Sužaistas gyvenimas

Atleiskit, pone, aš nesuprantu,
Kurioj kišenėj dangų slepiat, kurioje jausmus,
Taip mikliai jūs pirštus sukeičiat vietom,
Kad nežinau kuriom kryptim prasilenkiau su Dievu.

Tiek rokiruočių daug,
Galbūt labai gailėsiuos,
Po paskutiniojo pasikeitimo figūrėlėm –
Beliko laikas,
Pralaimėjau.

Nepamenu erdvės, kur vis slypėjo
Mamos širdis ir kvapas man užmiegant.

O kontrolieriau.
Pas jus kišenėj –
Mano vertė, eilė, tvarka tarp kaladėlių.
Tebūna viskas, tai aš ir aukoju Dievui –