nesergint

nežinau kaip nutinka
naktimis mano žemėj
šaltam kūne atgyja
pulsuodamos iš įšalusių šaltinių
pasipila upės kalvų linkui
išsuka lankstą
aplenkia spenelio sausrą
mirksniu vėsta ir senka
palieka vien krantą
druskingą
pasidalydamos
tarp širdies ir
tuščio šonkaulio narvo
kur niekas
nesėja
nepjauna
*
o delnu klausais
įmigęs sargybini
suplazda bet
miega
ugnikalnis miega
po pirštais tavo
dusinamas