Apnikusios mane ir dovanotos
Seniai išnykusių girinių ir dievų,
Suteikia galimybę viską apgalvoti,
Išvengti virtinės pasaulį griaunančių karų.
To pykčio, kuris nekelia, o gniuždo,
Pavydo – meilę dalančio per pus
Ir nežinios – neduodančios suprast pasaulio:
Jei buvo kažkada blogai, ar dar taip bus.
Gerai žinau, kad nesupras manęs didieji protai –
Filosofų priskaitę avinai.
Kaip nesuprato tie, kurie nuskynė kotą,
Kad išmintis ateina tik tada, kai klaidą padarai.