nejuto. Šiluma vis stiprėjo. Delno odą nuo karščio jau ėmė skausmingai gelti. Panašu, kad kardas pats bando paskatinti jį veikti, kažką daryti.
        - Tu nori mane apgauti, ar ne? Tau nepavyks, net nebandyk. – kone it žvėris suurzgė senis. – Tuoj atsiimsiu kardą ir baigta. Aš tave vis tiek palaušiu, anksčiau ar vėliau. – Sterliozo rankose pasirodė naujas daiktas – ryškiai raudona virvutė. Pirštai vikriai surišo įmantrų mazgą.
        Ganerio ranką su kardu suspaudė nematomi gniaužtai. Vėl magiški seno bepročio triukai. Burtų žinovas vėl norėjo atimti jo kardą. Dabar akrobato ranka atsidūrė tarp dviejų ugnių – kardo skleidžiamo karščio ir magiškų virvelės gniaužtų. Jis negali dar kartą prarasti savo ginklo. Jei tik pavyktų įveikti virvės magiją ir antrankius. 
        Kardas netikėtai suvirpėjo delne. Karštis dingo, o su juo ir dar kai kas. Vaikinas sutrikęs žvilgtelėjo į savo dešinę ranką. Nematomi gniaužtai išnyko, o geležiniai antrankiai sutrūkinėjo it padaryti ne iš metalo o iš sudžiūvusio molio. Antros rankos irgi niekas nebevaržė. Jis laisvas. Su suspaustu delne Ksato kardu.
        Sterliozas pasikeitusios padėties iš karto nepastebėjo. Jis prisiartino ir palinko link savo kalinio, matyt norėdamas atimti ginklą. Tokioje pozoje ir sustingo, apstulbintas, negalėdamas patikėti savo akimis ir išsigandęs. Jo bejėgė auka netikėtai pakilo iš krėslo. Staigus akrobato smūgis kaire ranka veidan ir senis it pelų maišas nusirito grindimis.
      - Kardas mano, seni. Mano ir tik mano. – sušvokštė akrobatas, stengdamasis kuo greičiau įveikti nuo ilgo sėdėjimo, kūną apėmusį stingulį. Raumenys tarsi kažkas greitai badė mažytėmis, bet skaudžiai geliančiomis adatomis. – Aš jį iškovojau ir aš jo vertas. Daug labiau nei tu, senas, nuprotėjęs suski. - Smūgis išėjo silpnas (Ranka po jai kliuvusių išbandymų vis dar nelabai valdėsi), bet net jo užteko užbaigti Sterliozo gyvenimą. Kardas nuslydo senio krūtine ir įsmigo į kaklą. Giliai.
         
                                                --------------------------------

      - Įleisk mane. - vėl balsas galvoje. Ganeris prisisegė diržą su kardu ir pasuko link durų. Už jų buvo antro aukšto koridorius.. Kankinimų patalpa buvo visai šalia jam paskirto nakvynei kambario. Koridorius tuščias ir tylus.
      - Kur tu?
      - Lauke kvaily. Tiesiog pasakyk,, įleidžiu tave“. Daugiau iš tavęs nieko nereikia.
      - Įleidžiu tave. – pakluso balsui vaikinas. Ištarė ir nužingsniavo į savo kambarį. Ten ant taburetes jo lauke pilna šaltinio vandens gertuvė. Visas jo mintis dabar valdė troškulys. Visa kita palauks. Ganeris užsivertė gertuvę ir vienu ilgu gurkšniu ją ištuštino. Šaltas vanduo kone akimirksniu atgaivino sausa gerkle. Dar joks gėrimas gyvenime nebuvo toks skanus. Už nugaros gailiai girgžtelėjo atsidarydamos durys. Akrobatas kone akimirksniu išsitraukė kardą ir atsisuko pasiruošęs kovai.
      - Argi taip reikia sutikti draugus? – tarpduryje stovėjo Nergojus. Mėsingas mago lūpas kaip visada puošė pašaipi šypsenėlė. – Pasiilgai mano draugijos?
      - Nelabai. - gūžtelėjo Ganeris. Kiek įmanoma atsainiau. Nuo pat pažinties pradžios jį, kiekvieną kartą išvydus savo paslaptingąjį bendražygį, užplūsdavo pavojaus jausmas ir noras paslėpti savo mintis ir jausmus.
      - Na žinoma, juk susiradai naujų draugužių. Tokių kaip tas senis, kurį ką tik pats nusmeigei. - Nergojus įžengė vidun. Ir taip nedidelis kambarys, atrodo, dar labiau susitraukė nuo jo didžiulio kūno. Ganeris, prisiminęs pavojingai girgždančius apleistos smuklės laiptus, nejučia susigūžė. Kokį svorį gali išlaikyti šios senos, palaikės grindys?
