Mes

snaigė savo begarsiame virpesyje,
atneša jausmų baltumą,
ir prieš užmiegant pusnuogei,
išsilaisvina, delele kažko siektino...

Dužus šio paveikslo atspindžiui,
atsiveria įsiklausymo lašai,
ant mūsų vardų visumos,
paskandinti laike.

Ir tik tikėjimo kaukei,
apleidus, rusenantį krantą,
ant plunksnos skaistumo,
užmiegam ir mes.