Mainų vertės formavimasis darbdavio ir darbuotojo santykyje

Mainų vertės formavimasis darbdavio ir darbuotojo santykyje

Savo  kūrinyje “Kapitalas” Karlas Marxas teigia: “Tam tikros vartojamosios vertės dydį lemia tik dabro kiekis, arba darbo laiko kiekis, visuomeniškai būtinas jai pagaminti. ” Ar tikrai darbo laikas yra vienintelis ir esminis faktorius apsrpęndžiantis darbuotojo atlikto darbo vertę ir jos piniginę išraišką? Atlikus betkokios darbinės veiklos analizę pamatysime, kad kiekviena veikla gali būti vertinama pagal daugybę vertinimo kriterijų, tokių kaip darbo sąlygų kenksmingumas, darbinio krūvio pobūdis, karejeros galimybės, monotoniškumas arba dinamiškumas, galimybė tobulėti, statusas ir t. t.. Šis kompleksas sudaro žmogaus polimotyvacinės sistemos pagrindą.
Kaip ir visa kita veikla žmogaus darbinė veikla yra polimotyvuota, t. y. skatinama įvairių motyvų komplekso. Šiuos motyvus verta atskirti į naudingus ir žalingus. Naudingi motyvai yra tikrovės reiškiniai, kurių dėka žmogus patenkina savo poreikius, nesvarbu ar jie fiziologiniai ar psichologiniai. Žalingi motyvai- tai reiškiniai, kurie žeidžia mūsų poreikius arba kitaip tariant sukelia frustraciją. Žmogaus motyvacinė sistema determinuota taip, kad vienu metu individo elgesį apsprendžia vienas stipriausias poreikis, kuris nukreipiamas į tikrovės objektą arba motyvą, galintį tą poreikį patenkinti. Dominuojantis poreikis turi savybę prislopinti kitų poreikių aktyvumą, todėl jo motyvas (tikrovėje esantis objektas) tuo metu įgyja didžiausią vertę, nes gali patenkinti tą poreikį. Dažniausiai dominuojančiu motyvu profesinėje veikloje tampa piniginės formos atlygis, nes jis sukuria galimybę tenkinti didžiąją dalį poreikių. Kiekvienas individas motyvų naudingumą ar kenksmingumą vertina subjektyviai, priklausomai nuo įvairių faktorių, tokių kaip vertybių sistema, fizinės ir asmeninės savybės, sugebėjimai ir polinkiai, tačiau yra nemažai motyvų, kurie daugumą žmonių veikia vienodai, t. y. teigiamai arba neigiamai. Šie motyvai daro didelę įtaką žmonių apsisprendimui užsiimti tam tikra veikla. Žmonės dažniau rinksis veiklą, kuri turės mažiau frustruojančių motyvų ir daugiau poreikius tenkinančių motyvų, todėl tam tikrose veiklos srityse mažėja konkurencija ir dažnai padidėja tokio darbo poreikis. Atsiradus tokiam poreikiui įsijungia neigiamų motyvų kompensacijos mechanizmas, kuris dažniausiai pasireiškia minėtu dominuojančiu motyvu- piniginės paskatos (atlygio) padidėjimu. Vadinasi vertė, kaip atlygis už atitinkamą darbo veiklą, priklauso nuo esamo pasiūlos paklausos santykio ir kinta keičiantis šiam santykiui. Kita vertus žmogaus suvokimas yra subjektyvus dalykas, todėl ir visi motyvai, asmeninės savybės, sugebėjimai ir net polinkiai gali būti suvokiami neadekvačiai. Tuo puikiausiai naudojasi darbdavys siekdamas įteigti darbuotojui jo trūkumus, išryškinti silpnas vietas, hiperbolizuoti atlygio dydį, pateikti klaidingą informaciją apie situaciją darbo rinkoje. Kita vertus tuo naudojasi ir pats darbuotojas, nuolat akcentuodamas darbdaviui savo gerasias savybes, išryškindamas silpnasias vietas kitų darbuotojų, demonstruodamas pasirengimą pakeisti darbą ir t. t. Tai primena pirkėjo ir pardavėjo santykį automobilių turguje, kai pirkėjas, siekdamas sumažinti kainą, bando išryškinti prekės trūkumus, o pardavėjas, siekdamas padidinti kainą, stengiasi išryškinti prekės privalumus. Iš to kas pasakyta galima tvirtai teigti, kad vertės nustatymas yra daug sudėtingesnis ir nulemtas žymiai daugiau veiksnių procesas, nei manė K. Marxas. Kitas naudingas pastebėjimas yra tai, kad geras įvertinimas arba atlygis reikalauja tinkamo pasiūlos ir paklausos santykio, o tai reiškia, kad turi duoti tai kam yra didelis poreikis ir ko negali pasiūlyti kiti.