Sparčiai. Karčiai. Tyliai. Spėriai
Dieną be medaus išgėrei.
Lūkesčiai ir... oriai, noriai
Ant jų virvės pasikorei.
Sapnavai tai, ko nebūna,
Užsimaukšlinęs karūną
Savo lūkesčių ir baimių,
Kai iš praeities stiklainių
Žvelgė monstrai - embrionai,
Šansai praleisti, sijonai
Tų piločių, kur su šluota -
Viską, kas neišnaudota.
Nubudai, lyg nuplikytas.
Žiūri vakarykštis rytas
Į tave, tos pačios sienos,
O ant radijo antenos -
Ta pati Auksinė musė.
Klausia: kuo tu šiandien būsi?
Rutina... Kaip išsinerti
Dieną su medum išgerti?
Kur nuskristi, ką daryti,
Kad nubudus, Aukso bitė
Neštų ne minučių mirtį,
Bet medaus į tuščią širdį?