Ramybės laužas

Kaip šaknyse nuo žemės virpesių,
nuo uragano, vėtrų ir lijundrų,
plinta skausmas,
o medžiai numeta lapus, nors ne ruduo.
Praeivių žvilgsniuos tvenkias praradimas,
ir priešas tūno mumyse,
sirenos skelbia laiko suvokimą,
ir klykiam mes užkimusiu balsu,
ranka daužydami į varpą.
Bandydami išgaut bent vieną natą.
Nes jau paveikslo nebematome,
kurio netapome, kuris gimsta - užvaldęs mūsų kūnus nyksta delnuose.
Todėl pavargę krentame ant kelių,
ir tik malda ramybės laužą įžiebiame,
bandydami vėl žengti naują žingsnį.