noriu

gulėti savo kovoje
su nuogu noru
tobulėti dvasiškai,
sugniuždytą gebėjimą,
lietis, lyg jūrai
ant žydinčių krantų
nuginkluotų spalvų
išsiliejusių ant palangės rėmų,
ir vis dar tikėtis
rytą išvysti
artimos gyvybės
gniaužtuose,
kuri sugebėtų veikti,
bet ryškiai veikianti
kančios agonija
uždaro visam
lyg kilpoje
sustabdytą proveržį.