padrikos mintys aka nededame kablelių

tas jausmas kai košia lėtai pro smegenų tarpus
vanduo drumzlinas
tas jausmas kai sutrypus aguonos žiedą paskutinį žiūriu kaip patvinksta krauju kelias
žvyruotas
o taip norėčiau sutepti sakais tavo riešus
randuotus
vaikščioti basom ant tavo smėlio rainelės
sausos
ir
dar nesakiau bet noriu kad žinotum
tas tris zylutes kurias auginai, vakar akmenukais uždaužiau negyvai

atsiprašau.