Pradedu manyti, kad nepaisant ką bedarytų žmogus, nepaisant kokiomis statybomis jis užsiėmęs, tačiau darbas jo paprastai prasideda dvasinėje erdvėje, išgirdus trumpą, bet drąsų žodelį: reikia. Nesvarbu, kaip kas ji išgirsta ir pajaučia. Tačiau būna ir kitaip. Su Vidiniu susitikti nerūpėjo ir nereikėjo, o susitikom. Susitikus gi, irgi neišgirdau iš jo, kaip įprasta:
— Ką, Pranuci? Ir vėl klausi, kokia šiandien diena? Pirmadienis, trečiadienis, šeštadienis ir ar greitai bus sekmadienis? O svarbiausia, kur esame, Vidini? — Todėl neteko išgirsti ir jo atsakymų. Irgi, beje, įprastų, kai vakaras— rytas:
— Traukinyje esame, Pranuci. Kurgi mudviems dar būti, jeigu ne čia?.
Šį kartą viskas kitaip. Sužiurau jam į akis ir:
— Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
net vyžų iš tavęs — manęs nepinsi
Ir milo nesuvelsi,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.
Vidinis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiant ilgai nereikėjo:
— Ir ba la na...
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu ar būtume užaugę.
Be jos, kas lopšius būtų supę?
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais .
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti.
Sakau, kad — ne, tai nebuvo išankstinis sutarimas? Bet kaip įtikėti, kad iš tikrųjų taip. Dar truputis laiko, bet faktiškai ir tiek man nereikėjo, kad atsiliepčiau:
— Ir ne tik tu, širdie.
Giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve! kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dūbas, Grybaulia,
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim,
bet leisk ir mums su tavimi išbūti,
Kažkur kelionėje suklupt, ištarus „ačiū“,
ir užsimerkti žinant, kad esi...
Ir dabar jau lengviau buvo patikėti, kad va šitie tekstai išmokti. Ilgai mokytasi, repetuota, kol pagaliau ryžtasi išeiti į viešumą ir nepaisant ar kas girdi, ar negirdi, jais dar kartą pakalbėti apie tai, kas abiems neblogai žinoma, bet šį kartą pakalbėti kitaip. Nežinau, kaip atrodžiau aš, tačiau Vidinis buvo natūralus. Ir kaip nebus, jeigu jam vaidinti savęs nereikėjo:
— O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
Kad cik, dzievuliau duok,
Iš jų girdėtum,
Kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia.
Aš:
Nešauk taip: „gieda“,
kuomet yra išėjusių negrįžti.
Greičiau čia gervė klyktelės
negu šuva sulos,
bet, žinoma, kai skęsti,
griebies ir šiaudo, kaip vilties.
Tačiau norėtųsi labai,
kad vietinės reikšmės poetai
Ir jiems nepatingėtų atminčiai nuskint gėlės.
Vidiunis:
Įbrėžk žemėlapyje mūsų kelią,
nors jis kol kas tik mintyse.
Betgi tik ten numirėliai gyvena
It laukdami manęs – tavęs,
kad juos ne tik žvake per Vėlines minėtum.
Šilčiau jiems žodyje,
Šilčiau jiems širdyje.
O, vietinės reikšmės poetai,
Nebūkite kurti:
Nereikia būti odisėjais,
Bandykime išlikti krašto žmonėmis.
Aš:
Kaip, kaip? Nereikia būti odisėjais?
Kodėl nereikia, o Vidini?
Po tiek klajonių, į namus parėjus,
Jie žino vietinių reikšmių prasmes.
Skanduokite vardus šilinių sodžių,
skanduokit tai, kas čia, prie kojų,
kelionei naginėmis apautų.
Tai ne pradžia,
bet tai arčiau link ten,
iš kur atėjom būti čia.
Vidinis:
Lig Liškiavos skanduokime, iki Merkinės...
Bet ar visus įvardinsi?
Parapijom į krūvas telkiasi šiliniai,
kad į bažnyčias kuo arčiau
Giedok, širdie.
Aš:
Ir ne tik tu, širdie.
Giedokite Mašnyčios, Latežeri ir Švendubre,
šilais aidėdami iki ausų dangaus.
Dainuokit, Grūtai, Ratnyčia, Viecūnai
Ir tie, kuriu vardus jau primiršau.
Va, Randamonys ir Jaskonys,
Dar Cimakavas, ir Kermušija...
Vidinis:
Parapijom į krūvas telkiasi šiliniai,
kad į bažnyčią kuo arčiau,
bet tai nereiškia,
kad jose kiekvienas šventas
Ar moka kryžiumi žegnot save.
Vidinis drąsiai paėmė už mano švarko sagos. Atsiliepdamas ir aš įsikibau į jo švarko sagą. Atrodė, be priesaikos, be žodžių pasiryžome: pabandykime dar kartą. Gal bet šį kartą pavyks. O jai —ne ?
Vidinis staigiai ir stipriai truktelėjęs ištraukė sagą iš mano švarko, o aš irgi nedvejodamas ryžausi tokiam veiksmui. Irgi sėkmingai, ir sieloje buvo gera, ramu, jauku.
Dainuok, širdie, šilinių kraštą...