1- 2014

Kaip lietūs tikra išmokei pasauliu žavėtis.
Kai naktį žvilgsniu medžioju žvaigždes
Išsprūstančias tamsą paliesti,
tik akimirkom tom jaučiuosi įkvėptas.
Tas ilgesiu kvepiantis po delnu paslėptas pasaulis
Rašalo ašarom byra,
Nes kartais nelemta krašteliais lygiais sielą
Iš pavargusio kūno iškirpt.
Mano žodžiai - išdžiūvusi jūra tarška,
Kaip aviečių stiklainiai rūsy.
Prašau viską išpasakok prieblandai,
Nes tik migdamas drąsiai klausau…
kaip vėjas į šulinį lenda,
kaip katinas lietvamzdžiu ropščias,
kaip plaka ne širdys - praganytas dangus.