Dėde, kad Jūs žinotumėt kaip aš Jūsų pasiilgau. Aš mėnulį Jums pritraukčiau, kad naktį nepasiklystumėt, žvaigždes, saulę, kad niekada nesušaltumėt. Atiduočiau savo širdį, kad visada jaustumėtės mylimas, bet mano širdis jau ir taip priklauso Jums, mano mintys, žodžiai, jausmai, viskas Jūsų ir tik Jums. Aš vienatvę plikom rankom nusmaugčiau, kad tik galėčiau ir vėl Jus apkabinti. Kodėl Jūs taip toli? Kodėl pasirinkot Ją - sielos dykynę..? Jūs pamilot Ją kaip tik tada, kai siekiau Jusų rankos, kad tik būtume kartu.. Prisimenu, tada dar mano gėlytės žydėjo..
O aš taip norėčiau išgirsti juoką Jūsų, skirtą man ir tik man.. Išvysti tas laime spinduliuojančias akis, įkvepiančias gyvybę kiekvienam šio pasaulio organizmui.. Jei grįžtumėt.. Gal tada vėl pradėtų žydėt mano levanda? Ne.. Nereikia, Jūs laimingas, o aš dar tik mokaus tokia būti..