      - Aš tik norėjau pernakvoti, o šis senis užsimanė mane nužudyti ir priglausti mano daiktus sau.
      - Na žinoma. - pašaipiai linktelėjo Nergojus. - Ir norėdamas tave nužudyti, jis bandė iš lėto išleisti visą tavo kraują. Keistokas nužudymo budas, ar ne taip, mano mielas bendražygį? Daug jis tau pripliurpė apie mrystus?
      - Jis papasakojo, kad tie kažkokie mrystai nukaldino Ksato kardą. - Ganeris stovėjo nuleidęs kardą, bet tvirtai suspaudęs ji rankoje. Kardo rankena visai neseniai karščiu vertusi ji nudėti senį Sterlioza, dabar buvo vėsi. Pats paprasčiausias senas, laiko nusvidintas, kaulas. - Ar senio pasakojimas - tiesa?
      - . Susirink savo daiktus ir nešdinamės iš šios skylės. – milžinas apsisuko ir ramiai nužirgliojo į koridorių. Ganeris karštligiškai sugriebė kelionmaišį nuo lovos ir išskubėjo iš paskos. Jis dabar mažiausiai norėjo pasilikti šioje visų dievų pamirštoje bepročio irštvoje. Nergojus jo net negalvojo jo palaukti, Magas jau buvo šalia laiptų.
      - Ar Ksato kardas tikrai užburtas? – nenurimo akrobatas. Tik dabar jis ėmė prisiminti Sterliozo pasakojimo detales. Atrodo, protas nutarė, kad išsisukus iš mirtinų spąstų, jis vėl gali pradėti regzti naujus klausimus. Virtines naujų klausimų.
      - Visi atsakymai - vėliau. – Nergojus visiškai be garso it katė nusileido vos besilaikančiais, girgždančiais laiptais. Neapsieita be magijos, ne kitaip. – Dabar pati nakties pradžia. Mums reikia įveikti nemažą kelio gabalą iki aušros.
        Vaikinas tiesiog linktelėjo ir atsargiai ėmė leistis laiptais žemyn. Jei jo milžinas bendražygis pasakė, kad vėliau, reiškias - vėliau ir jokie maldavimai ar grasinimai čia nepadės. Taip jau buvo ne kartą ir ne du per dar visai trumpą jų pažinties laika. Gal taip netgi geriau. Jam dabar reikėjo laiko apmastyti tai, ką sužinojo šioje apleistoje vietoje. Tiek daug naujų žinių ir dar tokių stulbinamų. Keista ir neįtikima atrodė Nergojaus istorija, tačiau tai ką paporino beprotis magijos žinovas, perspjovė net ją. Tūkstančio metų senumo istorija, magiškas karas tarp žmonių ir kažkokių mrystų. Argi galima tikėti tokiais dalykais, tačiau nepaisant visiško šios istorijos absurdo, Ganeris su nuostaba pajuto, kad patikėjo Sterliozu labiau nei savo bendražygiu. Jei Sterliozas neapgavo, Ksato kardas – tikrų tikriausias lobis. 
        Pirmame apleistos smuklės aukšte jie ilgai neužsibuvo. Nergojus pasuko tiesiai prie laukujų durų. Jo kelyje pasimaišę daiktai buvo atsainiai kojomis paspiriami į šalį. Salėje pakilo sausų, griaužiančių gerklę, dulkių debesis. Akrobatas sausai kosėdamas stengėsi neatsilikti. Kuo greičiau ši apleista vieta liks už nugaros, tuo geriau. Po sausų, erzinančių dulkių atakos smuklės viduje, vėsus nakties oras kieme buvo tikra atgaiva. Arklidėje, šalia Ganerio žirgo, neramiai trypė dar vienas – baltas it sniegas, eržilas.
      - Ant žirgo keliauji lėčiau nei skrendant, bet užtat tokia kelionė vargina žymiai mažiau. – Nergojus išsivedė baltį iš aptvaro. Už keliolikos minučių jie jau buvo pasiruošę išjoti. Masyvūs vartai buvo plačiai praverti.
        Įveikus gerą kelio pusmylę, už nugaros netikėtai sušvito ryški šviesa. Ganeris timptelėjo pavadžius sustabdydamas žirgą. Degė smuklė. Liepsnos prasiveržusios pro stogą įnirtingai bandė pasiekti dangų. Nakties tyloje vaikinas išgirdo skardų, ugnies apimtų medinių sienų pokšėjimą.
        - Šiai vietai pats laikas pailsėti nuo bukų žmogelių ir jų dar kvailesnių darbų. – paslaptingasis Ganerio bendražygis paragino savąjį žirgą ir nušuoliavo keliu tolyn, į nakties tamsą. – Jojam.