Dabar jau nekalbėk: galiu ar — ne,
Ir nemanyk, kad gali būt kitaip, negu reikėtų.
Ne tu... ne tu pasikinkei karietą;
Pakinkė Dievas ją. Važiuok!
O kur ir ko?
Nejaugi reikia klausti,
Kuomet ir kryžių,
O ant kryžiaus pats save turi?
Važiuok į aušra, vakarą,
Gal būt manydamas, kad jie tik tavo.
Ne nuodėmė ir tai,
Bet neužmiršk pabūti žmogumi.
O man mielas, lyri, atrodo, kad pabaiga nepeiktinai gera, nes nereikia ypatingos atidos, kad pamatytumei, kad kiaulės mumyse daugiau negu Žmogaus. Manau, kad ir bažnyčia tik tam reikalinga, kad taip nebūtų... Bet ir ji neįveikia kiaulės žmoguje.
Ne, ne, aš čia ne kategoriškai, bet... Iljičiuks, manau, gebėtų tokias nuostatas suformuluoti ryžtingiau.